Šilališkė į tėviškę grįžo su Angelais

Nepaneigsi – visus mus traukia vietos, kur augome. Jolanta irgi sako jaunystėje norėjusi išvykti iš tėvų namų kuo toliau, o dabar grįžta į Šilalę su nostalgija ir dovanomis kraštiečiams.

„Šilalė yra mano gimtinė – augau ko­ne pačiame centre, Maironio gatvėje. Tėvų, deja, nebėra, bet ryšių su tėviške nenutraukiu, dažnai čia lankausi ir namų neparduodu“, – sako J. Bieliaus­kienė-Paulauskaitė.

Tėvai, anot moters, buvo eiliniai, darbštūs žmonės. Bet darė viską, jog dukra įgytų išsilavinimą ir paisė mergaitės norų. Jolanta lankė dailės būrelį, meno mokykloje mokėsi kank­liuoti. Bū­tent mokytojos Letukienė bei Šiukš­te­lie­nė ir patarė mergaitei gilintis į me­no sritį.

„Tad kai baigiau dabartinę Simono Gaudėšiaus gimnaziją, pasirinkau dailę. Tai buvo tie metai, kai aukštųjų mokyklų absolventai gaudavo paskyrimus į tam tikras darbo vietas. Grįžti į Šilalę nenorėjau, atsisakiau ir Tauragės, o dar­bo pasiūlymų Klaipėdoje nebuvo. Tad atsidūriau Telšiuose“, – sako J. Bie­liauskienė.

Gyvendama Žemaitijos sostinėje šilališkė sutiko ir savo gyvenimo meilę, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. 

„Iki šiol tebedirbu dailės mokytoja Telšių „Kranto“ progimnazijoje. Džiau­giuosi, kad vaikai yra imlūs menui, gabūs, o aš galiu prisidėti prie jų talento tobulinimo. Išpuoselėjau ne vieną respublikos lygio laureatą ir žinau, kad jų galėtų būti dar daugiau, bet nuo mokytojo priklauso ne taip ir daug – viskas yra paties vaiko rankose. Būna apmaudu, kai matai, kad mokinys yra gabus bei perspektyvus, bet nenori dirbti“, – apgailestauja pedagogė.

Ji prisimena ir savo mokyklą, į kurią šią vasarą buvo grįžusi po 40 metų, ir tai buvo labai malonūs išgyvenimai.

„Nesitikėjau, kad mokykla gali būti taip atnaujinta, išgražinta ir pritaikyta mokiniams aukščiausiu lygiu: pagalvota apie erd­ves ne tik ugdymui, bet ir poilsiui. Neįtikėtina, jog tai ta pati 1-oji vidurinė, kurioje mokiausi“, – retoriškai klausdama, ar dabartiniai gimnazistai vertina tai, ką turi, kalbėjo buvusi šilališkė.

Viską, ką užfiksavo Simono Gudėšiaus gimnazijoje, ji sakė parodžiusi savo darbovietės vadovei Irenai Daubarienei, su kuria sieja ne tik bendras darbas, bet ir bendri projektai.

„Išleidome 2023-iųjų kalendorių. Mū­sų direktorė yra tikra žemaitė – ne tik kalba, bet ir rašo, kuria eilėraščius žemaitiškai. Aš „teisingai“ žemaičiuoti taip ir neišmokau, iki šiol kalbu lietuviškai“, – juokėsi pašnekovė.

Telšiškės pedagogės sugalvojo, kad kalendoriaus paveikslėlius nupieš Jo­lanta, o vėliau pagal juos Irena sukurs eiles (šįkart – lietuviškai). 

„Atrodytų, viskas paprasta – tereikia nupiešti 14 piešinukų. Bet patikėkite, kiek reikėjo iš naujo domėtis gamta, skaityti ir t. t. Labai tikiuosi, kad visuomenė juos teigiamai įvertins“, – ak­centuodama, jog tai – pirmasis jos, kaip iliustratorės, darbas, sakė J. Bie­liaus­kienė.

Kūrybai ji naudoja įvairias technikas, o laiko jai tenka ieškoti po darbo valandų. 

„Mano darbuose – labai daug simbolikos, gamtos. Štai sugalvojau Angelų seriją. Visuose paveiksluose jie labai panašūs – ilgomis suknelėmis, su pirštinėmis, ramiais veidais, tačiau atlieka skirtingą misiją – saugo namus, miestus ir kt.“, – savo kūrybą pristatė Jolanta.

Kilus idėjai atvežti savo kūrinių parodą į Ši­la­lę, daugiau nei prieš metus moteris užsuko į Šilalės Vlado Statkevi­čiaus muziejų. Ir dabar pa­roda „Kur gy­vena angelai” – jau čia. Tie­sa, kartu eksponuojama ir jos kolegės Jurgos Stul­­pinienės kūry­ba. 

„Abi esame dailės mokytojos, nuo seno pažįstamos. Nusprendėme, kad parodos akcentu galėtų būti tvarumas, antram gyvenimui prikelti daiktai. Aš tokia kūryba mažai užsiimu, o Jurga yra šito entuziastė. Tad šilališkiai, kurie aplankys mūsų parodą, aptiks senų, galbūt vaikystės atsiminimuose išlikusių daiktų“, – sakė menininkė.

„Viename kūri­ny­je yra mano ma­mos rankinis laikrodis, kituose – vonios plytelių likučių, medinių pakabų, skalbinių segtukų. Beje, pakabas pagamino mano tėtis stalius, kuris buvo baigęs Telšių amatų mokyklą. Stengiuosi senų daiktų neišmesti, surenku viską, ką galėčiau panaudoti. Pavyzdžiui, durų vyrius, verpimo ratelio detales, senelio lovos galą ir t. t. Iš jo jau pagaminau paveikslą, ir tas vaikystės atsiminimas gyvens su manimi dar ilgus metus. Manau, jog brangius prisiminimus saugantys daiktai privalo išlikti, todėl ir renku senienas“, – pasakojo J. Stulpinienė. 

Kūrybai ji teigė naudojanti ir naujus daiktus. Tarkime, į rėmus įkomponavo vokelį pinigams – paveikslą, kurį drąsiai galima kabinti ant sienos. Beveik visi eksponuojami daiktai, pasibaigus parodai, bus par­duodami. Bet juos rezervuoti galima jau dabar. 

Muziejuje eksponuojama ir fotografijų paroda „Mažoji Šilalės krašto architektūra“. Joje – Šilalės rajono meistrų sukurtos koplytėlės ir koplyt­stulpiai: akmeniniai, su metalo akcentais, mediniai. Mediniai koplytstulpiai – nykstanti architektūrinio paveldo dalis, kurią siekiama išsaugoti bent jau fotografijose. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus šiuo projektu būtent ir siekia užfiksuoti mūsų rajono mažosios architektūros kūri­nius, sudaryti koplytėlių ir koplytstulpių sąrašą. Pirminiame etape – Bijotų, Upy­nos ir Kaltinėnų seniūnijų mažoji architektūra.

Abi parodos veiks iki 2023 m. sausio 6 d. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir muziejaus nuotr.