Į mugę – dar prieš aušrą, o prie prekystalio – į derybas
Šią savaitę porą dienų Šilalėje vykusioje „Rudenėlio mugėje“ prekyba prasidėjo gerokai anksčiau, nei aikštelėje pasirodė pirmieji pirkėjai. Kai kuriems prekybininkams teko keltis gerokai prieš aušrą, o mugei įsibėgėjus prisiėjo prisiminti ir žemaičių pirkėjų įprotį derėtis dėl kainos. Tokios derybos, pasak prekybininkų, Žemaitijoje yra kone neatsiejama prekybos dalis, nors patys pirkėjai dėl to sutaria ne visada.
Ankstyvą antradienio rytą Dariaus ir Girėno gatvės automobilių aikštelėje vyko intensyvus pasiruošimas mugei – kol lankytojai dar tik ruošėsi į ją užsukti, prekybininkai jau statėsi palapines, dėliojo prekes, lentynas ir kitą įrangą.
Iš Kaltinėnų atvykusiai Violetai šis rytas prasidėjo 4 val. Tačiau, pasak moters, atsikelti anksti – dar ne viskas.
„Anksti reikia keltis, reikia važiuoti, reikia pasiruošti. Vien pasiruošimas viskam kone pustrečios valandos užtruko“, – teigia Violeta.
Prekybininkė Birutė taip pat pabrėžia, jog mugės lankytojai mato tik galutinį rezultatą – tvarkingai išdėliotas prekes ir prie prekystalio stovintį pardavėją. Didelė dalis pasiruošimo lieka „už kadro“.
„Mūsų diena prasideda šeštą ryte. Užtrunka, kol susistatom palapines, kol lentyną, visą įrangą susitvarkom“, – šypsosi Birutė.
Panevėžio rajone veikiančios kepyklėlės darbuotoja Inga tokiose į didesnius ar mažesnius miestus keliaujančiose mugėse dirba jau šešerius metus. Kadangi prekyba vyksta visoje Lietuvoje, todėl ankstyvas kėlimasis prekybos dienomis tapo įprasta rutina.
„Jau pripratau“, – tikina Inga.
Kai prekybos vietos paruoštos, prasideda ne mažiau svarbi mugės dalis – bendravimas su pirkėjais. O kartu ir derybos. Violeta pastebi, jog žmonių įpročiai skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi.
„Tarkime, nuvažiavus į Suvalkijos kraštą, niekas ten niekada nesidera. O štai žemaitis derasi iki negalėjimo“, – juokiasi ji.
Anot Birutės, toks bendravimas su pirkėjais turi savotiško žavesio, o jei kuriam pavyksta nusiderėti, tai ir nuotaika pasitaiso.
„Visiems reikia, visi nori, kai kurie net sako, jog geresnė diena, kai nusideri“, – tikina prekeivė.
Nieko blogo derybose neįžvelgia ir prekiautojai mėsos gaminiais Raimonda bei Edgaras, kurie į tokį pirkėjų norą žvelgia praktiškai: jei žmonės perka, prekybininkai ir toliau važiuos į muges.
„Reikia derėtis. Privaloma“, – neabejoja jie.
Mugė daugeliui pirkėjų – ne tik vieta, kur galima rasti įdomesnių ar kasdienybėje rečiau perkamų prekių. Žmonės čia ateina ir pabendrauti, pasižvalgyti, pasitarti. Todėl prie prekystalių netrūksta nei klausimų, nei pokalbių.
Tiesa, prekybininkų kvietimas derėtis vilioja ne visus, o kai kurie mugėje kalbinti šilališkiai juokavo, kad nemokėtų to daryti.
„Labai nemėgstu derėtis, nes žmonės dirba, jie turi užsidirbti“, – teigia Regina.
Šilališkė Zofija pripažino nedažnai apsilankanti tokiose prekybos vietose. Jos teigimu, mugėse kainos neretai būna didesnės nei parduotuvėse, o ir nusiderėti ne visada pavyksta.
Jai pritaria ir Loreta, kuri tikina dėl kainos taip pat nesideranti, jei reikia kokio daikto, perka už tiek, kiek prašoma.
Vis dėlto prekybininkai neslepia, jog prekyba mugėse nebėra tokia pat kaip anksčiau – kai kurie pastebi, jog kasmet žmonės perka vis mažiau, nes kainos kyla.
Dovilė JAKAITĖ
Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė
AUTORĖS nuotr.

