Tėviškės paveikslas – šviesūs potėpiai ir šiek tiek šešėlio

Profesorius Albinas Bagdonas nepamiršo kalbėti žemaitiškai, yra iš­tikimas Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje narys, brandina mintį sudaryti dūnininkų tarmės žodyną. Materialus šilališkio meilės gimtajam kraštui įrodymas – beveik tiksli gimtajame kieme Derkintuose stovėjusios dar­žinės kopija, kurią susirentė savo sodyboje Širvintų rajone. Tačiau tė­viškę jis apdovanoja ne tik sentimentais, bet ir kritišku požiūriu, taip pieš­damas tikrovišką, nenusaldintą pasaulio, kurio jau seniai nebėra, paveikslą. 

Kalbamės su profesoriumi apie jo vaikystės Šilalę – durpynų kraštą, iš kurio upelių, duburių žuvį semdavo kibirais, apie to meto žmonių džiaugs­mus bei vargus. Tolimi prisiminimai itin ryškūs, detalūs iki smulk­menų, nors patiems ankstyviausiems – per 80 metų. A. Bagdonui, vi­są gyvenimą tyrinėjusiam žmogaus smegenis, nesunku tą paaiškinti: maž­daug iki trejų metų smegenų kodavimo mechanizmas yra vaizdinis – jis mus „aprūpina” konkrečiais vaizdais, dažnai įsimenamais visam gyve­nimui. 

Žmogaus atmintis – sudėtingas reikalas 

Su A. Bagdonu susitinkame Taikomo­sios psichologijos laboratorijoje, tarp senųjų Vilniaus universiteto mūrų. Profesorius ilgus metus buvo šio Filosofi­jos fakultetui priklausančio padalinio vadovas, ir dabar čia užsuka dažnai. Šiandien jo statusas – profesorius emeritas (beje, studentams dėstė iki 81-erių), o tai reiškia, jog laboratorijoje tebeturi darbo vietą, prieigą prie archyvų ir naujausios informacijos, išsaugotas ir universiteto elektroninis paštas. 

Profesorius populiariai yra pristato­mas kaip smegenų tyrinėtojas. Pats atlaidžiai šypsosi: moksliškai tai nėra tikslu. Kita vertus, į smegenis, jų veik­lą jis išties žvelgė įvairiapusiškai, darba­vosi daugelyje sričių – nuo evoliucinės, neįgaliųjų iki darbo psichologijos. Pi­kan­tiška detalė: smegenis, tiesa, ne žmogaus, o delfino, yra tekę net preparuoti. 

Kalbantis apie praeitį, išlikusius tėviškės vaizdinius, A. Bagdonas savo mintis taip pat skuba pagrįsti moksliškai. Ilgus metus tyrinėjus žmogaus atminties slėpinius nesunku paaiškinti, kodėl mūsų ankstyvieji gyvenimo įspūdžiai ryškesni nei vėlesnės patirtys: maždaug iki trejų metų smegenų kodavimo mechanizmas yra vaizdinis, vėliau, kai pradedame kalbėti, jį keičia žodinis. 

„Žmogaus atmintis yra sudėtingas reikalas. Maždaug tarp trečių ir penktų metų įvyksta stiprus pokytis – mes pereiname į verbalią atmintį, kaip žodinį pasakojimą. Vaikų atmintis labai konkreti, joje vyrauja vaizdas. Tad ir labai konkretūs vaizdai, kuriuos esame išsaugoję, – iš vaikystės teritorijos”, – dėsto profesorius. 

Būtent per vaizdus jo paties, gimusio 1941-aisiais, atmintyje įsispaudė vienas ankstyviausių prisiminimų: vaiko akimis ir šiandien kieme Derkintuose stovinčią vokiečių kariuomenę. Karo meto paveikslas išliko labai ryškus. Vėliau jis pasipildė tėvų pasakojimais: vokiečiai buvo įsitaisę viename trobos gale, o 1944 m., kai jų garnizonas buvo išstumtas iš Šilalės, tame pat gale įsikūrė rusai. Albinas prisimena po kiemą vaikščiojusius rusų kareivius su prie diržo prikabintais katiliukais. Gavę košės kviesdavo vietos vaikus jos paragauti.

