Meilė gimtinei niekada neišblėsta

„Šilalės kraštas man visada buvo brangus, o Kuršėnuose gyvenu kaip tremtyje“, – meno parodos Bijotuose uždarymo metu sakė kraštietė, la­kūno Jurgio Kairio sesuo Zita Kairytė-Volkvičienė. Ir nors su daile su­sijęs beveik visas moters gyvenimas, surengti savo darbų parodą ji nu­sprendė tik išėjusi į pensiją. Kartu Baublių muziejuje buvo eksponuojami ir jos sutuoktinio darbai.

„Gyvenimo pagrindu laikau žmogų, jo sąlytį su gamta. Labiausiai vertinu ne materialius blizgučius, o dvasinį pasaulį, jo subtilybes. Mano įsitikinimu, viskas yra ten, kur žmogus pramina naujus takus savo sielai, kurią tobulina, kur stato rūmus savo jausmams – t. y. poezijoje, prozoje, dailėje. O visa tai yra širdies klyksmas, antrasis pasaulis, savotiškas skausmo takas į dvasios vartus, bet kartu ir džiaugsmo bei sielos laisvės daina“, – „Šilalės artojui“ sako menininkė Z. Kairytė-Volkvičienė.

Pasak dailininkės, ji nuo mažų dienų siekė ir norėjo tapti menininke. Ir nerūpėjo pinigai, tai, kad menininkai mažai uždirba. Tiesa, kai dar mokėsi Pinciškės pradinėje mokykloje, Severėnų ir Kal­tinėnų mokyklose, neturėjo profesionalaus dailės mokytojo. Todėl paišydavo, anot jos, tai, kas pavykdavo ir kaip išeidavo. 

„Tai kokį puodą, stalą, kitokius įvairius menkniekius piešdavau. Nežino­jau, kaip tapoma gamta, kokie yra reikalavimai. Bet jau tada supratau, jog į viską reikia žiūrėti lyg per kokį tink­lą – svarbu matyti spalvas. Prisimenu, nuvažiavau į stojamuosius egzaminus tuo­metiniame Dailės institute, bet, pirmą kartą pamačiusi gipsinę galvą, natiurmortą, kurie duodami egzamino metu, išsigandau, atsiėmiau dokumentus ir išvykau namo“, – prisimena menininkė.

Tačiau ir tada neatsisakė savo svajonės. Dirbdama Kaune, dvejus metus Dailės technikume lankė kursus bei ruo­šėsi stojamiesiems egzaminams. Įgijus patirties, pavyko įstoti į Dailės institutą, bet tik į neakivaizdines studijas, nes į nuolatines buvo neįmanoma patekti – konkursai buvo didžiuliai.

„Buvo sakančių, kad tu menininkė, nieko neuždirbi. O aš visiems atsakydavau, jog vis tiek kito kelio nesirinkčiau. Kai pradėjau dirbti dailininke kultūros centre, savo kitiems pomėgiams nebe­turėjau laiko, tekdavo daryti tai, kas bu­vo reikalaujama. Be to, ir dirbdavau ne vienoje vietoje. O dabar turiu daug laiko ir galiu grįžti prie savo pomėgių“, – „Šilalės artojui“ teigia Z. Kairytė-Volkvičienė.

Šiaulių rajono kultūros centre turėjo daryti beveik viską – kurti reklamas, sveikinimus, dekoracijas. Moteris yra dirbusi ir restauratore bažnyčiose, ten šiek tiek tapydavo. Išėjusi į pensiją, Z. Kai­rytė-Volkvičienė sugalvojo sukurti savo parodą, o joje eksponuoti pačios tapytą šilką bei paveikslus. Šiuos darbus buvo galima išvysti parodoje Bijotų muziejuje. 

„Parodos tema – žiema. Labai myliu gamtą, mišką. Tačiau yra ir visa serija nutapytų bažnyčių: Varnių, Kaltinėnų, Kuršėnų, Telšių, kurioje, beje, ir man, ir broliams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Kai kurie mano darbai sukurti gana seniai, bet anksčiau nedrįsdavau jų parodyti. Maniau, kad mane kritikuos. O dabar kai kur nors „facebooke“ pasižiūriu, kokius darbus žmonės eksponuoja ir parodas rengia, tai, sakau, galiu ir aš“, – šypsosi pašnekovė.

