Miuzikle – būrys naujokų

Jau šią savaitę šilališkiams bus pristatytas naujasis Šilalės muzikinio teatro kūrinys – roko opera „Intrigų miestas“. Joje vaidmenis kuria ne tik jau žinomi atlikėjai, bet išvysime ir visiškai naujų veidų. 

Roko opera gimė atsitiktinai

Ne vienas, matęs pirmuosius Šilalės muzikinio teatro pastatymus, stebėjosi, kad vaidmenis kuria šilališkiai, o ne kviestiniai atlikėjai. Teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Antanas Kazlauskas jau ne kartą yra sakęs, jog nors jis domisi muzikinėmis naujienomis, bet niekada nebūtų drįsęs pagalvoti, kad taps roko operos režisieriumi. Tačiau smalsumas ir troškimas pabandyti kažką naujo įveikė.

„Jausmas dvejopas: buvo ne tik smalsu išbandyti naują žanrą, bet reikėjo įvertinti ir tai, kad esame mėgėjiškas kolektyvas. Klasikos žanras labiau tinka profesionalams, o mes turime orientuotis į tai, kas patinka publikai ir į savo atlikėjų galimybes. Roko opera pareikalavo ir kitokių balsų, tad teko ieškoti šilališkių, gebančių tas idėjas įgyvendinti“, – teigia Muzikinio teatro vadovas.

Kaip nedideliame Šilalės rajone surasti tiek daug gabių žmonių? Režisierius šypsosi ir tikina, jog gabumų turime kiekvienas, tik reikia tam tikrų aplinkybių jiems atsiskleisti. 

Visuose trijuose spektakliuose pagrin­dinius vaidmenis atliekanti Soneta Būd­vytienė kaip niekas kitas gali pasakyti, kiek reikia investuoti (ir ne tik finansine prasme) į pastatymus. 

„Visi trys spektakliai yra apie meilę, o pastarasis daugumos vadinamas „Ro­meo ir Džiuljeta“. Tai nėra visiška tiesa – nors muzikinė inscenizacija sukurta pagal V. Šekspyro kūrybą, muzika paimta iš šio pavadinimo roko operos. Teksto šiam spektakliui nėra, visi vaidmenys atsiskleidžia per dainas, o jų tekstų lietuvių kalba nebuvo. Pa­siryžau juos sukurti. Be to, reikia nepamiršti, kad kiekvienos dainos tekstas formuoja personažą. Ta darbo dalis atėmė daugiausiai laiko: kūriau žodžius, bandžiau netgi visų atlikėjų partijas sudainuoti, derinau viską su režisieriumi bei atlikėjais ir tik tada, kai visiems viskas tiko, galėjome spausdinti natas. Tad tekstine prasme „Intrigų miestas“ yra mano autorinis darbas“, – sako lietuviškų tekstų autorė ir pagrindinio vaid­mens atlikėja S. Būdvytienė.

Scena ir gyvenimas – skirtingi dalykai

Dvejų dalių miuziklas „Intrigų miestas“ į vieną kolektyvą subūrė 65 žmones. Tiesa, scenoje matome  apie 50 atlikėjų, kiti liko „už kadro“, nors be jų nei pastatymas, nei parodymas būtų neįma­nomi. 

„Visada noriu, kad žmonės būtų „gyvi“, kad skambėtų gyvai atliekama muzika. Nesvarbu, jog balsas gal ir suvirpa – tai ir parodo, kad dainuojame gyvai kiek­vieno spektaklio metu. Labai svarbu, kad žmogus, kuriam tenka vienas ar kitas vaidmuo, jaustųsi puikiai, kad vaidyba padėtų atsiskleisti, o ne glumintų. Todėl visada primenu: scenoje kiek­vienam suteikiama galimybė pabūti per­sonažu, kuriuo neišdrįstum, o gal ir negalėtumei būti realiame gyvenime“, – sako režisierius.

Atrodo, jo mintį puikiai perprato bene jauniausias pagrindinių vaidmenų atlikėjas Paulius Skurdelis, kuriam „Intrigų mieste“ teko vienuolio vaid­muo.

„Mano personažas yra ne tik dvasininkas, bet ir įsimylėjęs vyras. Balsu tu­riu perteikti jo išgyvenimus, vidinę kovą tarp jausmų bei pareigos. Tai turbūt buvo sunkiausia, o šiaip patirtis  labai įdomi ir nauja. Žinoma, kaip ir kiek­vienam naujokui, buvo sunku įveikti vi­dinį susikaustymą, nes vis galvodavau, kaip atrodau, ką kalbės pažįstami. Galiausiai supratau, jog scenoje svarbiausia atlikti savo vaidmenį“, – tikina P. Skurdelis.