„Kaimas buvo įvairokas. Vienos šeimos du vaikai išėjo į vadinamuosius liaudies gynėjus, tapo stribais, kiti, tarp jų du mano mamos broliai, – į mišką partizanauti. Man tik įdomu, kad jie niekada nesusidurdavo, netgi kartu gerdavo. Apskritai po karo mūsų kaime žmonės labai smarkiai gėrė šnapsą. Prieš karą? Daug mažiau. Tėvas pasakodavo, jog keliese išgerdavo „plėčkelę”, ketvirtadalį litro, ir jau būdavo apgirtę. O po karo, kokiais 1949-1950 m., – po litrą ant galvos, kol krisdavo be sąmonės”, – Derkintus, kuriuose augo, prisimena A. Bagdonas.

Kone kiekvienoje troboje buvo varoma naminukė, vadinamasis samagonas. Atsimena, jam, vaikui, liepdavo prižiūrėti, kad broga neprisviltų, nes ir jų namuose ji buvo verdama. Šiandien gailisi neišsaugojęs ir į Vilnių neparsivežęs jos darymo aparato – autentiško pokario realybės liudytojo. 

Dar vienu ankstyvu, bet labai detaliu prisiminimu A. Bagdonas neseniai pasidalino viešai, savo įžvalgas pavadindamas „Nemuno aušra – su kolchozo kvapeliu”. Jį prikėlė partijos „Nemuno aušra” pavadinimas. Prisiminė, jog tokį žodžių junginį jau buvo girdėjęs nykiais 1951-aisiais, kai derkintiškiai buvo verčiami rinkti steigiamo kolūkio pavadinimą. Partinis aktyvistas su šautuvu ant peties bruko „Nemuno aušrą”, bet gyventojai nesutiko, tad galiausiai nubalsuota tiesiog už „Nemuną”... 

„Mano amžiaus žmonėms sunku įsiminti dabarties įvykius, tačiau lieka dalykai, kurie buvo labai seniai”, – sako 84-erių A. Bagdonas ir pasidalija pluoštu senųjų Derkintų vaizdinių.

„Mūsų kaimas buvo „torpinis” arba durpinis, kiekviena sodyba turėjo savo „torpyną”. Pas mus buvo netgi trys. Turėjome ir miško, bet kad jis ne kūrenimui, daugiau statybai – eglės, pušys. Kaime tik trys šeimos turėjo tikro miško, kitur plytėjo krūmynai, menki medžiukai. Pelkėtame krašte jie neužaugdavo dideli, tad kūrendavome „torpėmis”. 

Eidavome jų imti. Labai ryškiai atsimenu: išima ant gražaus lygaus dirvono, praskiedžia vandeniu, lygina specia­liais volais. Senovėje žmonės mindavo kojomis arba su arkliais. Išlygintas sukapoja gabalais, mes, vaikai, tuos gabalus vartydavome, kad išdžiūtų, kraudavome į nedideles krūveles”, – pasakoja kraštietis.

Šiandienėje Albino tėviškėje durpynų nebeliko. Atsimena, pats kasė durpes iki 1972 m., o tada į šį kraštą įžengė melioracija. Kraštovaizdis pasikeitė – nebėra upeliukų, subėgančių į upelius, vandens pilnų duburių, iš kurių tiesiog kibirais semdavo žuvį. Ką jau kalbėti apie vėžius, dabar jau negrįžtamai išnykusius. Buvęs vaizdas iškyla akyse – kiekvienas griovys, kanalai vandeniui iš durpyno nuleisti, juos kasdavęs kaimynų stipruolis, pavarde Drukteinis...

