Ko tikisi mano kraštiečiai?
Paprastai rugpjūtį didžiojoje politikoje vyrauja štilis. Hormūzo sąsiauryje nieko naujo, savo prieštaringą retorika garsėjantis Donaldas Trumpas prasivėdina golfo laukuose, Europą tebekankina nesiliaujantys karščiai, Ukraina kenčia nuo rusų smūgių, nors ramybe negali pasilepinti ir Rusijos gyventojai.
Lietuvoje atvirkščiai – skandalas po skandalo. Tik ką bjauriai padvelkęs kunigų pedofilijos dvokas sukrėtė visuomenę ir Katalikų Bažnyčią. Kai kas ją kala prie to paties kryžiaus, vadina ją arogantiška ir iki koktumo uždara kontora. Ir mažai kas pastebi, jog už tai yra atsakingi ne tik paslaptingumo toga apsisiautę Bažnyčios hierarchai, nutylintys padėtį kunigų seminarijose, bet ir tėvai, mokykla, bendruomenės. Nesudėtinga atsikirtinėti, kad „dvasininkija tokia pat kaip visuomenė“...
Tačiau pastarosiomis dienomis tarsi pumpotaukšlis vešlioje Lietuvos pievoje staiga išdygo Kapčiamiesčio poligono dublis – ketinimai šalia mano gimtojo Balbieriškio statyti Ukrainos gynybos pramonės įmonės Dnipro elektromechanikos gamyklos (DEMZ) amunicijos gamyklą. Administracinis centras bei metalinių šaudmenų dalių gamybos įmonė turėtų būti įkurta Alytaus pramonės parke, o Aukštajame Balbieriškyje, Ąžuolų kaime, 30,6 ha ploto sklype, išdygs amunicijos ir didelio tikslumo gynybos tikslams skirtų metalinių komponentų įmonė.
Pasirodo, šis sklypas, už keliolikos kilometrų nuo Alytaus ir tiek pat nuo Prienų, nuo seno yra įrašytas kaip vienintelis Nacionalinės žemės tarnybos rezervuotų investicinių valstybės sklypų. Jį 2024-ųjų lapkritį naujoji Vyriausybė buvo nusprendusi perduoti Šaulių sąjungai, kad ji čia vystytų dronų pajėgumus, įrengtų šaudyklą, tačiau, anot sąjungos vado pavaduotojo Laimono Vaškio, teritorija šauliams taip ir neatiteko. Jis sako, jog kažkada dėl dronų mokyklos su krašto bendruomene buvo surengtas pasitarimas, tačiau apie naujus sumanymus nei bendruomenės „Balbieriškis juda“ pirmininkas Algis Marcinkevičius, nei seniūnė Sigita Ražanskienė sako nieko nežinoję.
Laikas šių eilučių autoriui pasidalinti savo prisiminimais. Juk tėvų namai buvo visai šalia keliuko, vedusio į dabar jau išnykusį Ąžuolų kaimą Balbieriškio girios pakrašty. Buvusi Kapsuko, dabar Kranto gatvelė, nutįsusi už Opninės kalno per buvusį aerodromą, atsiremia į gūdžią, klaidžią, raistų bei neperžengiamų tankynių išpintą girią, garsėjusią ir 1863 m. sukilėlių stovyklomis, ir pokariu veikusiu Kazimiero Degučio vadovaujamu „Vaidoto“ partizanų būriu.
Pamenu, kai tėvą už stribo egzekuciją nuteisė 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo Kozelskyje, viena likusi mama negalėjo išmaitinti trijų sūnų, tad vienintelė maistu labai pagelbėjo tame kaime gyvenusi Jaruševičių šeima. Tačiau vaikui iki pamiškės bet kuriuo metų laiku parsinešti bidonėlį pieno reikdavo įveikti keletą kilometrų aerodromo plynės... Smagiau būdavo, kai tėvas, pakėlęs mane vos švintant, vesdavosi į tas ąžuolų palias baravykų rauti...
Aerodromą į vakarus už Balbieriškio sovietai pradėjo statyti 1940 m. Priverstinai buvo nukeltos keturios sodybos, joms išmokėtos kažkokios kompensacijos. Sovietų lakūnai gyveno pas miestelio žmones. Tačiau, prasidėjus karui, aerodromą perėmė vokiečiai, o jam pasibaigus viskas buvo apleista. Okupacijų kaita žmonėms paliko tik vargą. Paskui prasidėjo melioracija, kurios dalyviu kartu su broliu teko būti ir šiam „Šilalės artojo“ komentarų autoriui...
DEMZ mano gimtinėje, prigludusioje prie vaizdingos Nemuno kilpos, atrodo lyg piktšašis, bet pagal penktadienį pasirašytą šio stambaus projekto investicijų sutartį Alytus ir Prienų rajonas tikisi milijoninių investicijų, maždaug 450 darbo vietų, vien tik Balbieriškis galės įdarbinti pusšimtį žmonių. Mažam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui, tai būtų didelė parama...
Tai kur gi skandalas? Ogi balbieriškiečiai apie tai nieko nežino. Galbūt apie operatyvinius gynybos planus ir nereikia informuoti kiekvieno, tačiau juk seniūniją ir bendruomenę sudaro gyvi žmonės, šeimos planuoja savo ateitį, moko ir į gyvenimą išleidžia vaikus, rūpinasi savo tėviške. Todėl visai suprantami kraštiečių skundai, jog Vilniaus klerkai su jais nebendrauja, geriausiu atveju kavą gurkšnoja pas merą, jog bendruomeniniai rūpesčiai valdžios nedomina, o politikai sulekia, kai jiems reikia susikurti savo įvaizdį, ypač – prieš savivaldos rinkimus.
Kiti baiminasi, kad tylus gražus miestelis taps rusų taikiniu, jo gatvėmis neva žlegės karinė technika, unikalus Balbieriškio kraštovaizdis bus išdarkytas, ąžuolynas išasfaltuotas...
Galima pašiepti, jog kraštiečiams maža atjautos kenčiančiai Ukrainai, jie nenori padėti priešintis rusams, kad trūksta patriotizmo, kad rūpi tik savo kailis...
Bet iš tiesų patys valdininkai ir politikai, besigiriantys, jog vykdo naują regioninę politiką, yra visiškai abejingi bendruomenių poreikiams. Jie tik prisidengia patriotiniais šūkiais, žeria skaičius apie investicijas, naudą paprastam žmogui, klestinčią ekonomiką.
Česlovas IŠKAUSKAS