Šilalės kultūros centro scenoje – „Čardašo karalienė“

Naujas Šilalės muzikinio teatro pastatymas vėl garsina mūsų miestą, mat itin sėkmingas miu­ziklo „Eliza“ debiutas režisierių Antaną Kazlauską ir visą kolektyvą paskatino dar vienam iššūkiui – pastatyti muzikinį spek­taklį pagal Imrės Kalmano operetę „Čardašo karalienė“. 

Scenoje – naujas kūrinys

Ko gero, muzikinės inscenizacijos „Eli­za“ pristatinėti nebereikia – priešpandeminiu laikotarpiu jos pasižiūrėti skubėdavo ištisos delegacijos iš kitų miestų, prie Šilalės kultūros centro nebetilpdavo nei lengvieji automobiliai, nei dviaukščiai autobusai. Režisierius A. Kazlauskas džiaugėsi, jog sumanymas pavyko, o publika nuostabiai pri­ėmė naująjį žanrą. Kita vertus, tai buvo savotiškas iššūkis – kas toliau? Leisti kartelės žemyn nebesinorėjo, o iškelti pernelyg aukštai negalima.

„Ne tik vietinė publika, bet ir kolegos iš kitų miestų teiravosi, ar mes samdome pagrindinius atlikėjus. Bet visada buvau tos nuostatos, kad nesiekiame šlovės ar pripažinimo, o tiesiog kuriame tai, ką gebame patys, ir darome tai savo krašto žmonėms. Galbūt čia ir yra Šilalės muzikinio teatro sėkmės paslaptis?“ – retoriškai teiraujasi A. Kaz­lauskas.

Po Šilalės muzikinio teatro „iškaba“ telpa dauguma Šilalės kultūros cent­rui priklausančių meno kolektyvų, abie­juo­se muzikiniuose pastatymuose („Eliza“ ir „Čardašo karalienė“) matome tuos pačius veidus, tik jau kituose vaidmenyse.

„Tie, kurie stebėjo abu spektaklius, mėgina juos lyginti. Siūlyčiau to nedaryti, nes tai – skirtingi kūriniai. Ir publika į juos reaguoja skirtingai. „Eliza“ yra lengvesnio turinio, skirtas bet kokio amžiaus ar muzikinio išsilavinimo žiūrovui, o „Čardašo karalienė“ – sudėtingesnis“, – akcentuodamas, kad abu spektakliai išliks Šilalės kultūros cent­ro repertuare ir bet kada bus galima juos atkurti bei parodyti, po „Čar­dašo karalienės“ premjeros kalbėjo A. Kaz­lauskas. Ją, įvykusią rugpjūčio 4 d., režisierius apibūdino vienu žodžiu: „Pa­vyko“. 

Aktoriai – šilališkiai

Kaip mažoje bendruomenėje surasti atlikėjų? Muzikinio teatro vadovas nustebina, sakydamas, jog tai yra paprasta. 

„Mes visi esame pažįstami, kartu dirbame. Tad dairausi tarp savų ir matau, kuris žmogus kuriam vaidmeniui tin­ka. Žinoma, reikia įvertinti ir atlikėjo bal­są – juk, pavyzdžiui, tenorui nepatikėsi baritono partijos. Kol kas visos mano iniciatyvos pasiteisino, o visa kita yra pačių artistų nuopelnas“, – tikina A. Kaz­lauskas. 

Premjerą įvertino ir Kauno muzikinio teatro primadona Rita Preikšaitė. Pasak Antano, ji nuoširdžiai nusistebėjo tuo, kad mėgėjų kolektyvas gali sukurti tokio lygio muzikinį spektaklį. Ir nors operetės žanrą daugelis supranta kaip lengvą, tą lengvumo įspūdį sukurti nėra taip paprasta: kad kūrinys „leng­vai žiūrėtųsi“, reikia daug darbo ir didžiulių pastangų. 

Yra ir kitų mėgėjiškų kolektyvų Lie­tuvoje. Nors A. Kazlauskas sako, jog pačiam jų matyti neteko, todėl su mūsiškiu lyginti negali, jis pripažįsta puikiai suprantantis, kodėl muzikinių spektaklių pastatoma mažai.

„Tai yra beprotiškai sudėtingas darbas. Gerai, kad Šilalėje yra žmonių, kurie gali dainuoti, šokti, vaidinti ir daryti tai gana profesionaliai. Jeigu jų nebūtų, joks sumanymas nepavyktų“, – neabejoja režisierius. 