Melioracija nušlavė ir jo vaikystės namus – dviejų galų troba, tėvo brolio statyta 1935 m., iš senosios vietos perkelta kitur. Ji tebestovi, deja, išlaikyti jos nepavyko. 1985-aisiais mirus Albino mamai, tuščius namus imta plėšti, niokoti. Šeima nutarė juos parduoti kolūkiui. Vėliau dar bandė buvusią nuosavybę susigrąžinti, bet troboje jau buvo apgyvendinta viena kolūkietė. 

Žemaičių kalbai – saugi vieta smegenyse

„Sakau, patys kalti, kad neišaugojome – nereikėjo išvažiuoti”, – klausiamas apie sentimentus, numoja ranka pašnekovas. 

Kita vertus, anot jo, sprendimas buvo racionalus – namus Vilniuje ir gimtąsias vietas skiria bene 240 kilometrų, gerokai per daug, kad būtų dažnai lankomi, prižiūrimi, puoselėjami. 

Tačiau tėviškė tarsi pati atsekė iš paskos. Į savo sodybą Musninkuose, Širvintų rajone, 50 kilometrų nuo Vilniaus, A. Bagdonas perkėlė vaikystės kieme vešėjusias medlievas, šiuose kraštuose vadinamas karinkomis. Žemaitijoje pasikasti krūmai puikiai įsišaknijo. Jie džiugina akį, tarsi priartina prie gimtųjų vietų. Bet štai pelynas, žemaitiškai metėlis, kuriuo Šilalėje buvo užsodintas visas kiemas, gaila, neprigijo.

„Nusipirkęs sodybą pasistačiau tokią pat daržinę, kokia buvo Šilalėje – trijų dalių, iš šonų daržinė, o per vidurį tvartas. Kai reikėjo registruoti, manęs klausia, kaip tą pastatą pavadinti. Sakau, daržinė žmogui gyventi. Kadangi tokios kategorijos nėra, užrašė „ūkinis pastatas”, – juokiasi pašnekovas. 

Tipišką žemaitišką daržinę jis atkūrė iš atminties. Gavosi gana tiksli kopija, tik kiek didesnė, pritaikyta dabartiniams poreikiams. Ir, žinoma, vidurinėje dalyje laiko ne gyvulius, o įsikūrė pats. 

Anksčiau į tėviškę Albinas atvažiuodavo dažniau, dabar išsiruošia tik kelis kartus metuose. Šilalėje tebegyvena nemažai giminių, skuba su visais pasimatyti, apdalyti medumi iš Musninkų sodybos. Per Vėlines rūpi prisiminti išėjusiuosius. Jo giminės medis galingas, šakotas, tad ir žvakelių tenka uždegti bent kelias dešimtis. 

Sostinėje A. Bagdonas pažįsta kone kiekvieną kraštietį, bent jau vyresniosios kartos. 1989-aisiais įsikūrus Šilalės kraštiečių draugijai, ilgus metus buvo jos pirmininko pavaduotojas. Anksčiau draugija buvo labai gyvybinga, vykdavo gausūs susibūrimai. Dabar veikla kiek išblėsusi, bet liko reikšmingas įdirbis – dešimt tomų apimantis leidinys „Šilalės kraštas”. 

Vilniuje ne su kiekvienu žemaičiu jis bendrauja žemaitiškai – nemažai tokių, kurie jau nelabai teprisimena savą­ją kalbą. Kas kita nuvykus į gimtinę – ten tik žemaitiškai, tik dūnininkų tarme. Albinas pabrėžtinai sako „kalba”, pritardamas tiems kalbininkams, kurie žemaičių kalbą laiko būtent kalba. Tuomet ir dūnininkų – ne potarmė, o tarmė. Jis seniai brandina mintį sudaryti dūnininkų žodyną. Neatsiliekant nuo telšiškių, savąją tarmę jau sudėjusių į žemaičių dounininkų žodyną. 

