Stichija išjungė ne tik elektrą, bet ir įprastą gyvenimą

Nors jau praėjo kone savaitė po to, kai uraganinio vėjo botagas nutvilkė Lietuvą, jo kirčius nemaža dalis gyventojų dar tebejaučia ir šiandien. Tiems, kuriems audra tėra ekstremalūs vaizdai televizo­riaus ekrane, sunku įsivaizduoti, ką reiškia atsidurti jos epicentre. Pagarbos verti gelbėjimo tarnybų darbuotojai, dirbę praktiškai be atokvėpio, tačiau tai menka paguoda žmonėms, kurie vis dar gyvena be elektros ir gali tik kant­riai laukti, kada gedimai bus pašalinti.

Nuo vėlyvo pavasario iki rudens gyvenu vienkiemyje, kur stengiuosi padėti itin garbaus amžiaus sulaukusiems tėvams. Džiaugiausi, jog čia gyvename patogiai ir, mano įsitikinimu, gerokai sveikiau nei mieste. Kai šeštadienį pakilo stiprus vėjas ir pasigirdo traškesiai, iš pradžių neatrodė, kad situacija tokia rimta. Dingo elektra – tikėjomės, jog trumpam. Netrukus paaiškėjo, kad didžiulės eglės užtvėrė vienintelį kelią iš sodybos ir nutraukė laidus, pavojingai atsidūrusius po išvirtusiais medžiais. Dėl audros sutriko ir mobilusis ryšys. Vanduo iš gręžinio tiekiamas elektra, nuo jos priklauso visa virtuvė, o apie generatorių iki tol buvome tik teoriškai pagalvoję. Staiga atsidūrėme tarsi spąstuose – su dviem itin silpnos sveikatos žmonėmis. Telefonų baterijos seko, o ryšio atkūrimo laukėme veltui.

Po trijų parų kaimynai, rizikuodami patys, išdrįso nupjauti egles ir išvalė pravažiavimą. Atsirado galimybė tėvus, kurie nenorėjo palikti namų, nuvežti į vietą, kur yra elektra. ESO specialistai daug vilčių neteikė – perspėjo, jog elekt­ros tiekimo atkūrimo darbai gali užtrukti iki kitos savaitės...

Neabejoju, kad panašių istorijų Lietuvoje yra gerokai daugiau. Atrodytų, iš kiekvienos krizės turėtume mokytis. Uraganinių vėjų dar tikrai bus, tik nežinome, kurią šalies vietą jie pasirinks kitą kartą. Be to, elektros ir ryšio tiekimą gali sutrikdyti ne tik gamtos stichija, bet ir piktavališka hibridinė operacija.

Daug kartų girdėjau raginimus turėti būtiniausių priemonių rinkinį ekstremaliajai situacijai. Deja, kai bėda ištiko, paaiškėjo, jog beveik visas gyvenimas sodyboje priklauso nuo elektros. Net akumuliatoriniai pjūklai, kurių, atrodė, turėtume griebtis pirmiausia, buvo bejėgiai. Gelbėjo malkomis kūrenama krosnelė, ant kurios galėjome gaminti maistą. Geriamojo vandens atsargomis, laimei, buvome pasirūpinę, nors dabar suprantu, jog ilgesnės krizės atveju jų reikėtų turėti gerokai daugiau. Taip pat įsitikinau, kad būtina turėti baterijomis veikiančių žibintų, ilgo galiojimo maisto, kurio nereikia laikyti šaldytuve, ir, žinoma, generatorių. Juo pasirūpinsiu, vos tik pasibaigs dabartinis jų iššlavimo iš parduotuvių vajus.

Dar vienas, iš pirmo žvilgsnio paprastas, bet labai svarbus dalykas – baterijomis veikiantis radijo imtuvas. Kai kelias paras neturi galimybės sužinoti, kas vyksta ne tik tavo kieme, bet ir visoje Lietuvoje, supranti, kokia svarbi yra informacija. Nežinojimas, ko tikėtis ir kiek dar tęsis krizė, psichologiškai slegia ne mažiau nei buitiniai nepatogumai.

Antroji pamoka labiau susijusi su mūsų valdžia. Jau prieš keletą metų Lietuvoje buvo ekstremalių situacijų, kai kuriose vietovėse žmonės irgi ilgą laiką buvo likę be elekt­ros. Pamenu jų nusiskundimus, jog seniūnai net nesiteikė apvažiuoti savo teritorijų ir pasidomėti, kaip gyvena vietos žmonės, ypač vieniši ir senyvo amžiaus.

Deja, ir šį kartą mano krašto seniūnė, panašu, nepasivargino pasidomėti situacija bei jos mastu. O juk krizės metu psichologinė parama – paprasta žinia, kad žmonės nėra palikti vieni – ne mažiau svarbi nei klausimas, ar jie turi geriamojo vandens, ar nereikia medicininės pagalbos ir pan.

Dar svarbiau išgirsti, ką valstybė ketina daryti, kad panašių krizių padariniai ateityje būtų mažesni. Suprantu, jog dabartinėje finansinėje situacijoje nerealu tikėtis, kad visi elektros laidai bus perkelti po žeme. Tačiau galbūt yra kitų prevencinių sprendimų?

Ir dar vienas praktinis klausimas: jeigu gedimų nepavyksta pašalinti per kelias paras, galbūt racionalu būtų svarstyti galimybę žmonėms laikinai suteikti generatorius? Tai leistų bent iš dalies atkurti būtiniausias gyvenimo sąlygas, kol specialistai dirba prie tinklo atkūrimo.

Kazlų Rūdos, kuri ypač nukentėjo nuo stichijos, meras atkreipė dėmesį į tai, kaip valstybės vadovas Gitanas Nausėda reaguoja į žmonių patiriamus sunkumus. Žinoma, prisiminta ir Prezidento kelionė į Madeirą. Suprantu, kad ne Prezidentas turi tvarkyti elektros tinklus ar šalinti nuo kelių išvirtusius medžius. Tačiau aukščiausius valstybės postus užimančių žmonių reakcija į nukentėjusių gyventojų bėdas yra svarbus solidarumo ženklas. Nes daugumai reikia ne tik elektros – reikia žinoti, jog valstybė mato jų problemas ir jas vertina rimtai. Nes kai piliečiai ima manyti, kad valstybė vadovaujasi principu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“, lojalumas ir pasitikėjimas ja neišvengiamai pradeda tirpti. 

Beje, skaitant apie įvairių politikų vilas užsienyje, taip pat neauga pasitikėjimas, kad, ištikus rimtoms grėsmėms, jie liks su savo rinkėjais ir kartu kapstysis iš problemų. Krizės labai greitai parodo, kiek verti gražūs žodžiai apie atsakomybę ir tarnystę valstybei.

Šis komentaras, žinoma, remiasi itin sub­jektyvia patirtimi, todėl veikiausiai turi ir tirštesnį pesimizmo atspalvį. Tačiau pastaroji savaitė išmokė vieno paprasto dalyko: geriau ruoštis blogesniam scenarijui, nei tikėtis, kad nepatogumų pavyks išvengti. 

Andrius NAVICKAS