Netikėtas amplua

Vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje atlieka Alvydas Juodviršis (Ed­vinas). Daugeliui šilališkių šį kantri muzikos atlikėją, kapelos „Padkava“ vokalistą išvysti šiame amplua buvo staig­mena. Pats A. Juodviršis neslepia, jog vaidmuo muzikinio teatro scenoje pareikalavo kruopštesnio pasiruošimo.

„Operetės žanras reikalauja kitokio balso „pastatymo“, reikia jį paruošti. Gal todėl ir ryžausi šiam vaidmeniui, jog buvo įdomu praplėsti savo paties galimybes. Bet sunkiausia buvo ne tai, o išreikšti save scenoje taip, kad žiūrovai patikėtų jausmu, įtikinti, kad jis yra tikras. Tiesa, šeimos narius teko įtikinėti priešingai – kad tai yra tik vaidmuo“, – juokiasi A. Juodviršis.

Ir negaili gerų žodžių spektaklio režisieriui.

„Visada sakiau, kad reikia kurti, o publika pati atsirinks, kas jai tinka ir patinka. Juk Kultūros cent­re turime ir daugiau režisierių, bet taip užsidegęs, nebijantis sunkumų, iššūkių, tėra tik Antanas. Galiu atskleisti, kad jau pradėjome statyti ir trečią rimtą kūrinį – ne tik žiūrovų, bet ir pačių muzikinio teat­ro artistų laukia netikėtumas. Tad drąsiai galima sakyti, jog Šilalė žengia net ne kas antrą laiptą, o jau kas ket­virtą ar netgi daugiau“, – neabejoja Alvydas. 

Jis negaili gerų žodžių visiems kolektyvo nariams, netgi tiems, kurių scenoje nesi­mato. Juk, tarkime, niekas ne­samdo kostiumų dizainerių – tuo rūpinasi patys artistai, kolektyvų vadovai, kurie su savo vizijomis apsilanko ir ne viename turguje. O dar reikia rasti ir vietinių šilališkių siuvėjų, kurios paverstų tas mintis realiais kostiumais. 

Nauja patirtis

Šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadovė, muzikinio teatro choreografė Laima Andrejauskienė tikina su A. Kazlausku kartu dirbanti gal dvidešimt metų, tad puikiai vienas kitą pažįsta bei jaučia.

„Jis man sako, kaip įsivaizduoja tam tikrą sceną, aš siūlau savo versiją, po to kartu scenoje su aktoriais tai išbandome ir atsirenkame, kuris variantas labiau tinka, geriau išreiškia režisieriaus sumanymą“, – pasakoja ne tik šokėjų, bet ir visų scenos artistų judesius, stovėseną koordinuojanti L. And­rejauskienė.

Miuzikle, pasak Laimos, šokti turi vi­si, tad jos darbas – tuo pasirūpinti. Žinoma, privalu atsižvelgti ir į atlikėjų galimybes – kiekvienas turi scenoje jaustis laisvai, jaukiai. Tuo labiau, kad jos vadovaujamai vyresniųjų šokėjų grupei tokie pasirodymai yra didžiulė naujiena – „Mainytinis“ yra tautinių šo­kių kolektyvas. Vadovė džiaugiasi, kad jie su ugnele įsijungė į muzikinio spektak­lio kūrybą, nepabijojo pasirodyti publikai. 

„Žinoma, miuziklo choreografija yra sudėtingesnė. Bet man ši veikla patinka, limpa prie širdies, o kai taip yra, dirbti būna leng­viau, paprasčiau. Tuo labiau, kad man nereikia taikytis prie šeimos – mano sutuoktinis taip pat yra šokėjas. Šilalėje, mažame miestely­je, vieni kitus žinome. Tad į premjerinius pasirodymus paprastai ir sueina draugai, bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, šeimos nariai. Muzikinio teatro kolektyve yra beveik šimtas žmonių, tad pasirodymai iš savų visada sulaukia labai geros reakcijos. O būna, jog kažkas užsigeidžia tokios suknelės, kuria vilkėjo močiutė scenoje“, – juokiasi prisiminusi neseną nutikimą L. And­rejauskienė, kai teko ieškoti likusios medžiagos skiautės, kad mergaitei bū­tų pasiūta panaši į močiutės turėtą suk­nelė.

Ir A. Kazlauskas, ir L. Andrejauskienė vis prisimena teatro režisieriaus Gyčio Padegimo įvertinimą: „Koks puikus jū­sų baletas“. Pasak Laimos, tokia žinomo režisieriaus reakcija yra didelis ir aukštas įvertinimas.

Lenkiasi talentams

Vieną iš keturių pagrindinių veikėjų šiame kūrinyje vaidina Žilvinas Jankus (Bonis). 

