Gyvenimo pynė

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“, kurioje jos autorius – kraštietis Juozas Stasinas prisimena savo ir savo protėvių šaknis. Autorius tikisi, jog šis jo pasa­kojimas paskatins ir daugiau žmonių įsijungti į savo ištakų paieškas. (Pradžia Nr. 87, 88, 90).

Iš Tėvo pasakojimų: nelaisvėje

– Vengrijoje karštas vasaros vidudie­nis. Rusų armijos belaisvių lageryje – tūkstančiai. Visi suvargę, sulysę, apdris­kę. Apie normalų valgį nėra ką ir kalbėti: metalinėje lėkštėje vanduo ir viena kita bulvė, kopūsto lapas ar kokia neaiški žolė. Barakuose vyrai guli eilėmis: viena eilė ant grindų, kita – kiek aukščiau, ant sukaltų medinių gultų. Ry­tais iš budinčio miego mus prikelia prižiūrėtojo komanda ir nugulėto kūno skausmas. 

Lageryje visi pagal komandą keliamės ir fiziniu būdu stengiamės atsikratyti utėlių, blusų, blakių, kitos gyvasties, kurios buvo tiek daug, kad tas rankinis jų naikinimas mažai ką tepadėdavo. Po pusryčių, jei juos taip būtų galima pavadinti, prižiūrėtojai paskirstydavo belaisvius į darbą.

Man tą rytą su kitais belaisviais buvo įsakyta iškuopti išmatų duobėje susikaupusį žmogiškąjį turinį. Toks darbas, ir dar ypač karštą vasaros dieną, žinoma, ne iš pačių maloniausių, bet juk esi belaisvis ir tau nevalia prieštarauti – ką liepia, tą ir privalai daryti.

Norom nenorom keletas vyrų išėjome padirbėti bendram belaisvių labui. Dirbame apsimuturiavę nosis, prakaitas žliaugia per nugarą, varva per pakinklius, stengiamės, dirbame kiek beišgalėdami, norime kuo greičiau atsikratyti šio nemalonaus darbo. 

Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pasirodė pasipūtęs prižiūrėtojas. Jis, matyt, buvo ką tik pakilęs nuo pie­tų stalo, sočiai pavalgęs ir dar vyriškai pasivaišinęs. Atsiradęs prie išmatų duobės, jis, matyt, savo malonumui dar įsigeidė iš mūsų pasišaipyti, o gal parodyti savo valdžią.

Na ir prasidėjo. Jis savo gargaliniu balsu rėkia ant mūsų, kad mes per lėtai dirbame, kad per mažai išvežėme to „gero daikto“. Prižiūrėtojas kuo toliau, tuo labiau įsikarščiuoja ir taip jau karštą dieną keldamas mūsų pykčio temperatūrą. Kuo toliau, tuo labiau jis įsisiautėja, pradeda į mus laidyti vis smailesnes, vis skausmingesnes grasinimų strėles: girdi, nepaklusnius į karcerį uždarysiąs, ant sienos pakabinsiąs ir badu visus slavus išmarinsiąs. 

Stovime visi įsitempę, rankas prie šonų kaip kareivis Šveikas priglaudę, iš baimės net mirktelėti bijome; stovime sustingę, klausome įkaitusio prižiūrėtojo be perstojo mums žeriamus nepelnytus, žmogaus orumą žeminančius žodžius, o aš jaučiu, kad mano kantrybei ateina galas ir ilgiau tokio paniekinimo nebeištversiu.

Užvirė mano žemaitiškas kraujas, ir nepajutau, kaip akimirksniu atsidūriau šalia besiskeryčiojančio prižiūrėtojo: vie­na ranka griebiau jam už čiuprynos, kita čiupau už subinės ir vienu ypu įme­čiau jį į dvokiančią duobę. 

Visi šūdvežiai stovi išsigandę, kai ku­rie net amą prarado, žiūri išpūstomis akimis tai į mane, tai į „skenduolį“, besimurkdantį išmatose. Stovi apmirę, ne­suvokdami, kas čia įvyko, ir nesu­prasdami, ko griebtis, ką daryti. Pri­žiūrėtojas vis kapstosi išmatų duo­bėje ir be pagalbos išsiropšti iš jos niekaip negali. Jis be perstojo mosuoja viena ranka, kad nepaskęstų, o kita braukia nuo veido gelsvai juodus nešvarumus ir kažką burba, lyg šauktųsi pagalbos ar grasintų, bet duobės turinys neleidžia jam pilnai praverti burnos. 

Aš, pykčio garą nuleidęs, supratau, ką padariau, ir smarkiai išsigandau. Pa­si­metęs bėgioju tai šen, tai ten duobės pakraščiu, klaupiuosi ant kelių, norėdamas paduoti ranką nelaimėliui, bet bijau, kad jis ir manęs neįtrauktų į „maudyklę“. At­sipeikėję mano likimo draugai čiupo sem­tuvą su ilgu kotu ir, pakišę jį nelaimėliui, „išgriebė“ prižiūrėtoją iš tos nelemtos smirdinčios duobės.

Ištraukėme jį glitų, kaip ungurį, nupylėme vandeniu, nuvalėme nešvarumus, stovime ir laukiame, kuo čia viskas baigsis.

Kai mes jį apšvarinome, sutvarkėme, prasidėjo man skirta „linksmoji“ dalis. Prižiūrėtojas, pasišaukęs keletą vyrukų iš savo komandos, surišo man už nugaros rankas, nusitempė į kalinių egzekucijai skirtas patalpas, padaužė kaip jautienos kepsnį ir pakabino ant sienos galva žemyn. Kiek tokioje pozoje kybojau, negaliu pasakyti, gal valandą, o gal net dvi, nes „atsibudau“, kai mane, nukabinę nuo sienos, apipylė šaltu vandeniu...

Šiandien, praėjus tiek daug metų, negaliu suprasti, kodėl aš taip pasiel­giau, – giliai atsidusęs tarė tėvas ir pridūrė, – matyt nepakeliamas lagerio gyvenimas ir karo subrandinta neapykanta priešui mane prie to privedė, o gal ir jauno žemaičio verdantis kraujas. Pasakysiu jums, vaikeliai, kad karas žmones labai supriešina, žvėrimis padaro ir ypač tuomet, kai belaisvis patenka į priešo nasrus, – baigė pasakojimą tėvas, savo kailiu patyręs Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)