Gyvenimo pynė
A. Bytautaitė-Pocius (pirma iš dešinės), viduryje – jos dukra
Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“ pristatymą. (Tęsinys. Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1, 4)
Auginkime giminės medį
Po ilgų svarstymų bei šiokių tokių tyrinėjimų priėjau išvados, kad mano senelio Kazio Stasino protėviai yra kilę iš Lenkijos rytuose esančio kaimo Stasinas (lenkiškai Stasin). Jis yra apie 6 kilometrus į pietus nuo Paprotnios, apie 15 – į šiaurės rytus nuo Sedlcų ir apie 98 – į rytus nuo vaivadijos centro Varšuvos.
Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. sudarytos Liublino unijos Stasino kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Taigi K. Stasino šaknys galimai driekiasi iki šio kaimo.
Palikuonys pasakojo, kad XVII a. pab. ir XVIII a. pr. K. Stasino seneliai bei proseneliai buvo pasiturintys valstiečiai, valdę nemažus žemės plotus apie Kvėdarną. Dėl nežinomų priežasčių, gal dėl didžiojo maro pasekmių, anksti mirė Kaziuko tėvai, o be tėvų likusį vaiką augino miestelio gyventojai. Vos tik jaunuolis sulaukė pilnametystės, globėjai atidavė jį į rekrūtus carinės Rusijos armijai. Po 25-erių metų, atlikęs karinį lažą carinėje kariuomenėje, Kazys grįžo į gimtąją Kvėdarną. Jokio tėvų palikimo čia jis neberado, ir Kazio ateitis buvo nulemta – darbininko kelias ir bendras darbas bei gyvenimas kartu su kitais bežemiais dvaruose.
Senelis vedė Marcijaną Narbutaitę ir jiedu per visą savo gyvenimą kilnojosi iš vieno dvaro į kitą. Sukūrę šeimą, pradžioje gyveno Kvėdarnoje, vėliau Radviečio, Pajūrio ir Adomavo dvaruose.
Senelis Kazys gimė 1830 m. Kvėdarnoje, o mirė sulaukęs garbingos 100 metų sukakties. Senelė M. Narbutaitė-Stasinienė gimė 1845 m. ir mirė 1929-aisiais. Abu amžinam poilsiui atgulė Kvėdarnos kapinėse.
Manyčiau, jog senelės kilmės šaknys siekia gausią žymaus Lietuvos istoriko Teodoro Narbuto giminę. Tačiau senelių kilmės šaknys laukia atskiro išsamesnio tyrimo, kurį, tikiuosi, pratęs mano palikuonys. Žinoma tik tiek, jog Marcijana ir Kazys turėjo tris sūnus. Izidorius gimė 1882 m. rugpjūčio 1 d. Pajūryje, Silvestras – 1890 m. sausio 1 d. Radviečio dvare, o Juozas (mano tėvas) pasaulį išvydo 1894 m. balandžio 11 d. Adomavo dvare. Visi sūnūs pakrikštyti Kvėdarnos bažnyčioje.
Mano tėvas pasakojo, kad vyresnysis brolis Izidorius išvyko į Angliją dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir, būdamas darbštus bei stiprios sveikatos, įsidarbino anglių kasykloje. Namiškiams siųsdavo laiškus, siuntinius, taip padėdamas vargstančiai šeimai materialiai. Vėliau Izidoriaus laiškai bei siuntiniai Lietuvos nebepasiekdavo. Pasakojama, jog galbūt tėvų ir sūnaus susirašinėjimą perėmė tuometiniai pašto tarnautojai ir pasisavino iš Anglijos siųstus pinigus bei siuntas. Paštininkai, turėdami Izidoriaus adresą ir smulkią informaciją apie Stasinų šeimos gyvenimą, susirašinėdavo jų vardu. Ši afera paaiškėjo po daugelio metų, bet seneliai, būdami neraštingi, o ir iš didelės baimės įklimpti teismų liūne, visa tai pasistengė pamiršti.
Kitas tėvo brolis Silvestras, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo paimtas į carinės Rusijos kariuomenę ir į gimtinę nebegrįžo. Matyt, jis, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, galvą padėjo mūšiuose, taip ir nesuvokęs, dėl ko buvo priverstas kariauti...
Mano tėvui Juozui, jauniausiam M. ir K. Stasinų sūnui, pasisekė labiau: kovose su vokiečiais jis pateko į nelaisvę ir iki 1919 m. birželio vidurio, pasak jo paties, šėrė utėles, blakes ir kitokius gyvius Vengrijos lageriuose. Bet sveikas sugrįžo į gimtuosius namus ir ilgai bei laimingai gyveno, apsuptas vaikų ir anūkų.
Ne vieno lietuvio gyvenimo kelias ėjo per maro, bado ir karų laukus, įveikdamas dažnai besikartojančias istorijos audras. Jie tą kelią tiesė, kaip galėjo ir kaip išmanė. Šiandien, važinėdami autostradomis ir plačiais vieškeliais, žvelgdami nuo laiko piramidės viršūnės, neturime moralinės teisės jų smerkti ar piktdžiugiškai teisti. Tai buvo to laikmečio žmonių kelias, grįstas aštriabriauniais akmenimis, aplaistytas sūriu prakaitu, krauju ir meile savo Tėvynei. Juolab, kad laikas tuos akmenis baigia nugludinti, kraują nuplauti, stengdamasis palikti tik meilę praeičiai. Dabartinė ir būsimos kartos turi siekti, jog visiems laikams ant tautos grįsto istorijos kelio liktų tik meilės ir pažangos ženklai...
Būkime dėkingi likimui už tai, kad gyvename vis šviesesnį gyvenimą, jog iš pasaulio istorijos dar neišsitrynė visiems mums brangiausias vardas – Lietuva. Darykime viską, kad lietuvių Lietuvoje ne mažėtų, bet daugėtų. Surinkime savo tautiečius į gimtuosius namus, ištieskime ranką savo palikuonims, kurie ilgisi ir skausmingai pergyvena, praradę tėvų bei protėvių žemę.
Anksčiau papasakota Izidoriaus istorija mano šeimoje ne vienintelė. Panašus likimas ištiko ir mano senelės Onos Bytautaitės-Šleiterienės sesę Anelę. Iš Tenenių į Jungtines Amerikos valstijas Onos ir Jono Bytautų duktė Anelė išvyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ji mano mamos, gimusios 1901 m., krikšto motinėlė. JAV Anelė ištekėjo už Pociaus, bet vėliau išsiskyrė ir viena augino dukrą. Tarpukaryje A. Bytautaitė-Pocius ne kartą lankėsi tėvų žemėje – atvykdavo į Tenenius aplankyti išsiilgtų giminaičių, atgaivinti meilės gimtajam kraštui jausmų. Ji ne kartą pabuvojo ir Radvietyje, pas mano tėvus. Dabar tolimoje šalyje gyvena Anelės palikuonys. Deja, po jos mirties praėjo dešimtmečiai, per tą laiką visiškai nutrūko giminystės ryšys. Nors būtų gaila amžiams prarasti Bytautų-Stasinų genealoginio medžio A. Bytautaitės-Pocius šaką...
Dviejų artimų giminaičių – tėvo brolio I. Stasino ir mamos tetos bei krikšto motinėlės A. Bytautaitės-Pocius gyvenimo istorijos primena apie tai, kiek daug lietuvių palikuonių klajoja po visą pasaulį. Nemaža jų dalis jau beveik praradę savo lietuvybės šaknis, kurias be gailesčio išrovė įvairiausios gyvenimo negandos. Bet, manyčiau, jie, kaip ir mes, ieško būdų atgaivinti ryšius, nors atkurti juos po daugelio metų nėra taip lengva. Todėl padėkime susigrąžinti meilę protėvių žemei, auginkime giminės medį ir maitinkime jį meilės bei giminystės ryšių syvais.
Juozas STASINAS
Nuotr. iš autoriaus albumo
(Bus daugiau)
