Gebėjimas pripažinti klaidas
Šiandien noriu pasidalinti įžvalgomis tema, kuri mane domina ne vieną dešimtmetį. O trumpai ją galiu apibūdinti per klausimą, kaip atskirti autentišką ir savidestruktyvų profesinį solidarumą?
Kai dirbau interneto dienraščio Bernardinai.lt vyriausiuoju redaktoriumi, viena iš temų, kuriai teikiau daug dėmesio, buvo skirtis tarp garbingos žurnalistikos ir ciniško savo auditorijos išnaudojimo. Pats aktyviai diskutavau ir kviečiau komunikacijos specialistus, žurnalistus svarstyti daug triukšmo sukėlusias ar akivaizdžiai manipuliuojančias publikacijas. Vienas garsus to laikotarpio žurnalistas mane itin piktai užsipuolė, pareikšdamas, kad nė vienam žurnalistui nedera ką nors kritiško sakyti apie kitų žurnalistų darbą, nes to esą reikalauja profesinis solidarumas.
Iki šiol negaliu sutikti su tokia pozicija. Ir ne tik tada, kai kalbame apie žurnalistus, bet ir apie dėstytojus, medikus, įvairių sričių ekspertus. Esu tvirtai įsitikinęs, jog profesinis solidarumas – tai rūpestis, kad nebūtų nuleista kokybės kartelė, kad svarbi profesija neprarastų savo prestižo visuomenei.
Deja, taip yra nutikę, pavyzdžiui, su sociologija, kuri yra labai svarbus socialinis mokslas, turintis subtilias metodikas. Tačiau kai bet kuri apklausa pradedama vadinti sociologine, žmonės nebesupranta autentiškų sociologinių tyrimų, į kuriuos investuojama labai daug laiko, profesinių žinių ir pinigų, prasmės. Juk nuolat girdime, kaip reklamos specialistai bando ką nors mums įpiršti, apeliuodami į kažkokius tyrimus, kurių rezultatai, priklausomai nuo pardavėjo poreikių, atskleidžia, kad, pavyzdžiui, juoda kava yra sveika arba yra tikras nuodas.
Psichoterapeutai vis garsiau skundžiasi, jog atsirado daugybė „specialistų“, kurie tauškia banalybes, vilioja pinigus ir tokiu būdu pakerta žmonių pasitikėjimą tikrais specialistais. Ar tokių „profesionalų“ demaskavimas nėra tikrasis profesinis solidarumas?
Vis dažniau girdime apie problemą su aukštųjų mokyklų diplomais ar mokslo laipsniais. Gaila, kad didesnio dėmesio ji susilaukia tada, kai žurnalistai pradeda domėtis aukštas pareigas užimančių politikų akademiniais darbais. Tiesą sakant, sutinku, kad vargu ar verta šiandien tiek daug triukšmo kelti dėl keliolikos metų senumo akademinių pasiekimų, kurie mokslo žmonėms iki šiol neužkliuvo. Tačiau faktas ir tai, jog tai yra stiprus smūgis mūsų aukštųjų mokyklų prestižui. Išsikuopti, atsinaujinti ir užtikrinti, kad kokybės kartelė nebus nuleista, yra dabartinių rektorių bei mokslo tarybų pareiga. Tuo labiau, kad pastarojo meto skandaluose apie įtakingas pareigas užimančių politikų praeities mokslo darbus, regis, nėra jokio pagrindo kalbėti apie tai, kad politikai vertė mokslininkus numoti ranka į profesinį sąžiningumą. Veikiau jau diskusijos turėtų būti apie galimą dalies aukštųjų mokyklų darbuotojų abejingumą savo profesijos prestižui.
Grįžtant prie žurnalistikos, pripažįstu, jog mane nustebino nemažos dalies žmonių pikta reakcija į Žurnalistų profesionalų asociacijos sprendimą pašalinti iš jos viešai melavusią narę. Nors šiuo metu vis dar vyksta teisinis tyrimas, bet nepaneigiamas faktas yra tai, kad jai priklausantis įrašantis renginys – rašiklis buvo paliktas slapto politikų posėdžio vietoje. Kilo skandalas, kuris tapo smūgiu žurnalistų, kovojančių už žodžio laisvę, reputacijai. Politikams atsirado galimybė nukreipti dėmesį į tai, jog neva žurnalistai bet kokiomis priemonėmis siekia sau naudos ir jiems esą labiausiai rūpi galia.
Tikrai nelinkiu jokiai profesinei bendruomenei būti negailestingai ir nepripažinti, kad kiekvienas gali suklysti. Tačiau apie žurnalistės klaidą galima būtų kalbėti, jei ji iš karto būtų pripažinusi, jog rastas įrenginys priklauso jai. Tada galima būtų analizuoti motyvus, aiškintis, kad galbūt iš tiesų garsusis tušinukas buvo paprasčiausiai pamestas. Tačiau dabar melas komplikavo situaciją ir tapo smūgiu žurnalistų bendruomenės reputacijai. O pastaroji yra svarbiausia žurnalistikos jėga.
Žinau, kad yra komunikacijos specialistų, kurie tvirtina, jog gyvename įvaizdžio ir dirbtinio intelekto įsigalėjimo laikais, todėl būtent įvaizdis bei įtaigumas esą tampa svarbiau nei tiesa, kompetencija ar sąžiningumas. Tačiau, jei, neduok Dieve, tektų gultis ant operacijos stalo, neabejoju, kad norėtume, jog chirurgas būtų geras profesionalas, nesvarbu, kokį įvaizdį jis sugeba sukurti. Taip pat ir kalbant apie žurnalistiką – tikiu šios profesijos svarba ir labai vertinu tuos, kurie sąžinės ir profesionalumo neiškeičia į prekybą paskalomis ar dirgikliais. Tačiau tenka sutikti, jog yra labai daug informacijos šaltinių, kurie ne įgalina, bet nuodija. Stengiuosi juos apeiti dideliu lankstu.
Tikiu ir tuo, kad, jei skaitote „Šilalės artoją“, reiškia neabejojate, jog tai, ką jame randate, yra svarbu, reikalinga ir naudinga.
Andrius NAVICKAS