„Mąstau daugiau literatūrine kalba. Bet, neseniai besėdėdamas prie straipsnelio, nagrinėdamas dūnininkų ilgąsias balses, žiūriu, kad namuose su žmona, tikra aukštaite, pradėjau žemaitiškai šnekėti. Nori nenori išlindo ta pirmoji kalba. Pabūčiau ilgesnį laiką tarp žemaičių, literatūrinė kalba nueitų į antrą planą”, – A. Bagdonui įdomu stebėti savo paties kalbos įpročių kaitą, kurią paaiškina neuropsichologija: mūsų smegenyse naujos, vėliau išmoktos kalbos mechanizmai yra atskirti nuo gimtosios. Tad jos nesusipainoja, vienas mechanizmas neturi įtakos kito funkcionavimui. 

Beje, yra pastebėjęs, jog dounininkams yra daug sunkiau persiorientuoti į bendrinę kalbą, o dūnininkai šilališkiai kalbėdami literatūriškai beveik nežemaičiuoja. Albinas taip pat bendrinę kalbą įvaldęs švariai, bet paradoksas – jam gana sunku perprasti „giminišką” dounininkų tarmę. Neuropsichologinio paaiškinimo tam nereikia – tiesiog dounininkai labiau nutolę nuo bendrinės kalbos nei dūnininkai.

Maištinga siela ir motinos valia

Iš durpingo žemaitiško kaimo – į mokslo aukštumas: A. Bagdono kelias į jas prasidėjo nuo studijų Vilniaus universitete, į kurias išsiruošė vos baigęs mokyklą Šilalėje. 

„Kas nukreipė? Svarbiausiu akstinu tapo religija – labai anksti pradėjau netikėti Dievu. Buvau penktokas ar šeštokas, kai vietos kunigas labai nedorai su viena mergaite pasielgė, nuo tada į bažnyčią eidavau tik per prievartą, tėvų varomas. Būdavo labai nuobodu, klausydavau ir galvodavau, jog kažkas su ta pasaka negerai. Aštuntoje klasėje net buvau tapęs ateistų klubo pirmininku. Tėvai nežinojo! Tuo pačiu eidavau į bažnyčią, buvau „dirmavotas”, taigi gyvenau dvigubą gyvenimą”, – juokiasi A. Bagdonas. 

Baigdamas mokyklą jis nusipirko lietuviškai išleistą evoliucijos teorijos kūrėjo Čarlzo Darvino knygą „Rūšių atsiradimas”. Ne viską skaitydamas suprato, bet knyga galutinai atitolino nuo religijos. Prisipažįsta, kad sovietinė ideo­logija, brukusi netikėjimą, irgi padarė savo. 

„Nutariau geriausiai įrodysiąs, jog Dievo nėra, jog viskas yra atsiradę gamtiniu keliu, jei studijuosiu paleontologiją, vieną iš geologijos specializacijų. Bet tais metais priėmimo į geologijos studijas nebuvo, tad nuėjau į zoologiją. Ir jau studijuodamas pradėjau domėtis, kas dedasi tame minkštame audinyje, kuris vadinamas smegenimis”, – pirmuosius žingsnius pagrindinių savo tyrinėjimų, trukusių visą gyvenimą, objekto link prisimena profesorius. 

Bet turbūt viskas galėjo pasisukti kitaip. Vėl grįždamas prie terpės, kurioje augo, A. Bagdonas piešia gana negatyvų vaizdą. Ne vienas jo bendraamžis prasigėrė, prarado sveikatą, būta ir savižudybių. Jau vėliau, atitolęs nuo gimtojo krašto, susivokė, jog moralinis kaimo veidas nebuvo gražus. Vienišos mamos buvo baisiai niekinamos, kentė vyrų, ypač tų, su kuriais turėjo artimų santykių, patyčias. Tokių moterų buvo ne viena. Ir tą patyčių, niekinimo tradiciją ne sovietai primetė, ji buvo įsisenėjusi iš dar anksčiau. 

„Klausiau mamos, kaip aš neprasigėriau. „Nes aš taip norėjau”, atsakė”, – mamos noras išties buvo labai stiprus: visi trys vaikai, Albinas ir abi jo seserys, išėjo į mokslus, vadinasi, ir į geresnį gyvenimą. 

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS ir asmeninio A. Bagdono albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija