Istorikas Algimantas Kasparavičius: „Lietuvą griauna etinis ir moralinis skurdas“
Daiva BARTKIENĖ
Politikų tarpusavio kovos, savo tikslams pajungiant žiniasklaidą, kalbos apie nepatikimų piliečių „likvidavimą“, žodžio laisvės ribojimas, įsišaknijusi korupcija, nuo visuomenės slepiama tiesa apie aukščiausių pareigūnų šeimos verslus ir daugybė kitų negatyvių dalykų kuo toliau, tuo labiau skatina visuomenės nepasitikėjimą valstybe ir kursto abejones, ar iškilus krizinėms situacijoms šalyje nekiltų išsidorojimo banga su kitaip mąstančiais piliečiais. Kas žudo pasitikėjimą valstybe, kaip tai įtakoja skurdas, socialinė ir teritorinė atskirtis, ir ką reikėtų dalyti, kad Lietuvos piliečiai jaustųsi ramiau, sutiko pakomentuoti Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas KASPARAVIČIUS, įžvelgęs paralelių su prieškariu ir dar ankstesniais Lietuvos istorijos laikais.
Kaip manote, nuo ko priklauso piliečių pasitikėjimas valstybe?
Piliečių pasitikėjimą valstybe daugiausia lemia du momentai: globalus valstybės progresas ir individuali jos piliečių sėkmė. Kuo valstybė efektyvesnė ekonomikos, politikos, finansų, kultūros, socialinėje srityse, tuo piliečių pasitikėjimas valstybe aukštesnis. Ir atvirkščiai – kuo minėtuose srityse valstybė silpnesnė, tuo labiau piliečiai linkę ieškoti naujos tėvynės ir emigruoti, pasiduoti išorės poveikiams ir vilionėms, ieškoti alternatyvių kelių savo šeimos socialinei sėkmei ir statusui garantuoti.
Žiūrint istoriškai, Senovės Romos piliečiai labiausiai ištikimi buvo savo valstybei, kai Romos respublika ar imperija klestėjo – triuškino priešus, plėtė teritoriją, visiems vienodai taikė sutartas teisės normas, tiesė kelius, statė amfiteatrus, viadukus ir vandentiekius, dalijo masėms duoną ir griausmingus gladiatorių žaidimus. Tai yra, kai savo piliečiams garantavo saugumą, socialinę ramybę, progresą ir malonumus.
Lygiai tas pats Lietuvoje ir Lenkijoje buvo Žečpospolitos klestėjimo laikais maždaug nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pradžios. Tai laikotarpis, kai ta valstybė pergyveno savotišką „aukso amžių": buvo dar pajėgi kaip lygus su lygiu kariauti su Maskvos valstybe, realiai veikė Statutai ir krašto dar nebuvo užvaldžiusi oligarchija, amatai klestėjo, valstiečių gyvenimas po Valakų reformos kuriam laikui tapo turtingesnis, o šauktinė bajorų kariuomenė buvo pakeista į profesionalią samdinių kariuomenę.
Iš esmės panašų procesą galėjome stebėti ir TSRS laikais maždaug nuo XX a. šešto dešimtmečio pabaigos ligi aštunto dešimtmečio pabaigos, kada technologiškai ir kultūriškai TSRS dar gana sėkmingai konkuravo su Vakarais ir mūsų išsilaisvinimas iš tos totalitarinės sistemos praktiškai atrodė beviltiškas. Tačiau devinto dešimtmečio pradžioje daugmaž jau tapo aišku, kad TSRS neatlaiko konkurencijos su Vakarais ir Lietuvos išsilaisvinimo viltis šviesėja.
Žvelgiant siauriau, piliečio pasitikėjimui valstybe labai svarbus jo asmeninis emocinis-psichologinis ryšys su valstybe. Jei pilietis jaučia savo tautos ir valstybės kultūrinę-civilizacinę didybę, jei gali didžiuotis ir tapatintis su jos istorija ir kalba, literatūra, muzika, teatru, kinu ir mokslu, jei valstybė turi asmenybių, kurių žygius norisi pakartoti ar sekti jų idealais, jei ji tarptautiškai konkurencinga ir pajėgi apginti jo interesus, pilietis visada labiau ir lengviau pasitikės tokia valstybe. Čia panašiai kaip gyvenime: išore ar siela gražūs, kūrybingi, talentingi ir sėkmingi jaunuoliai beveik visose kompanijose atkreipia į save dėmesį ir lengviau gyvenime randa antrąją pusę.
Visi tie dalykai aktualūs ir šiandienos lietuvių pasitikėjimui savo valstybe. Jei valdžia savo piliečiams neužtikrina sutartos medicinos apsaugos, socialinio ir teisinio saugumo, efektyvios švietimo sistemos, jei cenzūruoja istoriją, klasikinę literatūrą ir jos autorius, bet slepia priešiškos valstybės tarnus KGB slaptus bendradarbius, jei šaržu paverčia valstybės gynybą, diplomatiją ir užsienio politiką, tuomet sunku tikėtis aukšto piliečių pasitikėjimo tokia valstybe.
Lietuvoje skursta penktadalis gyventojų, o tokiuose regionuose kaip Tauragės apskritis - kone kas trečias. Ar pasitikėjimui valstybe gali turėti įtakos socialinė ir teritorinė atskirtis, gyventojų skurdas?
Pasaulio istorija įtikinamai rodo, kad šeimų skurdas ir nepritekliai bei atskirų socialinių, konfesinių ir tautinių bendrijų socialinė ar politinė atskirtis būtent ir yra didžiausi kirviai kertantys per piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Ir visai nesvarbu, kur ta valstybė yra: Afrikoje, Azijoje, Amerikose ar Europoje prie Baltijos jūros.
Puikus to fakto įrodymas čia gali būti ir Lietuvos istorija. Nuo XVII a. vidurio, kada Lietuvoje beveik lygiagrečiai įsigali oligarchinis valdymas, represyvi baudžiava ir represyviai dominuojanti katalikybė, vis mažiau paliekanti erdvės kitatikiams ir ypač kitatikiams-kitataučiams, vis ryškesnė krašte darosi socialinė įtampa ir vis dažnesni kitatikių ir kitatikių-kitataučių skundai dėl suvaržymų, diskriminavimo. Kartu su tuo pasigirsta globos prašymai užsienio monarchams: Anglijos ir Prūsijos karaliams, Rusijos carui, etc. Žodžiu, skurdas, socialinė-kultūrinė ir/ar konfesinė atskirtis veda valstybes ne tik prie vidinių problemų – visuomenės dezintegracijos, bet kartu kuria ir landas užsienio kišimuisi į valstybės vidaus reikalus, kas jau kerta per šalies geopolitinę galią.
Beveik tą patį būtų galima pasakyti ir apie Pirmąją Lietuvos Respubliką, gyvavusią 1918–1940 metais. Nėra didelė paslaptis, kad 1940 m. birželį sovietinius tankus ir raudonarmiečių voras Kaune pasitiko daugiatūkstantinė minia. Ir pirmiausia tie visuomenės socialiniai sluoksniai, tautinės bendrijos, kurios dėl socialinių ar kultūrinių-politinių priežasčių buvusios lietuviškos valdžios jautėsi skriaudžiamos ar pastumtos į socialinę-kultūrinę nuošalę.
Todėl manau, kad piliečių skurdas, dar labiau ištisų provincijos regionų, miestų ir miestelių skurdas bei atskirų tautinių bendrijų stūmimas į nuošalę, jų kalbos marginalizavimas ir šiandien yra viena didžiausių grėsmių Lietuvos Respublikos saugumui, jos sėkmingai ateičiai. Ypač tai jautru kalbant apie Tauragės rajoną, kuris istoriškai ilgus šimtmečius turėjo tiesioginį sąlytį su Mažaja Lietuva, Rytprūsiais, Vokietija, ir dėl to sąlyčio Tauragės krašto gyventojai iki pat XX a. vidurio ekonomiškai stovėjo šiek tiek aukščiau už likusią Lietuvą. Deja, XX–XXI a. sandūroje dėl klaidingos ir trumparegės mūsų vyriausybių politikos tas kraštas atsidūrė tarp autsaiderių. Tai nepriimtina ir nepateisinama.
Ar valstybės vidaus politika, orientuota į gynybą, Jūsų manymu, padeda telkti piliečius ir stiprinti visuomenės atsparumą?
Į gynybą orientuota valstybės politika visada gera tada, kai ji yra krašto nacionalinio elito giliai apgalvota, išplaukia iš valstybės nacionalinių interesų, yra racionali, pagrįsta šalies žmogiškaisais, ekonominiais, finansiniais ištekliais ir subalansuota su valstybės geopolitine padėtimi ir diplomatine veikla. Jei šių kelių pamatinių kriterijų į gynybą orientuota šalies politika neatitinka, ji gali tapti netgi žalinga tautai ir valstybei: išbalansuoti valstybės geopolitnę padėtį, nuskurdinti ir netgi dezintegruoti visuomenę, taigi rezultate ne sustiprinti visuomenės atsparumą, bet susilpninti ir tokiu būdu tik pakirsti valstybės saugumą, jo garantijas.
Pasaulio ir Europos istorija žino daugybę liūdnų pavyzdžių, kada techniškai ir ideologiškai iki dantų militarizuotos valstybės ir visuomenės, susidūrusios su išorės priešais, griuvo kaip kortų nameliai. Geru pavyzdžiu čia gali būti kaizerinė ir hitlerinė Vokietija, kuri dukart XX amžiuje pasiekusi visuomenės totalinio mobilizavimo ir valstybės militarizavimo abu pasaulinius karus 1914–1918 ir 1939–1945 m. tragiškai pralaimėjo: prarado milijonus gyvybių ir beveik pusę savo teritorijų. Tai rodo, kad neadekvati visuomenės mobilizacija ir valstybės militarizacija dar nėra joks saugumo garantas.
Netrūksta ir pavyzdžių, kada tokios visuomenės–valstybės patyrė krachą taip ir nesulaukusios lemtingo susidūrimo su priešais dienos „X“, nes sugniužo anksčiau po savo pačių susikurta militarine našta. Puikus to pavyzdys yra totalitarinė TSRS, kuri taip ir numirė belaukdama Vakarų užpuolimo. Nes pavargę nuo nesibaigiančios išorės grėsmių retorikos patys jos piliečiai pasakė NE militarizmui ir pradėjo Perestrojką po kurios ideologiniu skėčiu 1988-ųjų birželį gimė ir mūsų Sąjūdis.
Deja, bet šiandieninės Lietuvos politinė klasė prastai išmano tarptautinių santykių ir karybos istoriją. Todėl per Lietuvos teritoriją nekliudomi skraido užsienio dronai, generolai spekuliuoja vokiečių brigados būsimais pajėgumais Lietuvoje ir Kaliningrado žaibiško sunaikinimo projekcijomis, o eksministrai–partijų vadukai pliurpia apie „Vytauto Didžiojo gynybos linijos“ statybą vos už 30 km. nuo valstybės sostinės, net nesuvokdami, kad karo atveju tokia linija per 600 000 gyventojų turinčiam Vilniui iš esmės būtų mirties nuosprendis, o viena vokiška brigada Lietuvoje reiškia nedaug.
Pateiksiu pavyzdį: kaip tik šiuo metu rusai supa Ukrainoje Kramatorską, kuris už Vilnių pagal gyventojų skaičių ir plotą yra dešimt kartų mažesnis, o miestą gina ir apginti nepajėgia net šešios ukrainiečių brigados? Paklauskite savęs, kiek panašiu atveju reiktų brigadų Vilniaus gynybai ir koks būtų rezultatas?
Didelė klaida visą valstybės gynybą permesti išimtinai ant militarizmo bėgių, patikėti kariškiams ir atsisakyti diplomatijos kaip valstybės gynimo instrumento. Net tokia super karinė galia kaip JAV savo valstybės gynybos politikos nepatiki vien generolams, bet nuosekliai koreliuoja su diplomatija, kompromisais ir susitarimais. Toks turėtų būti ir Lietuvos saugumo kūrimo kelias. Pagrindinio tarptautinių santykių principo „Do ut des“ niekas neatšaukė.
Kaip nacionaliniam saugumui gali atsiliepti politinis visuomenės suskaldymas?
Visuomenės skaldymas socialiniais, tautiniais, kalbiniais, kultūriniais, konfesiniais, ideologiniais-politiniais, partiniais ar dar kokiais nors motyvais yra žalingas visuomenės raidai ir tapatybei bei kenkia valstybės saugumui, jos geopolitiniams pajėgumams. Ir Lietuva, kaip niekas kitas, tą turėtų puikiai žinoti. Senoji Lietuvos–Lenkijos valstybė XVIII a. didžiąja dalimi kaip tik ir žlugo, buvo sužlugdyta dėl tokio susiskaldymo ir skaldymo, kada įtakingos vidaus ir išorės jėgos meistriškai manipuliavo vien savo siaurais egoistiniais interesais.
Beveik analogišką visuomenės skilimo pasekmių piliulę lietuviams teko nuryti ir XX a. pradžioje, kada nesugebėjusi suvienyti etnopolitiškai suskilusio Vilniaus ir visos pietryčių Lietuvos anuometinė lietuviška valdžia visam dvidešimtmečiui prarado ir sostinę, ir trečdalį Lietuvos. Ir susigrąžino sostinę, ją lituanizavo jau tik prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui ir tik su Josifo Stalino politikos pagalba. Tai aukso vertės visuomenės skilimo ir jos pakartotino – netektimis ir krauju – suklijavimo istorinė pamoka. Deja, šiandieninių mūsų vyriausybių vėjavaikiškai užmirša.
Kaip manote, kokių priemonių turėtų imtis valstybė, kad visuomenėje mažiau būtų sąmokslo teorijų, žmonės gyventų ramiau, be nuolatinės įtampos?
Pirmiausia valstybė privalo garantuoti savo visiems piliečiams politinę žodžio laisvę, kuri reiškia kiekvieno teisę kalbėti tai, ko nenori girdėti valdžia ir dauguma. Be tokio principo laisvės nėra. O jei nėra laisvės, dingsta ir politinė išmintis, nes ji gimsta tik iš protų ir argumentų susidūrimo, konkurencijos ir varžybų.
Antras momentas – kultūra ir švietimo sistema, kurios negali būti patikėtos ir organizuojamos pagal rinkos ekononomikos dėsnius. Lietuvos sėkmei ir pažangai reikalingas lietuviškas kinas, teatras, opera, aukštoji literatūra ir poezija, nacionalinė istorija, kuriais lietuvis galėtų didžiuotis, į juos atsiremti; kuriais dalintųsi ir jų dalimi rinktųsi būti imigrantas–naujasis lietuvis. Globalizmo epochoje Lietuva negali užsidaryti nuo pasaulio, bet privalo sau naudingai pasaulį humanizuoti.
Trečia, privalu išeiti iš moralinio skurdo kultūros ir kasdienybės kultūros skurdžios teritorijos, kuri atmeta didžiąją dalį praėjusio amžiaus Lietuvos kultūrinės–politinės istorijos ir šiandien bene ryškiausia žvelgiant į jaunąją lietuvių kartą, gimusią ir užaugusią jau po Europos Sąjungos vėliava. Tas etinis-moralinis skurdas ardo etnopolitnį lietuvį ir grauna Lietuvą. Ketvirta, privaloma atsisakyti rabiniškai doktrinieriško Konstitucijos aiškintojų instituto ir grįžti prie pačios Konstitucijos turinio, kurį pajėgus perskaityti ir suprasti kiekvienas gimnaziją baigęs pilietis. Antraip, laikui bėgant Konstituciją gali tekti įslaptinti, kaip ir KGB agentus.
Penkta, valstybės politiniame gyvenime privalo dominuoti, jos ateities pasirinkimus ir vektorius brėžti ne partiniai klebonai ar naujieji imamai-influenceriai, bet laisvos tautos laisva valia.
Fotografijos autorė Joana Suslavičiūtė
Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.
