Ar valstybė pradės veikti?

Trumpiausios metų nakties išvakarėse formaliai atsistatydino Ingos Ruginienės vadovaujama Vyriausybė. Devynių mėnesių socialdemokratų valdymo pakako suprasti, kad valdantieji vis labiau klimpsta į politinę krizę. Nesvarbu, kokios priežastys lemia Vyriausybės pasitraukimą, tai visuo­met yra rimtas politinis lūžis. Kitaip tariant, išbandymas, reikalaujantis susitelkimo ir kartu atveriantis galimybę iš naujo įvertinti valstybės prioritetus.

Pastarosiomis savaitėmis stebino tai, jog valdantieji apie susidariusią situaciją kalbėjo gana lengvu tonu, su šypsena, tarsi tai būtų dar vienas politinis nuotykis. Galbūt visuomenei iš tiesų įdomiau stebėti ministrų portfelių dalybų melodramą? Praėjusią vasarą matėme pirmąjį šio politinio serialo sezoną, dabar – tęsinį. Ko gero, jau niekas nebesistebėtų, jei kitą vasarą, po savivaldos rinkimų, būtų pasiūlytas dar vienas sezonas.

Nuo pat pirmųjų pergalės Seimo rinkimuose dienų socialdemokratai visuomenei pateikė ne vieną politinį reginį. Ir, deja, vis dar netrūksta žmonių, įsitikinusių, kad visos valdančiųjų problemos kyla vien dėl konservatorių nenoro susitaikyti su pralaimėjimu. Tačiau sunku teigti, jog būtent politiniai oponentai trukdė Gintautui Paluckui tvarkyti savo verslo reikalus ar buvo atsakingi už I. Ruginienės politinės patirties stoką.

Neabejoju, kad daugelis žmonių, balsavusių už socialdemokratus, tikėjosi valstybės, kuri veikia. Jie laukė daugiau santarvės, mažiau politinių konfliktų ir daugiau dėmesio kasdienėms žmonių problemoms. Jiems nebuvo svarbiausia, kas vadovaus konkrečiai ministerijai ar kaip bus sudaryta valdančioji koalicija. Jie tikėjosi efektyvesnio valstybės valdymo.

Bet bent jau kol kas per pirmuosius du šio politinio serialo sezonus tokių pokyčių neišvydome. Prezidentas Gita­nas Nausėda ne kartą viešai reiškė pasitikėjimą tiek G. Palucko komanda, tiek I. Ruginiene, o dabar pabrėžia tikintis ir naujosios Vyriausybės stabilumu. Vis dėlto visuomenės nuotaikos išlieka prastos. Pastarųjų apklausų duomenys rodo vieną žemiausių pasitikėjimo pag­rindinėmis valstybės institucijomis lygių per pastaruosius dešimtmečius. Ir tai yra rimtas signalas visai politinei sistemai.

Vis tik norisi tikėti, jog naujoji Vyriausybė dirbs veiksmingiau ir pagaliau imsis spręsti įsisenėjusias socialines bei ekonomines problemas. Jos sėkmė svarbi ne tik valdančiajai daugumai, bet ir visos valstybės raidai. Tačiau pernelyg dažni politiniai kūlversčiai, skirtingai nei sporte, ne stiprina, o silpnina institucijas.

Ar kas nors gali rimtai tvirtinti, kad po LSDP tarybos sprendimo formuoti naują Vyriausybę I. Ruginienės kabinetas galėjo dirbti visu pajėgumu? Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje dominavo ministrų paieškos, gandai ir politinės derybos, o ne nuoseklus darbas. Vyriausybės kaita nėra vien keliolikos ministrų pakeitimas kitais. Kartu keičiasi ir politinio pasitikėjimo komandos, viceministrai, patarėjai, ministerijų vadovybė, Vyriausybės kanceliarijos vadovai. Pavyzdžiui, Mindaugas Sinkevičius jau paskelbė ketinantis keisti Vyriausybės kanclerį. Per mažiau nei dvejus metus jų jau bus tiek, kad suskaičiuoti vienos rankos pirštų nebeužtektų.

Tuo metu dabartinis kancleris dar tik spėjo įsigilinti į institucijos veiklą, susipažinti su darbuotojais ir pradėti įgyvendinti pokyčius. Visa ši adaptacija dabar prasidės iš naujo, o tam prireiks ne vieno mėnesio.

Esminių permainų tikėtina ir Energetikos, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijose. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje I. Ruginienė taip pat ketina formuoti naują politinio pasitikėjimo komandą.

Norisi tikėti, jog būsimasis Premjeras M. Sinkevičius atsispirs pagundai dar kartą imtis rezidencijos Turniškėse remonto ar modernizavimo, o Finansų ministerijoje bus išsaugotas institucinis tęstinumas ir profesionalų komanda. Šiemet dar yra galimybė anksčiau pradėti rengti kitų metų valstybės biudžeto projektą.

Kita vertus, nors naujosios Vyriausybės programos dar nėra, koalicijos susitarime jau matyti įsipareigojimai didinti valstybės išlaidas. Tuo pat metu apie papildomus pajamų šaltinius ar platesnę mokesčių sistemos pertvarką kalbama gerokai mažiau. Be to, paskutinėmis I. Ruginienės Vyriausybės darbo dienomis paskelbti duomenys parodė prastėjančias Lietuvos tarptautinio konkurencingumo pozicijas. Tai kelia natūralų klausimą: ar ir toliau finansuosime augančias išlaidas skolintomis lėšomis? Valstybės skola pastaraisiais metais reikšmingai išaugo, o vis didesnę biudžeto dalį tenka skirti vien palūkanoms mokėti.

Kartu naujajai Vyriausybei teks spręsti ir problemas, kurios ilgą laiką buvo atidėliojamos: didinti valstybės atsparumą hibridinėms grėsmėms, stiprinti civilinę saugą, spartinti pasirengimą galimoms krizėms. Norisi tikėti, jog viešai demonstruojamas naujosios valdžios atsipalaidavimas ir šypsenos tėra bandymas išlaikyti visuomenės ramybę, o ne ženklas, kad situacijos rimtumas nuvertinamas.

Dar labiau norisi tikėti, jog šiandien dalijamos ne vien ministerijos, komitetai ir pareigybės, o kartu telkiamas ir geriausias valstybės intelektinis potencialas ieškoti atsakymų, kaip stiprinti veikiančią valstybę, kaip išnaudoti dar nepanaudotas galimybes ir svarbiausia – kaip susigrąžinti žmonių pasitikėjimą.

Andrius NAVICKAS