Tūkstančiai kilometrų laisvės: Modesto kelias per Vietnamą

Jucaičių kaimo bendruomenėje viešėjo kraštietis keliautojas Modestas Sekreckis, žmogus, kurio gyvenimo keliai tiesiogine prasme vingiuoja per žemynus.

2023-iaisiais jis dviračiu įveikė 2200 kilometrų nuo Hanojaus iki Hošimino, o po metų numynė dar 2100 kilometrų nuo Sa Pa iki Bankoko. Šiemet – naujas rekordas: 2800 kilometrų nuo Bankoko iki Singapūro.

Šįkart su gimtojo kaimo žmonėmis Modestas dalijosi įspūdžiais iš savo pirmosios kelionės per Vietnamą.

Kelionės pradžia – visiškai netikėta

„Tai buvo mano pirmoji ilga kelionė. Jokios patirties keliauti dviračiu neturėjau – viskas įvyko atsitiktinai,“ – juokiasi Mo­destas.

Jis pasakoja, kad idėja gimė Šri Lankoje.

„Buvau su drauge poilsinėje kelionėje. Gulim prie baseino, atėjo vienas azijietis versli­ninkas, pradėjom kalbėtis. Jis klausia, kur ta Lietuva, ar kokį verslą galima padaryti? Paskui kalba pakrypo apie keliones. Pasirodo, jis apkeliavęs visą Aziją. Paklausiau, kokią šalį rekomenduotų aplankyti. Ir jis pasakė: „Vienareikšmiškai Vietnamą. Tai šalis, kuri spar­čiausiai keičiasi. Jei nenuva­žiuo­si dabar, po penkerių metų ten bus visai kitaip  – ji nuolat statosi, auga, juda į priekį.“

Tada viskas susidėliojo tarsi savaime.

Dirbau Vokietijos įmonėje. Vieną dieną skambina virši­ninkas, sako, dar nepanaudojai atostogų. Jei per du mėnesius neišnaudosi – „sudegs“. Tuo me­­tu buvau su kolega mokymuose, o šis pasiūlė mane pakeisti, kol atostogausiu.

Ir štai – turiu laisvą laiką žie­mą. Galvoju: ką įdomaus nuveikti? Mėgstu dvira­čius – reiškia, važiuosiu per Vietna­mą! Tokios mano kelionės – spontaniškos, be jokio plano,“ – šypsosi Modestas.

Kai dviratis sulūžta likus dviem savaitėms iki kelionės

„Nežinojau, kaip ruoštis. Per­žiūrėjau internete kitų keliautojų patirtis. Aišku, pirmiausia reikėjo nusipirkti dviratį. Pirmasis buvo paprastas plento dviratis už 250 eurų – visiškai nepritaikytas tokioms kelionėms. Mano ūgis ir svoris didelis, tad nuvežiau jį pas meistrą paruošti kelionei. Rytą jis skambina: „Žinok, tavo dviratis sulūžęs.“ O iki kelionės belikusios dvi savaitės, lėk­tuvo bilietai jau nupirk­ti. Parduotuvėse mano dydžio dviračių nėra – reikia užsa­kinėti iš anksto. Meistras pasiūlė suvirinti. Pasiėmiau, išva­žiavau išbandyti – vėl sulūžo. Tada antrą kartą suvirino, ir jau nebebuvo laiko testuoti. Su­pakavau į dėžę ir išskridau“, – prisipažįsta vy­ras. 

Toks buvo Modesto kelio­nės startas – su šiek tiek streso ir nežinomybės.

Vietnamas: chaoso harmonija

Vos atskridęs į Hanojų, Mo­destas susidūrė su pirmuoju išbandymu – dviratis netilpo į taksi automobilį.

„Stoviu oro uoste su didžiule dėže ir suprantu, kad niekaip nesutilpsiu. Pirmas kelionės nuotykis prasidėjo dar nepasiekus viešbučio,“ – juokiasi jis.

Pirmas tris dienas praleido Hanojuje – kad aklimatizuotųsi, priprastų prie laiko skirtumo ir karščio: „Atvykau iš žiemos, o ten – tvankuma, triukšmas, chaosas, viskas kvepia gatvės maistu ir benzinu.“

Dar prieš kelionę Mo­destas susisiekė su Viet­namo lietuvių bendruome­nės pirmininke, tikėdama­sis gauti patarimų ir padrąsinimą.

„Ji man sako, kad gyvena čia devynerius metus ir vis dar bijo išvažiuoti į gatvę motoroleriu. Tai buvo ne pats geriausias motyvacinis pokalbis,“ – sako jis.

Ir išties – šis miestas pul­suo­ja nenutrūkstamu judesiu. Ha­nojuje gyvena daugiau nei devyni milijo­nai žmonių, o pagrindinė transporto priemonė –­ mo­toroleriai. Kiekviena šei­­ma turi bent vieną, o dažnai ir du. Gatvės prime­na gyvą, pulsuojan­čią upę, kurioje susilieja automo­biliai, autobu­sai, pas­pir­tu­kai ir šimtai tūks­tan­čių motorole­rių, le­kiančių be aiškių taisyklių, bet kažkaip išvengiančių susidūrimų.

„Atvykęs iš Europos pirmą dieną tiesiog negali pereiti gat­vės. Tu stovi ir žiūri, kaip prieš akis keturiomis juostomis ver­žiasi nesibaigiantis srautas. O vietiniai sako: „Eik ra­miai ir užtikrintai.­ Nežiūrėk į kairę ar į dešinę. Jie tave apvažiuos.“ Ir tai veikia. Visi juda lyg choreog­rafo surikiuoti, tarsi kažkokia nematoma jėga jungtų tūkstan­čius žmonių, dviračių ir automobilių į vieną gyvą sistemą,“ – pasakoja Modestas.

Pasak jo, vietnamie­čių eis­mas – tarsi gyvenimo metafora: eini pirmyn, pasitiki savimi ir kitais, ir kažkaip viskas išsisprendžia.

Kelionė į legendų kraštą

Modestas sako nemėgstan­tis turistinių paketų, kur visi keliauja griežtu grafi­ku, kartu valgo ir fotogra­fuojasi prie tų pa­čių vie­tų.

„Man įdomesnės indi­vidualios kelionės. Susi­siekiau su vie­tine turizmo agentūra, kuri rekomendavo vietinę gidę viet­namietę. Ji man labai padėjo, tapome gerais draugais ir bend­raujame iki šiol“, – tikina buvęs jucaitiškis.

Kelionė per Vietnamą – tai kelionė per kont­rastus. Čia galima sutik­ti kalnų gentis, plaukian­čius kaimus, ryžių terasas, triukšmingus turgus ir šven­tyklas, skendinčias dūmuose.

Kaip neįmanoma ap­ka­binti neaprėpiamo, taip ne­įmanoma per vieną kelionę pajusti visos šio krašto atmos­feros. Vienas Modesto tikslų buvo Halongo įlanka, viena įspūdingiausių vie­tų Azijoje, įtraukta į UNESCO pasaulio pa­veldo sąrašą.

„Norėjau pamatyti ją savo akimis – praplaukti valtimi tarp tų mistinių uolų, kurios atrodo lyg iš kito pasaulio. Ha­longo įlankos kraštovaiz­dis –

tarsi sapnas. Per 3000 salų ir įvairių formų uolų, kyšančių iš vandens, išsi­barstę po visą įlanką stebina vaizduotę ir primena senąsias legendas. Pa­sak vietinių, kadaise į šią vietą nusileido milžiniš­kas drakonas. Savo uodegos smūgiais jis iš­vagojo slėnius keisčiausio­mis for­momis, kurios vėliau pri­sipildė vandens, o pavir­šiuje liko tūkstančiai uolų, ur­vų ir salelių – žalių, laukinių ir paslaptingų. Didžiausia iš jų – Kat Ba sala, didelę jos dalį užima nacionalinis parkas, su daugybe­ krioklių bei ežerų, o korali­niai rifai plyti vos keli žingsniai nuo kranto. Halongo įlankos gam­ta ir gyvūnija pri­bloš­­­­kia –­ tiek po vandeniu, tiek sausumoje. Šiame užutėkyje galima išvysti ant vandens plūduriuo­jančias valteles. Jos, dengtos nend­rė­mis, yra tarsi namai ant vandens – juose gyvena žmonės. Užutėkyje gyvena per 20 etninių grupių.

Kai plauki tarp tų salų, jautiesi tarsi patekęs į kitą pasaulį – tylų, paslaptingą, kur laikas teka kitaip. Tada suvoki, jog dėl tokių akimirkų verta sėsti ant dviračio ir važiuoti tūkstančius kilometrų,“ – sako Modestas.

Kai planas – neplanuoti

„Žinojau tik marš­­rutą iš taš­ko A į tašką B. Tiesiog kas rytą sėdi ant dvira­čio ir važiuoji – be jokių išankstinių planų,“ – pasakoja Mo­des­tas.

Šimtas kilo­­me­t­­­rų per dieną –  įprasta atkarpa, jei kelias lygus. Bet kai prasidėdavo kalnai, vis­kas pasikeisdavo.

„Važiuoji, kol iki saulėlydžio lieka pora valandų, o tada žiūri, kur 15–20 kilometrų atstumu rasi nakvynę. Kartais padėdavo gidė vietnamietė – parašydavau jai, ji paskambindavo ir rezervuodavo vietą. Angliškai beveik niekas nekalba. O kai kur dar ir interneto nėra, tuomet net „Google vertėjas“ nepadeda. Bet toks keliavimo būdas suteikia tikrą laisvės pojūtį: kai neturi plano, nesi įrėmintas. Jei kažkas sudomina – sustoji, pašneki su žmo­nėmis, apžiūri, pasėdi, atsigeri arbatos. Pabūni su savimi ir savo mintimis“, – sako keliautojas.

Maistas, masažai ir žmonių šiluma

Per visą kelionę Modestas nuo­lat traukė aplinkinių dėme­sį – ypač keliaudamas per ma­žus, nuošalius kaimelius.

„Vidutinis vietnamiečių vyrų ūgis – 162 centimetrai, aš tarp jų atrodžiau kaip iš kitos planetos. Važiuoju, o jie stabdo, šypsosi, prašo nusifotografuoti. Net maži vaikai mojuoja nuo pakelių. Kartais jausdavausi kaip kokia žvaigždė,“ – juokiasi vyras.

Žmonės Vietname geranoriški ir nepaprastai svetingi.

„Kartais važiuojant per kokį kaimą vietiniai pasiveja motoroleriu, paduoda maisto ar vandens. Kaime užsienietis vis dar laikomas ne turistu, o svečiu. Tave pasodins, pavaišins arbata, pasidalins viskuo, ką turi ant savo šeimos stalo. Paklaus, iš kur esi, kiek tau metų, ar turi šeimą. Ir ne iš smalsumo – tai jų būdas parodyti dėmesį,“ – pasakoja keliautojas.

Modestas sako, kad nebijodavo valgyti netgi labai keistai atrodančiose vietose: „Jei vietiniai valgo – reiškia, saugu.“

„Vakarais dažnai stengdavausi nueiti masažo, nes ten labai pigu. Kartą įeinu – visiška tamsa, nė vienos lemputės. Galvoju, jog kažkas ne taip, o paskui supratau, kad ten dirba aklieji masažuotojai. Jie net pamiršta įjungti švie­są, nes jiems jos nereikia. Bet masažuoja neįtikėtinai gerai – jautriai, tiksliai. Po valandos jautiesi tarsi naujai gimęs ir paruoš­tas sekančiai kelionės dienai“, – įspūdžiais dalijasi Modestas.

Gyvenimo atradimai iš Vietnamo

Vietnamiečiai, anot Mo­desto, viena tyliausių, bet stipriausių tautų, kurias jis matė.

„Jie nekalba garsiai, bet jų akyse – kažkas tokio, kas primena bambuką: lankstus, bet nelaužiamas. Tai tauta, išgyvenusi karus, kolonijas, skurdą, tačiau išlaikiusi kažką labai šva­raus. Ir pirmiausia –

pagarbą gyvenimui. Gal todėl, kad jie išmo­ko vertinti tai, ko negali nusipirkti: ramybę, ryšį, gyvenimo skonį“, – svarsto keliautojas.

Nors socialiniai tink­lai dažnai rodo Viet­namą kaip kontrastų šalį – nuo prabangių Hošimino dangoraižių iki vargingų kaimų – tikrasis Vietnamas sly­pi tarp šių kraštutinu­mų.

„Jie moka džiaugtis mažais dalykais: šva­riu dangumi po lietaus, šeimos pietumis prie vieno stalo. Laimė čia neturi vakarietiško formato“, – neabejoja Mo­destas.

Anot jo, iš Vietnamo išvyksti ne tik su nuotraukomis ir suvenyrais, bet ir su sunkiai žo­džiais nusakomu lengvumu, kurį dovanoja šios šalies žmo­nės.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

AUTORĖS ir M. Sekreckio archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija