Šilalės miesto kapinės: šviesos tamsoje
Visų Šventųjų dienos išvakarėse prisiminkime Šilalės kapinėse atgulusius šviesuolius, kūrusius, gyvenusius, dirbusius mūsų mieste. Lankant artimųjų kapelius, uždekime žvakelę ir ant šviesaus atminimo nusipelniusių kraštiečių amžinojo poilsio vietos. Per šias asmenybes neretai atsiskleidžia ir svarbūs Lietuvai bei Šilalės kraštui įvykiai.
Kapinių istorija
Šilalės miesto kapinės įkurtos dar XVIII a. pabaigoje. Manoma, kad iki tol gyventojai turėjo būti laidojami senosios bažnyčios šventoriuje. Dabartinė Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra penktoji Dievo šventovė. Prieš tai keturios bažnyčios stovėjo priešingoje Ašučio upelio pusėje, ant kalnelio, kur anksčiau stovėjo Kultūros centras, o dabar yra Atminties aikštė. Keistas dalykas, bet sovietmečiu kultūros įstaigą nuspręsta statyti buvusios bažnyčiose šventoriuje, kur, tikėtina, buvo ir kapinės su mūsų protėvių palaikais.
Įėjus pro pagrindinius dabartinių kapinių vartus patenkama į senąją kapinių dalį – ji išsiskiria paminklų formomis, užrašais ir senosiomis datomis. Miesto kapinės suskirstytos į 19 kvartalų, jose šiuo metu yra suskaitmeninti 8649 kapai. Bet suskaičiuoti, kiek tiksliai žmonių atgulė čia amžinojo poilsio, niekaip neįmanoma.
Paskutinio Šilalės miesto šeimininko kapas
Šilalę apie 200 metų valdė Orvydų giminė, dar beveik tiek pat miestui vadovavo Pilsudskiai. O paskutiniuoju Šilalės šeimininku laikomas Motiejus Račinskas (1845–1905), kuris apie 1885 metus Šilalės dvarą už 48 tūkst. sidabrinių rublių nusipirko iš Melanijos Pilsudskytės. Įdomus faktas, kad Pilsudskių palikuonė iš Šilalės dvaro pasiėmė archyvą, ir kaip bebūtų gaila, svarbiausias dvaro kultūros vertybes, portretus ir išsivežė į Lenkiją. Įspūdį daro M. Račinsko šeimos kapo plotas – iš pažiūros tai bene vienas didžiausių kapų šiose kapinėse.
Simono Gaudėšiaus šeimos kapas
Šilalei ypač reikšmingas Simonas Gaudėšius (1867–1942), laikomas Šilalės miesto patriarchu. Būtent S. Gaudėšius mieste įkūrė pirmąją vaistinę, jo pastangų dėka Šilalėje 1921 metais atidaryta vidurinė mokykla, kuriai dabar suteiktas Šilalės Simono Gaudėšiaus vardas. Jis įkūrė ugniagesių gelbėtojų draugiją, už savo pinigus pastatė garažą gaisrinės mašinoms ir salę susirinkimams. Pasakojama, kad jis žiemą baseine įsteigdavo čiuožyklą, o vasaromis, gegužinių metu, leisdavo įvairiaspalves raketas. Deja, likimas šviesuoliui nebuvo palankus: 1941-ųjų birželio 13 d. jis buvo ištremtas į Komiją, Kartkeroso miškų kirtimo ūkį. Ten ir mirė, sulaukęs 75-erių. Jo kapo vieta iki šiol nežinoma, todėl atminimo žvakutė uždegama šeimos kape.
Kunigo Jurgio Galdiko kapas
Jurgis Galdikas (1883–1963) – prelatas, pedagogas, filosofas, teologijos mokslų daktaras, Pasaulio teisuolis. Nors jis kilęs iš Kretingos rajono, tačiau dirbo klebonu Šilalėje, būdamas altarista, čia baigė savo tarnystę ir atgulė amžinojo poilsio. Apie J. Galdiko biografiją būtų galima kalbėti daug, bet ypač ją puošia kunigo kilnumas, gelbstint nuo mirties žydų mergaitę Frumą Pupsaitę. Visi jos artimieji – tėvai, broliai ir seserys buvo nužudyti, o Fumos gyvybę išgelbėjo ją paslėpęs kunigas. F. Pupsaitė po karo ištekėjo už Chaimo Jakobo, užaugino dvi dukras ir sūnų – buvusį Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorių Mišą Jakobą. Ši istorija iliustruoja, kaip vienas poelgis gali lemti visos šeimos ar net giminės likimą.
Metraštininko Albino Kentros kapas
Prieš keletą metų Anapilin iškeliavusio Albino Kentros (1929–2023) gyvenimo darbų ir kovos už laisvę istorija – gero filmo scenarijaus verta drama. Partizanas, Lietuvos istorijos metraštininkas, Miško brolių draugijos įkūrėjas, Šilalės garbės pilietis, Laisvės premijos laureatas.
A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, partizanu tapo 16-likos metų. Tačiau, panašu, kad drąsa ir patriotiškumas, buvo visos jo šeimos bruožas. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką ir tai vienas iš nedaugelio atvejų Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijoje. Todėl antkapiniame paminkle įrašyta visa Kentrų šeima.
Poetės, tremtinės Teresės Rubšytės-Ūksienės kapas
Šių metų spalio 22 dieną šį pasaulį paliko neeilinė asmenybė Teresė Rubšytė-Ūksienė (1931–2025) – Šilalės garbės pilietė, politinė kalinė ir tremtinė, buvusi Šilalės savivaldybės tarybos narė, pedagogė, poetė. Ji ženkliai prisidėjo pastatant virš 100 paminklų, atminimo lentų ir paminklinių kryžių Laisvės kovotojams. Iki pat paskutinės šio žemiško gyvenimo akimirkos ji žodis po žodžio rašė tremtinių istorijas knygai „Erškėčių keliu“.
Gerlikų šeimos kapavietė
Viename kape atgulė mama Petronėlė Gerlikienė (1905–1979), tėvas Pranciškus Gerlikas (1879–1943) ir sūnus Pranciškus Gerlikas (1940–2020). Pastarasis buvo žinomas tapytojas, portretistas, ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos narys. P. Gerliko kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio dailės muziejai, visuomeninės įstaigos, kolekcionieriai ir privatūs asmenys Lietuvoje, JAV, Australijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje bei kitose šalyse.
Išvykusi pas sūnų į Vilnių, talentą kurti savyje atrado ir bemokslė Petronėlė, pirmąjį paveikslą nutapiusi būdama 71-erių ir per likusius trejus savo gyvenimo metus patyrusi tikrą kūrybinį sprogimą. Menininkės kūrybinį palikimą sudaro 12 kilimų ir 60 paveikslų, dabar saugomų Lietuvos ir užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Evelinos Povstanskytės kapas
Ewelinos Powstańska (liet. Evelinos Povstanskytės) (1897–1911) buvo Pajūrio dvaro (dabar vadinamo Pajūrio vienuolynu) savininkų Maurico ir Vandos Povstanskių pirmagimė, pavadinta močiutės garbei. Jos gyvenimas buvo trumpas: 14-os susirgo džiova, ir nors buvo gydoma Šveicarijoje, 1911 m. birželio 21 d. ten ir mirė. Iš užrašo ant antkapio galima suprasti tėvų skausmą: „Tu grįžai pas mus, mylimiausia dukra, su tyra ir šviesia siela savo dienų aušroje...amžiams palikdama skausmingas širdis ir neišblėstančius prisiminimus... Vienintelis palengvėjimas išsiskiriant yra mintis, kad dvasios pasaulyje nėra atsisveikinimo...“. Vanda Povstanskienė tame pat kape palaidojo ir savo vienintelį sūnų Mečislovą Povstanskį, Rubinavo dvaro šeimininką, o galiausiai atgulė ir pati. V. Bagdonavičiūtė Povstanskienė mirė 1953 m. gruodžio 18 dieną, sulaukusi 80 metų.
Knygnešio Antano Surplio kapas
Šiemet minime 155-ąsias knygnešio Antano Surplio (1870–1959) gimimo metines. Spaudos platintojo veiklą jis pradėjo būdamas vos 12 metų, vedžiodamas iš Kvėdarnos apylinkių kilusį aklą knygnešį Petrą Kavaliauską. A. Surplys knygas gabendavo iš Tilžės, nueidavo ten pėsčiomis, nes neturėdavo arklio, viską nešdavosi savadarbėje medinėje kuprinėje ant pečių, ten taip pat susidėdavo savo staliaus darbo įrankius. Buvo puikus meistras, pastatęs ne vieną pastatą, netgi Simono Gaudėšiaus vaistinę. Iš uždirbtų pinigų pirkdavo uždraustą literatūrą.
Kapinės yra svarbi vieta, pasakojanti miesto istoriją ir atspindinti vietos bendruomenės kultūrą bei tradicijas, išsaugant praeities prisiminimus dabartinėms ir ateities kartoms. Visų šių asmenybių kapelius bei kapaviečių nuotraukas galima rasti suskaitmenintame velionių ir kapinių registre www.cemety.lt.
Rima NORVILIENĖ
Gidė, iniciatyvos „Negirdėti faktai apie Šilalę“ įkūrėja
AUTORĖS nuotr.
Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija
