Gyvenimo pynė

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28)

Dvikova su vandenų karaliene

Į pamarį pažvejoti visais me­tų laikais renkasi žvejai, apsi­karstę įvairiais žūklės įrankiais. Čia juos vilioja vandens gy­vūnijos gausa, žu­­vų nerštas, ypač pavasariais. Anks­čiausiai, balandžio ant­roje pusėje, Ne­muno deltos už­lie­jamose pievose, kur vanduo greičiausiai įšyla, pradeda neršti lydekos.

Išplaukus ledams, Skirvytėje ir Rus­nė­je pasirodo dideli būriai didstinčių. Joms nebaigus neršti, atplaukia pūgžliai. Ge­gu­­žės pirmoje pusėje, dar labiau įšilus vandenims, Deltos at­si­ša­­­­ko­jimuose neršia starkiai bei kuo­jos, vandens tempe­ra­­tū­rai paki­lus iki 16 laipsnių – karšiai, raudės ir lynai. Rudenį ir net žiemą Nemu­no deltoje neršia nėgės ir vėgėlės, taip pat sazanai, perpelės bei kitos žuvys. 

Deltoje bei Kuršių mariose gausu ir praeivių žuvų: ungurių, lašišų, žiobrių, upinių nėgių. Ne veltui Nemuno žemupys vadinamas žvejų rojumi, kuriame pažvejoti yra kiekvieno žvejo svajonė.

Pokariu šilutiškiai žvejai laisvalaikį mėgdavo praleisti prie vandens. Sa­vait­galio dienomis, vieni motorinėmis, kiti irklinėmis valtimis Šyšos upe išplaukę į Nemuno deltą, sukdavo pažvejoti į Atmatą, Skir­vytę, Krokų lanką ar Kuršių ma­rias. Pažintinio turizmo mėgėjai bei sumaniusieji pailsėti gamtoje nusiirdavo į Rusnės salą, Mingės kaimą ar Ventės ragą. Į kurią nors kompaniją įsiprašydavome ir mes, paaugliai.

Kai norėdavome pasiausti draugų būrelyje, plauk­davome irklinėmis valtimis vie­ni, be suaugusiųjų. Šian­dien stebiuosi mūsų drąsa vieniems išplaukti į Del­tos bei Kuršių marių neaprėpiamus vandenis audros ir didelio bangavimo metu. Tokios išvykos kai kuriems baig­davosi tragiškai, bet mus, matyt, saugojo stebuklinga likimo ranka, kuri, kilus aud­rai, suteikdavo jėgų ir ištvermės pasiekti krantą. 

Sakoma: kur yra žuvies, ten netrūksta ir brakonierių. Pa­marys – ne išimtis. Turtingi žuvimi pamario vandenys žmones neteisėtai žvejybai traukė visais laikais, bet ypač ši veikla suaktyvėjo pokariu. Sunkmečiu ji padėjo žmonėms ne tik prasimaitinti, bet ir užsidirbti vieną kitą červoncą.

Pavasarį, kai prasidėdavo žu­vų nerštas, brakonieriai darbuodavosi išsijuosę. Vieni su žeberklais, kiti, dienai brėkštant nusiyrę į žuvingas vietas, pamerkdavo po keletą venterių, tink­laičių ir palikdavo nakčiai. Anksti rytą, dar rūkui nenusėdus, grįždavo prie savo žvejybos įrankių, susimesdavo į valtį gausų žuvų laimikį ir skubiai dingdavo. 

Ne visuomet tokia žūklė baigdavosi laimingai. Kartais, betraukiant pilnus žuvies venterius ar tinklus, žiūrėk, ir prisistato gamtos apsaugos inspektoriai, kurie, pasislėpę brūzgynuose, meldynuose ar švendrynuose, tykodavo brakonierių net naktimis. Šie, užklupti nusikaltimo vietoje, namo grįždavo ne tik be žuvies, žvejybos įrankių, bet dar ir piniginę baudą užsidirbę. Tačiau įžūlesni brakonieriai ir toliau tęsdavo neteisėtą žvejybą bei prekybą žuvimi. Tuomet gamtosaugininkai, pasitelkę visuomenininkus, skelbdavo jiems negailestingą „karą“. 

Pamario vandens platybėse laimėti „karą“ prieš brakonie­rius būdavo labai sunku. Ne vie­nas principingas gamtos apsaugos inspektorius net gyvybę yra praradęs. Toks įvykis plačiai nuskambėdavo ne tik pamario krašte, bet ir visoje šalyje, sukeldamas didelį visuomenės pasipiktinimą. Deja, ne visuomet tokius nusikaltimus pavykdavo ištirti.

Nuslūgus pavasario potvyniams, daug įvairiausios žuvies likdavo karnoliuose (dideli grioviai pievoms nusausinti). Kar­­tą ir aš sumaniau jame pažve­joti. Tuo­met man dar nebuvo nė dešimties ir apie žvejybą ne ką teišmaniau, bet pasisekė per „klaidą“ pagauti pirmą ir paskutinę žuvį gyvenime. Ta „klaida“ greičiausiai buvo ne mano, o žuvies. Kai ji griebė slieką, užmautą ant kabliuko, prie išsilaužto lazdyno koto pritvirtintas valas įsitempė, ir aš pajutau, jog mane kažkas traukia į vandenį. Tačiau kojomis įsirėmęs į čia pat esantį kelmą, iš lėto, bijodamas nutraukti valą, vilkau tą nematomą gyvūną į krantą. Po kelių minučių tampymosi į vandens paviršių mano džiaugsmui iškilo didelė, šviesiu pilvu, pilkšvai žals­vais šonais žuvis. Tai buvo van­denų karalienė lydeka. 

Iškilusi į paviršių, žuvis taip timptelėjo valą, kad aš vos neatsidūriau vandenyje. Lydeka keletą kartų persivertė ore ir nėrė į vandenį. Bet aš dar stipriau suspaudžiau meškerykotį ir toliau kant­riai traukiau. Nenurimo žuvis ir išvilkta į krantą. Pabūgęs, kad bešokinėdama vėl neįkristų į vandenį, vis bandžiau sugriebti ją rankomis ar prispausti koja. Galiausiai, išeikvojusi visas jėgas, lydeka nurimo.

Atslūgus žvejybos įkarščiui, man pa­si­darė gai­la lydekos, išgaravo ir „pergalės“ džiaugs­mas. Ėmiau galvoti, ar nevertėtų paleisti atgal... Bet vai­kiškas noras pasirodyti su įspūdinga žuvimi kiemo draugams ir tėvams buvo stipresnis.

Tačiau ši „dvikova“ neleido man daugiau imti į rankas meškerės. Ne tik jos, bet ir medžioklinio šautuvo, nors, dirbdamas gamtosaugos srityje, turėjau galimybę ir žvejoti, ir medžioti.  

Juozas STASINAS

Alberto ŠAKALIO nuotr.

(Bus daugiau)