Šventę artina prakartėlių nėrimas

Jau beveik visi namai pasipuošė spin­dinčiomis Kalė­dų eglutėmis, tačiau šilališkė Genovaitė Vai­tie­kienė šios šventės laukimo neįsivaizduoja be pra­kartėlės – šven­tosios šeimos ir tikinčiųjų bend­rys­tės simbolio. 

Prakartėlė – Kalėdų istorijos, atkuriančios kūdikėlio Jė­zaus gimimą tvarte, įprasminimas. Be Šv. Juozapo, Ma­ri­jos, kūdikėlio Jėzaus, Trijų ka­­ralių, joje visada būna ir gyvulėlių figūrų. Tra­diciją inscenizuoti Betliejaus tvartelį krikščionių tikėjimo bendruomenėje susiformavo III am­žiuje, ir tik XX a. pabaigoje Popiežius Jonas Pau­lius II nurodė Va­tikane, prie Kalėdų eglės, įrengti ir prakartėlę. 

„Maža ar didelė, paprasta ar išmoninga prakartėlė įprastai ir kartu išraiškingai mums pristato šv. Kalėdas. Tai yra mūsų kultūros ir meno elementas, tačiau pirmiausia tai ženklas tikėjimo Dievu, kuris atėjo į Betliejų gyventi tarp mūsų“, – Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams šią katalikišką tradiciją gyrė popiežius Jonas Paulius II.

Genovaitė savo namus puošia ypatingomis, pačios nertomis prakartėlėmis ir tuo džiaugsmu jau kelinti metai dalijasi su daugybe žmonių. Pernai į G. Vaitiekienės nertų prakartėlių virtualią parodą kvietė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, o šiemet jas galima apžiūrėti Šilalės viešojoje bibliotekoje. 

Visi, kas pažįsta Genovaitę, žino, jog rankdarbius ji mėgsta nuo vaikystės, šį pomėgį paveldėjusi iš savo močiutės. Moteris ir jaunystėje, ir augindama vaikus, kaip įmanydama stengėsi puošti namus, kurti juose jaukią, šventišką aplinką. Dabar G. Vaitiekienė tam turi daugiau laiko, todėl jos mintyse gimsta gražiausios idėjos. Prakartėles moteris neria treti metai, bet visų sumanymų dar nėra įgyvendinusi. Tačiau šilališkiams jau turi ką parodyti – Viešosios bib­liotekos darbuotojos suskaičiavo, jog parodoje eksponuojama 14 kūrinių, juose sudėliotos net 228 nertos figūrėlės, ir nerasime nė vienos tokios pat. Bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė džiaugiasi, kad susidomėjimas paroda yra didžiulis, o lankytojų atsiliepimai – tik patys geriausi. 

Ne visas nertas prakartėles G. Vaitiekienė atidavė parodai – kelios liko jos namuose, nes švenčių laukimo be prakartėlės moteris neįsivaizduoja. Prakartėlės jai pirmiausia simbolizuoja Kristaus gimimą, tačiau kartu tai yra bendrystės, šeimos artumo išraiška. 

Genovaitės namuose prakartėlė buvo visada – paprasta, karpyta iš popieriaus, kuris per daugelį metų apsiglamžė, suplyšo. Tai ir paskatino moterį nunerti pirmąją. Pasak jos, iš siūlų nunertos figūrėlės nei suduš, nei suplyš – jos amžinos. O pradėjusi nerti, negalėjo sustoti: sumanymų buvo tiek daug, jog kone kas vakarą atsirasdavo nauja. Labiausiai žavėjo greitas rezultatas – mažoms figūrėlėms gimti daug laiko nereikėjo, todėl pabaigusi vieną, tuoj pat pradėdavo nerti kitą. 

Šilališkė svajoja nuvežti savo prakartėlių į Ro­kiškio prakartėlių muziejų – ne tik surengti ten parodą, bet ir padovanoti darbelių, kad visi juos galėtų matyti bei pasidžiaugti. 

Kad nertos prakartėlės iš tiesų džiugina, moteris neabejoja. Prasi­dėjus parodai, daugelis pažįstamų dėkojo, tačiau atsirado ir prašančių jų parduoti, norinčių užsisakyti. 

„Nesu pardavusi nė vienos, nes labai nenoriu su jomis išsiskirti. Bet jei atsirastų norinčiųjų, nunerčiau ir su malonumu padovanočiau“, – tikina Genovaitė. 

Moteris neabejoja, jog geresnės dovanos už savo rankomis sukurtą kūrinį nėra ir negali būti. Tam skirto laiko, galvojant apie žmogų, kuriam darai dovaną, į ją sudėtos širdies ir rankų šilumos pinigais neįvertinsi. Todėl Genovaitė ir anūkams dovanas pirkdavo tik tol, kol jie buvo maži. Dabar pradžiugina savaip.

„Žinau, jog Vilniuje gyvenantis septyniolik­metis anūkas nemėgsta rašyti trumpųjų žinučių, todėl ir jam, ir kitiems artimiausiems žmonėms siunčiu atvirutes. Į jas visada įdedu mažutę kalėdinės eglutės puošmeną – snaigę, namelį ar dar ką nors“, – sako moteris, kuriai šeimos bend­rystė, įprasminta prakartėlėje, yra pati didžiausia gyvenimo vertybė. 

Genovaitė negali pasakyti, ar dar ners prakartėlių. Tas noras jai visuomet užgimsta laukiant šv. Kalėdų, o praėjus šventėms, natūraliai atsiranda kitų idėjų. Gyvenimas tuo ir gražus, kad jį puošia pomėgių ir veik­los įvairovė. 

Daiva BARTKIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos nuotr.