„Šis vaidmuo yra nepalyginamai sudėtingesnis, nei prieš tai buvusiame spektaklyje, todėl su savo epizodiniu pasirodymu „Elizoje“ jo net nelygin­čiau. Tačiau iššūkiai manęs negąsdina, su entuziazmu imuosi visko, ką siūlo režisierius. Viskas yra padaroma, nors kartais būna sunku net ne muzikine prasme, o emociškai ar fiziškai. Ir kuriant Bonio vaidmenį, daug dirbau ne tik repeticijų metu, bet ir namuose, prieš užmigdamas, dar galvodavau, kur ir ką būtų galima patobulinti“, – atvirauja Ž. Jankus, kuriam darbas scenoje nėra naujiena. 

Šįkart jo partnere scenoje yra Rasa Ramanauskienė (Stasi), kurios talentas sužavėjo daugelį. Ž. Jankus dėl talentų atradimo „apkaltino“ režisierių A. Kaz­lauską, kuris geba žmoguje atrasti menininko gyslelę. 

„Kiek teko su Rasa bendrauti, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ji galėtų šitaip atsiskleisti vaidmenyje. Man tai buvo atradimas, tad reikia tik įsivaizduoti, kiek daug žmonių bus tuo sužavėti. Ir už tai turime būti dėkingi režisieriui, nes jis įžvelgė daugiau. Tad belieka tik spėlioti, kuo režisierius mus dar nustebins“, – sako Ž. Jankus.

Režisierius taip pat išskiria naujojo kūrinio atradimą – R. Ramanauskienę, kurios vaidmuo, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo lengvas, yra gana sudėtingas ir, režisieriaus vertinimu, jį galė­tų atlikti toli gražu ne kiekvienas profesionalus muzikantas ar šokėjas. Ši­­la­lės meno mokyklos mokytoja, mišraus krašto choro koncertmeisterė R. Ra­ma­nauskienė puikiai atitiko režisieriaus viziją – jis prisipažįsta tuo visiškai įsitikinęs, kai mo­teris atliko pirmąją savo ariją. A. Kaz­lauskas įsitikinęs, jog kolegė tai pui­kiai žino ir pati.

„Oi ne, aš niekada nebuvau solistė. Visą gyvenimą save ir kitus įtikinėjau, kad esu choristė, ansamblio narė. At­likdama solo partiją jaučiuosi nelabai patogiai – galbūt čia yra mano silpnoji vieta. Kita vertus, bažnyčioje juk ne kartą vargonuojant tenka vienai giedoti, bet šito aš nedrįsčiau lyginti su išėjimu į sceną. Tuo labiau, jog šiame vaid­menyje man reikia ne tik dainuoti, bet ir šokti. Todėl sakiau, galiu tik pabandyti, nemaniau, kad pavyks. Tačiau rezultatu esu labai patenkinta, o už paskatinimą esu dėkinga tiek Antanui, tiek Laimai“, – sako Rasa.

Pašnekovų teigimu, būtent artimas ir glaudus bendruomenės ryšys ir yra šilto publikos priėmimo rezultatas. Nes žiūrovams yra smagiau žiūrėti, ką sukūrė vietiniai artistai, o šiems malonu, kad juos vertina ir sveikina artimieji. Ne vienas scenoje stovėjęs žmogus yra sakęs, jog nesvarbu, kad nuo scenos nieko salėje nesimato dėl akinančių prožektorių, žiūrovų simpatijos arba abejingumas jaučiamas labai ryškiai. Todėl ir Šilalės muzikinio teatro artistai tikina, kad nėra dviejų vienodų spektaklių: jau nuo pirmos arijos jaučiama, ar užsimezga ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. 

Šįkart kalbinti Šilalės muzikinio teatro dalyviai įsitikinę, kad Šilalėje yra daug gabių žmonių, kurie drąsiai galėtų vaidinti muzikiniuose veikaluose. Tik gal ne visi nori, gal neišdrįsta, galbūt nesulaukia šeimos palaikymo. Juk muzikinis pasirodymas scenoje trunka porą valandų, o pasiruošimas tęsiasi beveik metus, repeticijos kartais užtrunka ir visą dieną.

„Čardašo karalienę“ žiūrovai jau ma­tė kelis kartus. O tų, kurie nespėjo įsigyti bilietų, A. Kazlauskas kviečia apsilankyti spalio 17 d. planuojamame teat­rų festivalyje. Tokio dalyko dar nėra buvę – spektaklius rodys Tauragės, Jurbarko, Telšių, Klaipėdos ir Šilalės artistai. Tai bus renginių ciklas, kuriam galios vienas bilietas. Tiesa, dėl pandeminės situacijos daug kas gali keistis. Tačiau apie tai žiūrovai bus informuojami. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.