Smurto prevencija prasideda ne nuo bausmių, o nuo santykio
Gyvename pasaulyje, kuriame smurto daugėja – kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų, jis vis dažniau siejamas su paauglyste. Laikotarpiu, kai vaikystė su vaikiškais konfliktais jau lieka praeityje, tačiau socialinė atsakomybė ir suvokimas, jog kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmių, dar tik formuojasi.
Gyvenimo tempas toks spartus, kad net ir tie tėvai, kurie nuoširdžiai stengiasi skirti laiko savo vaikams, domisi jų gyvenimu ir rūpesčiais, neretai pasijunta bejėgiai. Atrodo, kuriamos ir tobulinamos kompleksinės pagalbos priemonės, į procesą įtraukiančios visą nerimą keliančio paauglio aplinką. Tačiau jos dažniausiai prieinamos tik didžiuosiuose miestuose ir nuolat nukenčia dėl viešųjų lėšų taupymo. Be to, nemažai tėvų vis dar yra įsitikinę, kad kreiptis pagalbos – ne brandos ar drąsos ženklas, o silpnumo pripažinimas.
Kai įvyksta tragedija, netrūksta žmonių, kurie skuba aiškinti, kaip buvo galima jos išvengti. Tačiau kol nelaimė dar aplenkė, ar tikrai esame pakankamai atidūs tam, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus? Ypač – jei tai užsisklendęs, suirzęs ir dygus paauglys.
Lietuvoje įprasta mokyklas vertinti pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus ar absolventų karjerą. Bet toks požiūris iškreipia tikrąją ugdymo paskirtį. Neabejoju, jog kur kas svarbiau yra, kaip mokiniai jaučiasi savo mokykloje, ar ten ugdomas gebėjimas atpažinti kito skausmą, empatija ir pagarba. Manau, daugiausia pagarbos nusipelno ne tos gimnazijos, kurios atsirenka stipriausius mokinius, o tos, kurios sugeba sudominti abejingus, padėti psichologines traumas patyrusiems vaikams, ugdyti ne tik protą, bet ir širdį, nesivaikydamos vien gero įvaizdžio.
Paaugliai kartais būna itin žiaurūs. Psichologai aiškina, kad dažnai taip nutinka todėl, jog jie dar nesugeba atpažinti ir suprasti svetimo skausmo. Virtualioje erdvėje, kur jie praleidžia didelę savo laiko dalį, gausu smurto ir iliuzijos, jog viską galima pradėti iš naujo – tarsi grįžus prie balto lapo. Nors iš tiesų smurtas gali būti bejėgiškumo išraiška, kai realybė nesiderina prie norų, tenka pripažinti savo ribas ir išbūti nepatogiose situacijose.
Paauglių smurtas šiurpina ir tuo, kad jis dažnai kruopščiai dokumentuojamas. Įvykiai filmuojami iš įvairių kampų ir sąmoningai viešinami. Smurtautojai patys fiksuoja savo veiksmus, nesuvokdami, jog taip renka įkalčius prieš save. Kelia nerimą tai, jog vaikai, paaugliai gyvena pasaulyje, kuriame tikra atrodo tik tai, kas nufilmuota. Ne mažiau sukrečia ir faktas, kad liudininkai neretai irgi su pasimėgavimu stebi ir filmuoja, net nebandydami sustabdyti smurto ar padėti aukai.
Po pastarųjų skaudžių įvykių Marijampolėje valdančiajai daugumai priklausantis Seimo narys pasiūlė grįžti prie griežtesnės bausmių politikos nepilnamečiams. Tokiai idėjai pritarčiau tik tuo atveju, jei tikėčiau, kad ji bent iš dalies sumažintų smurto mastą. Tuo labiau, jog kriminologijos mokslas rodo priešingai – griežtesnės bausmės daugelyje valstybių nepasiteisino kaip veiksminga prevencijos priemonė. Kur kas daugiau rezultatų duoda mokslu pagrįstos smurto, patyčių ir priklausomybių prevencijos programos. Tačiau jos veiksmingos tik tada, kai yra nuoseklios ir grindžiamos šeimos, mokyklos, psichologų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimu.
Ne mažiau svarbu vengti vadinamosios stručių politikos – kai su vaikais ar mokiniais nenorima kalbėti apie skaudžius įvykius, konfliktus ir santykių problemas. Bet nutylimos problemos neišnyksta. Todėl labai svarbu klausti nepilnamečių, kaip jie mato susiklosčiusias situacijas, sąžiningai diskutuoti ir skatinti pažvelgti į jas iš skirtingų perspektyvų.
Niekas nemėgsta klausytis pamokymų – nei paaugliai, nei jų tėvai, nei pedagogai ar socialiniai darbuotojai. Vis dėlto turime nuolat prisiminti, jog atviras ir pagarbus bendravimas, neskubant kaltinti, o aiškiai įvardijant savo jausmus bei nerimą ir nuoširdžiai stengiantis suprasti, kuo gyvena paauglys, yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Greičiausiai nepavyks paauglio įtikinti, kad suaugusiojo požiūris yra vienintelis teisingas. Tačiau tai nėra svarbiausia. Tikėtina, jog, atėjus lemtingai akimirkai, vaikas prisimins tėvų, mokytojų žodžius, net jei prieš kelias dienas juos buvo piktai atmetęs. Kiekvienam žmogui, o ypač paaugliui, svarbu jausti, kad yra kažkas, kuriam galima išsakyti savo mintis, baimes, fantazijas ar net keisčiausias idėjas. Tačiau norint šį pasitikėjimą pelnyti, reikia daug ir sunkiai dirbti – sudėtingos problemos neturi paprastų ir greitų sprendimų.
Dar vienas žingsnis, sprendžiant sudėtingas paauglystės problemas, būtų įsiklausymas į siūlymus mokyklose visiškai atsisakyti telefonų, riboti jaunesnių nei 14 metų vaikų prieigą prie socialinių tinklų, o šeimose kasdien skirti bent šiek tiek laiko atviram pokalbiui apie emocijas – vadinamajam jausmų ratui, kai kiek-vienas gali pasidalyti tuo, ką išgyvena ir dėl ko nerimauja.
Taip pat raginčiau tėvus, pajutusius, kad santykiai su vaiku prastėja ar kyla įtarimų dėl savidestruktyvaus elgesio, kreiptis į specialistus. Kartais pokalbis su profesionalu gali padėti kur kas daugiau nei impulsyvūs bandymai skubiai „įvesti tvarką“.
Nesinorėtų, jog šie svarstymai prisidėtų prie paauglystės demonizavimo. Tai nėra prakeiktas gyvenimo etapas, kurį tereikia iškęsti. Veikiau tai sudėtingas kelias, primenantis važiavimą kalnų serpantinu – jame netrūksta pavojų ir rizikos, tačiau kartu jis dovanoja naujas patirtis, augina brandą ir skatina šeimos narius būti dėmesingesnius vieni kitiems. Paauglys šiame etape ieško savęs, tačiau jo paieškos kviečia keistis ir suaugusiuosius. O važiuojant sudėtingesniu keliu natūraliai tenka būti budresniems ir atidesniems net menkiausioms smulkmenoms.
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog, augindamas dukrą, ne kartą pastebėjau, kad pykstu ant jos dėl elgesio, kurį ji nesąmoningai perėmė iš manęs paties. Kitaip tariant, nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek smurto bus mūsų kasdienėje aplinkoje. Tikros permainos prasideda nuo mūsų pačių. Jei iš tiesų norime pokyčių, o ne tik piktintis tuo, kur link ritasi pasaulis, pirmiausia turime keistis patys.
Andrius NAVICKAS