Jo scenos partnerė Jolanta Kažukaus­kienė, atliekanti auklės ir jo mylimosios vaidmenį, šilališkiams žinoma kaip folk­loro specialistė bei atlikėja, prisipažįsta, kad miuziklas tapo iššūkiu.

„Kažkodėl galvojau, jog nesugebėsiu dainuoti roko operoje, todėl iš pradžių bandžiau balsą „derinti“, ieškojau reikalingų spalvų. O kol apsipratau ir susitapatinau su nauju vaidmeniu, man prireikė nei daug, nei mažai – maždaug metų“, – juokiasi vieno pagrindinių vaid­menų atlikėja.

Jolanta sako prieš miuziklo premjerą Tauragėje bene labiausiai bijojo pamiršti žodžius ir judesius, rūpėjo, kaip vaidmenį priims publika. Šilalėje premjera startuoja jau poryt, tad jaudulio ir vėl užtenka, todėl tiek Paulius, tiek ji sako, jog būtina sąlyga scenoje – vienas kito palaikymas.

Jaunikio vaidmenį įkūnijęs Mantas To­leikis ir realiame gyvenime yra susijęs su roku – muzikuoja grupėje „Šta­bas“, kaip, beje, ir Paulius. Tad prisipa­žįsta buvęs įsitikinęs, kad vaidinti bus kur kas paprasčiau, nei dainuoti „Štabe“.

„Galvojau, kad miuzikle galima „pasislėpti“ už kitų atlikėjų, tačiau greitai supratau klydęs. Dar didesniu iššūkiu tapo tai, jog tenka ir šokti. Ir nors dabar galiu sakyti, kad smagu, pradžia buvo labai sunki. Todėl dėkoju savo žmonai ir trims vaikams, kurių laisvalaikį „aukoju“ Šilalės muzikiniam teatrui. Beje, žmona ne tik palaiko, bet ir pastūmė­jo šiai avantiūrai“, – neslepia M. Tolei­kis.

Jis prasitaria, jog baiminosi publikos verdikto – su nerimu laukė, kokia bus žiūrovų reakcija. Tą patį sako jautusi ir Muzikinio teatro naujokė Ilona Raudonienė. Tiesa, vadinti naujoke ją galima sąlyginai, nes Ilona dalyvavo visuose trijuose miuzikluose, tik iki šiol būdavo choro grupėje, o dabar atlieka motinos vaidmenį. 

„Tai buvo viena didžiausių mano svajonių. Anksčiau yra tekę vaidinti, bet įkūnyti vieną pagrindinių vaidmenų ir dar dainuojant – patirtis nepakartojama. Pagal profesiją esu muzikos mokytoja, tačiau niekaip negalėčiau pasakyti, kad jaučiausi komfortiškai. Laimei, sulaukiau daug palaikymo, tad galutiniu rezultatu esu patenkinta – vaidmenį sukurti pavyko neblogai“, – sako I. Rau­donienė.

Miuziklas – iššūkis ne tik solistams

Šilalės kultūros centro direktorė Irmi­na Kėblienė pritaria, jog šis muzikinis spektaklis daugeliui kūrėjų buvo iššūkis. Tuo labiau, kad jame naudojama ne tik Šilalėje, bet ir aplinkiniuose rajonuose iki šiol neregėta 3D šviesų instaliacija.

„Be to, spektaklis tapo nemenku išbandymu ir mūsų siuvėjoms Daivai Kaunienei bei Livijai Valauskytei, kurios yra kostiumų autorės – faktiškai nė vieno žmogaus scenoje nėra apsirengusio taip pat“, – tikina Kultūros cent­ro vadovė, ir pati dalyvaujanti miuzikle choristų gretose. 

Tai – didžiulis projektas, todėl jį remia Lietuvos kultūros taryba. Atlikėjai vaidmenis kuria be jokio atlyginimo, tiesiog iš idėjos, todėl ir režisierius, ir Kultūros centro direktorė yra dėkingi ne tik kūrėjams, bet ir jų artimiesiems – juk repeticijoms skirtą laiką visi jie „pavagia“ nuo šeimos. 

Režisierius A. Kazlauskas sako esąs dėkingas ne tik vaidmenų kūrėjams, bet visiems, prisidėjusiems prie naujojo kū­rinio: tai ir vaizdo projekcijų dailininkai Algirdas Šaulys bei Andrius Pleikys, šviesų dailininkas Aivaras Armonas, dailininkas-scenografas Vidmantas Dar­gis, garso režisierius Gediminas Pily­pas bei projekto autorė Guoda Juš­kai­­tė. Nė vienas miuziklas neapsiėjo be vokalinio ansamb­lio „Aušrinė“ (vad. Lai­ma Petkuvienė) ir šokių kolek­ty­vo „Mainy­tinis“ (vad. Laima Andre­jaus­kienė).

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.