Parodoje buvo galima išvysti ir menininkės vestuvių suknelę, taip pat įvairių suknelių, kurios papuoštos kraštietės meno kūriniais. Be to, prie parodos kūrimo prisidėjo ir jos vyras Algirdas, eksponavęs dalį savo medžio darbų: medinius šaukštus, puodus, laikrodžius bei pan.

„Vyras drožia iš medžio jau apie trejus metus. Turi labai daug darbų, jų gal trečdalis liko namuose, į ekspoziciją neįmanoma visko sutalpinti. O ilgais žiemos vakarais Algirdas imasi ir stambesnių darbų: gamina langus, laiptus, beveik viską“, – vyrą giria menininkė.

„Šilalės artojui“ dailininkė prasitarė, kad ir jos brolis, garsusis lakūnas J. Kai­rys, yra meniškos sielos: anot sesers, jis gerai piešia ir netgi yra sakęs, kad jei būtų neįstojęs į aviaciją, būtų studijavęs architektūrą. 

„Su broliu sutariame labai gerai nuo pat vaikystės. Mes suprantame vienas kitą – daug žodžių nereikia, pažiūri­me vienas kitam į akis ir viskas aišku. Su­sitinkame, bendraujame telefonu, lan­kausi visose aviacijos šventėse Lie­tu­voje, kur jis dalyvauja“, – sako Z. Kai­ry­tė-Volkvičienė.

Be to, ant menininkės, ir abu jos vaikai paveldėjo šeimos polinkį menui – tiesa, jie daugiau mokėsi muzikos. Pa­sak pašnekovės, gal ir pati juos šiek tiek spaudė, nes ji tokių galimybių neturėjo. Tačiau ir sūnus bei dukra taip pat gerai  piešia. Dukra studijavo interjero dizainą, sūnus – fotografiją. Deja, dabar jie dirba ne su menu susijusioje srityje.

O ar dažnai dailininkė apsilanko Ši­lalėje? 

„Šį kraštą visada laikau savu. Kažką, būna, išgirsti apie Šilalę ir sakai: „O, mano rajonas!“ Ypač įdomu, kai Šilalę pamatai per televiziją. Ji išgražėjusi! Gal kad sava, viskas kitaip atrodo. Aš gyvenu Kuršėnuose, jaučiuosi ten kaip vėl nublokšta į svetimą vietą, nejaučiu didelės meilės. O čia – Medvėgalis, Lūksto ežeras“, – su nostalgija apie gimtinę kalba kraštietė. 

Tiesa, moteris apgailestauja dėl griūvančio tėviškės namuko – sodyboje beliko tik akmeninis tvartas. Tačiau liūdesys netrukdo susitikti su draugais, giminėmis, dalyvauti klasės susitikimuose. Anot dailininkės, meilė savam kraštui skatina rengti čia parodas, o į jas susirinkę žmonės padeda kurti ir gyventi. 

„Kaltinėnuose irgi buvo mano paroda. Galvojau, kad dar reikia kažkur šiame krašte ją eksponuoti ir patekau į Bijotus. Ypač norėjau pabūti su buvusiais klasės draugais, kad jie pamatytų mano parodą. Svarbu, jog kažką darau, nesėdžiu be darbo ir galiu kurti“, – tikina dailininkė.

Moteris pastebi, kad ir jos vyrui Al­girdui patinka Šilalė. Jis kilęs iš Telšių rajono, tačiau gyveno visai netoli Šilalės rajono, lankė Severėnų bei Kaltinėnų mokyklas, todėl ir jos gimtinė jam tapo artima. 

O kokie yra dailininkės ateities planai? 

„Dabar stalas apverstas – darau atvirukus. Tikiuosi surengti šrifto parodą. Norisi rinkti juos nuo seniausių laikų ir apipavidalinti tekstu, išrašyti su dekoracijomis. Lietuvoje mažai žmonių tai daro. O aš turėjau labai gerą šrifto dėstytoją Albertą Gurską, kuris suteikė itin daug žinių“, – apie ateities planus pasakoja Z. Kairytė-Volkvičienė.

Kraštietė visus „Šilalės artojo“ skaitytojus sveikina su artėjančiomis šventėmis, linki džiaugtis savo kraštu, nes jis, pasak pašnekovės, ne tik gražus, bet svarbiausia, jog čia gyvena geri žmonės. 

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.