Ką sako mums varpai

Sužvango žvangalas ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapinė uodega“... Tai varpas. 

Daugelis mūsų kasdien praeiname pro medį, akmenį, namą, nebesusimąstydami, kodėl jis čia stovi, ne­be­išgirsdami medžio šlamesio. O juk viskas turi praeitį, savo pradžią, visa tai kažkieno buvo sugalvota, apmąstyta. Tad paklajokime po varpų garsų sklidiną pasaulį. 

Pirmąjį varpelio garsą išgirdau dar ankstyvoje vaikystėje, kai atvažiavo kalėdininkai. Visa šeimyna – vaikai, tėvai, seneliai ir samdiniai – sustojome eilute palei pečių. Prie lauko durų pasigirdo mane nustebinęs dangiškas garsas ir vargonininko giesmė „Sveikas Jėzau gimusis“. Paskui tik sužinojau, kad taip dangiškai skambėjo zakristijono varpelis. 

Vėliau varpai, varpeliai apie save primindavo bažnyčioje. Per pakylėjimą ir procesijas gaus­davo didieji varpai. Prieš Su­mą skambindavo mažu varpe­liu, va­dinamu cignoriumi, įrengtu zakristijos pastogėje. Ku­ni­­gui išeinant laikyti Šv. Mi­šių, zak­ristijonas vieną–tris kar­tus paskambindavo cignoriumi, įrengtu prie zakristijos durų. Se­niau buvo paprotys prieš saulėlydį skambinti varpais vakarinei maldai. Išgirdę varpų garsus, žmonės trumpam sustodavo ir sukalbėdavo „Vieš­paties Angelą“. O prisimenant ir kalbant apie kokį nors dienos įvykį ar atsitikimą, nusakant jo laiką, sakydavo: tai buvo prieš „Viešpaties Angelą“ ar po „Vieš­paties Angelo“. 

Parapijose norėdavo turėti stip­raus garso varpus, stengda­vosi su­rinkti daugiau pinigų ge­riems varpams įsigyti. Pa­sa­­ko­jama, kad dar XX amžiaus pra­džioje Girdiškės bažnyčios varpai apie tai net skambi­nant gir­da­vosi. Di­dysis iš lėto išdidžiai saky­davo: „Lìngiškē, tujáiniškē, lìngiškē, tu­jáiniškē“, nes tų kaimų žmonės buvo daugiau suaukoję pinigų, o mažieji skubėdavo: „Šiuoky tuoky, šiuoky tuoky“ – nes pinigai mažesni. Savo kalbą turėdavę ir kitų bažnyčių varpai. Vieni sakydavo: „Dūšia dangun, kūnas žemėn“, „Dun­gus brungus, pekla pigi“ ir dar kitaip.

Varpų ir varpelių garsus api­būdinda­vo įvairiais žodžiais: jie gausdavo, skam­bėdavo, skalambydavo, šaukdavo, dzindziliuodavo, tilindžiuodavo, žvangėdavo, cignavodavo, zvanydavo, dzangėdavo. Varpais skambinančius žmones vadindavo zvanininkais. Tai būdavo vyresnio amžias vyrai ar moterys, dažniausiai gyvendavo špitolėse. Mano senális Jonas Sta­ne­vičius iš Vytogalos prisimindavo, kad zvanininkui nunešus pázvanus (tai buvo atlyginimas pinigais ar maistu už paskambinimą), šis atsakydavo: „Naje naje, rēks padzánginti“. Mirus žmogui, „po dūšioms“ skambindavo tankiau ir garsiau, o velionį pri­imant į bažnyčią ir išlydint į kapines – rečiau, ramiau.

Su skambinimais atsitikdavo ir juokingų dalykų. Kartą Upy­nos kapinėse duobkasiai kasė duobę. Bekasdami gerokai išgėrę ėmė dainuoti. Išgirdus balsus, zvanininkui pasirodė, kad jau atleidžia pagrabą, ir jis ėmė skambinti varpais. Skambina skambina, o laidotuvių eisenos vis nėra. Vėliau paaiškėjo tikroji „giesmių“ priežastis. 

Zvánininko darbas buvo ir pa­vojingas: reikėdavo aukštai palipti prie varpų, išjudinti sunkias jų šerdis, išsilaikyti tvir­tai įsitvėrus sienos ar atramos. O reikia atsiminti, kad zvá­nininkais dažniausiai būdavo senyvi žmonės. 

Seniau prieš Kalėdas Upynos parapijoje per žmones pereida­vo zvánininkas, pranešdavo, ka­da pas juos atvažiuos kalėdi­nin­kai. Jam už pranešimą atsidėkodavo pinigais, maistu. Vy­to­galoje tokį pranešėją vadindavo šliùžu. Mat jis iš sodybos į sodybą eidavo tiesiai per laukus ir palikdavo per sniegą šliūžę. 

„Džergždi kaip Vai­ti­mėnų bažnyčios varpas“, – sakydavo apie neaiškai kalbantį žmogų. Vaitimėnų bažnyčios var­pas buvo įskilęs ir skambėdamas džerž­gė.

Dar gyvenant Vyto­galoje, vasaros vakarais girdėdavau Var­sė­džių bažnyčios varpą. Jo garsas iki Vyto­ga­los sklisdavo apie 4 ki­lometrus. 

Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuriam varpų garsas nesukeltų jokių jausmų. Jie guodžia, ramina, praneša, primena ir išlieka dainose bei eilėraščiuose. 

Varpų skambėjimas žmones kai kada sujaudindavo iki širdies gelmių:

„Gaudžia varpas užu šilo, ką tai reiškia, ar žinai?“

„Ir gaus varpai, toli toli girdėsis jų balsas liūdnas, primenąs kapus“.

„Tas vakaras kaip krištolas, o tolyje varpai.

Tokį, motute, vakarą ir tu mane supai.

<...>  Ak, rodos, vakar užvakar, motut, mane supai,

O štai, tą tylų vakarą tau skambina varpai“. 

(V. Mykolaitis-Putinas, „Mo­tinai“)

„Skardi varpų malda vakarė 

Kaip kirvis širdį skels pusiau. 

Kalnų viršūnėse žais žaros, 

O akyse bus vis tamsiau“.

(Bernardas Brazdžionis, „Svečiam pasauly“ (Jaunamartei). 

Vienuoliai pranciškonai Kre­tingoje 1923–1940 m. leido žurnalą „Švento Pran­ciš­kaus varpelis“. Antrojo pasaulinio karo metais jaunieji literatai leido almanachą „Var­pai“. Turbūt prasmingiausiai varpo vaizdinį panaudojo Vin­cas Kudirka, leisdamas laikraštį „Varpas“ ir kviesdamas: kelkite, kelkite, kelkite!

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

(Bus daugiau)