56 šalys, tūkstančiai veidų ir pasikeitusi pasaulėžiūra

Kartais gyvenimas pasisuka taip, kaip mažiausiai tikiesi. Šilališkė Aleksandra And­re­jauskaitė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šokio pedagogiką ir niekada nesvajojo apie Dubajų ar skrydžių palydovės darbą. Bet jos kelias į vieną prestižiškiausių pasaulio oro linijų prasidėjo nuo sustojimo.

„Man padarė klubo sąnario operaciją, todėl turėjau stabdyti studijas ir imti akademines atostogas, nes nebegalėjau šokti“, – pasakoja Aleksandra.

Tuomet ji visai netyčia pamatė skelbimą, kad „Emirates Airlines“ organizuoja atvirų durų dieną Vilniuje.

„Nuvažiavau šiaip sau, nieko nesitikėdama. Draugės įkalbėjo – eik, pabandyk, juk labai įdomu“, – prisimena ji.

Per 30 dienų – į kitą pasaulį

Atranka truko nuo ryto iki pietų. Pirmiausia – anglų kalbos testas, trumpas prisistaty­mas, ūgio matavimas (ranka rei­kėjo pasiekti 212 centimet­rų), paskui – užduotys grupėse, kur vertino bendravimą, gebėjimą dirbti komandoje ir pabaigoje individualūs pokalbiai.  

„Po atrankos paklausė, per kiek laiko susiruoščiau, jei ma­ne priimtų. Atsakiau, kad man reikėtų mėnesio. Ir po keturių valandų sulaukiau skambučio: „Sveikiname, jūs priimta“, – pasakoja Aleksandra.

Taip atsidūrė Dubajuje – mies­te, kuris buvo pastatytas iš svajonės ir ambicijų.

Dar prieš kelis dešimtmečius čia buvo dykuma ir keli žvejų kaimeliai, o šiandien – vienas turtingiausių, prabangiausių ir technologiškai pažangiausių miestų planetoje. Tai vieta, kur futuristiniai dangoraižiai stūkso šalia senųjų turgų, kur šilkas ir smėlis susilieja, o rytietiškas svetingumas dera su vakarietišku modernumu. Čia aukščiausio lygio prabanga egzistuoja kartu su griežta kultūra bei taisyklėmis. Saugus, kont­roliuojamas, tvarkingas ir kupinas galimybių – Dubajus kasdien įrodo, kad neįmanoma ga­li tapti įmanoma.

Pasak Aleksandros, jos laukė du intensyvūs mokymų mėnesiai, informacijos buvo be ga­lo daug – nuo keleivių aptarna­vimo iki medicinos pagrindų, nuo elgesio krizių metu iki gais­ro gesinimo. Egzaminai vy­ko kas antrą dieną. Bet, anot merginos, nors ir buvo sunku, tačiau kartu ir įdomu.

Be to, Dubajus, sako Alek­sand­ra, sukėlė tikrą kultūrinį šoką.

„Atrodė, jog gyvenu filme. Vis­­kas buvo taip toli nuo to, prie ko buvau pripratusi. Kartu su drauge, taip pat lietuve, važiuodavome autobusu į koledžą ir negalėdavome patikėti, ar mes iš tikrųjų čia gyvename“, – juokiasi dabar šilališkė. 

Anot jos, nebuvo nieko panašaus į Lietuvą. Žalios natūralios gamtos – minimaliai. Ir nors Du­bajus socialiniuose tinkluose atrodo kaip svajonių vieta, gyvendamas ten pamatai kitą realybę. Prabanga ir švytėjimas – ten, kur turistai. Bet yra ir senasis Dubajus, kur gyvena indai, pakistaniečiai, atvykę dirbti. Ten visai kitoks pasaulis, be jokios prabangos.

„Man patiko, kad Dubajuje yra visiškai saugu, gali palikti daiktus ar telefoną bet kur ir sugrįžęs visada rasi juos ten, kur padėjai. Mes net duris dažnai palikdavome neužrakintas“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, saugumo sistema čia itin griežta.

„Kiekviename „Emirates“ kom­panijos pastate prie įėjimo yra apsauga – kas tame name negyvena, į vidų nepateks. Pavyzdžiui, jei užsisakai maisto iš kavinės, pirmiausia tau paskambina apsauga ir pasitikslina, ar tikrai lauki užsakymo. Tik tada leidžia kurjeriui įeiti. O jei tavęs tuo metu nėra namuose, niekas nieko net prie durų nepaliks“, –tikina Aleksandra. 

Tokia tvarka jai iš pradžių atrodė keista, bet netrukus ta­po kasdienybės dalimi.

Dubajuje viskas labai brangu?

„Ne visai. Kai grįžau į Lietuvą, man net pasirodė, kad čia viskas kosmiškai brangu. Maistas parduotuvėse kainuoja panašiai kaip čia, kavinių galima rasti tokiomis pat ar net mažesnėmis kainomis“, – šypsosi Aleksandra. 

Pasak jos, dauguma skrydžių palydovų maistą užsisakinėja, nes vienam gaminti tiesiog neapsimoka: „Užsisakai pietus už 7 eurus ir persivalgai. Dubajuje labai gerai išvystyta maisto pristatymo sistema – viskas greita, šviežia, patogu“.

Bet kartais vis tiek apimdavo lietuviško maisto ilgesys. To­dėl, anot merginos, kai labai jo užsinorėdavo, pasidarydavo šaltibarščių arba išsikepdavo kotletų, o tas kvapas ir skonis iš karto primindavo namus.

Pirmasis skrydis

„Mano pirmasis skrydis buvo naktinis – į Maldyvus. Žinoma, buvo streso“, – juokiasi Aleksandra.

Kiekvienas skrydžių palydovas, vos įlipęs į lėktuvą, žino aiškią veiksmų seką.

„Pirmiausia patikriname visą saugos įrangą: deguonies balionus, gesintuvus, avarinius išėjimus. Tik tada įleidžiami keleiviai ir pradedamas saugos instruktažo vaizdo įrašas. Kai prasideda aptarnavimas, viskas vyksta pagal griežtą protokolą – kiekvienas veiksmas turi savo laiką ir vietą“, – tikina ji. 

Aleksandrai teko dirbti dviejų tipų lėktuvuose: mažesniuose B777, talpinančiuose 354–422 keleivių, ir dviejų aukštų lėktuvuose A380, kur telpa 484–615 žmonių. Vietų skaičius priklauso nuo salono išplanavimo ir lėktuvo klasių skai­čiaus. Antrame aukšte paprastai būna verslo ir pirmoji klasė – ten mažiau vietų, daugiau prabangos, bet ir daugiau atsakomybės.

Įgulos nariai nuolat keičiasi.

„Per dvejus metus turbūt tik penkis kartus pasitaikė, kad skridau su tais pačiais žmonėmis. Kiekvienas skrydis – vis kita komanda, vis kitos istorijos, kiti pasauliai“, – pasakoja ji. 

Ilgiausia Aleksandros kelionė buvo į Naująją Zelandiją – net 16 valandų ore.

„Tokiuose skrydžiuose būna keturi pilotai – jie keičiasi, kad galėtų pailsėti. Tai tikras išbandymas ne tik keleiviams, bet ir įgulai. Aišku, buvo skrydžių, kurių visada laukdavau. Tarkime, apsidžiaugdavau, kai sužinodavau, kad skrisiu į Niujorką, Los Andželą ar Balį. Beveik visada nuskridę turime 24 valandas laisvo laiko. Nusileidžiame, apsistojame viešbutyje ir galime ilsėtis, pasivaikščioti po miestą, pamatyti vietos gyvenimą“, – sako daugybę šalių mačiusi šilališkė.

Per dvejus darbo metus Aleksandra aplankė net 56 šalis: „Ore per tą laiką praleidau 2022 valandas“. 

Keleiviai iš viso pasaulio

„Geriausi keleiviai yra vokiečiai, jie draugiški, linksmi, kalba angliškai, labai disciplinuoti ir puikiai žino, kaip elgtis lėktuve. Tačiau buvo ir sudėtingesnių reisų. Skrydžiai į Indiją ar JAV visada reikalauja daugiau kantrybės, nes apie 70 proc. ke­leivių būna indai. Jie turi savitą

elgesio kultūrą, kitokį požiūrį į

aptarnavimą bei taisykles. Kartais situacijos būna net komiškos. Pamenu, kai skridome į Len­kiją, atrodė, jog lėktuve atsidarė baras! Buvome pasiruošusios servisui, susidėjusios viską ant vežimėlių, bet niekas nelaukė ir nespaudė iškvietimo mygtu­ko. Tiesiog keleiviai patys ėjo ir ėjo – susidarė eilė beveik iki lėk­tuvo galo“, – juokiasi Aleksandra.

Kai keleivis tampa problema

„Yra labai aiškios taisyklės, ką daryti, jei žmogus padaugi­na alkoholio ir pradeda elgtis neadekvačiai. Mūsų pareiga – stebėti keleivius, kad tokios situacijos nekiltų. Kai matome, jog kas nors užsisakinėja per daug alkoholio, informuojame vieni kitus ir skaičiuojame, kiek vienetų jam buvo patiekta. Jei situacija tampa rimta, įgula žino, kaip reaguoti – mes apmokyti, kaip sutramdyti keleivį, pririšti diržais iki nusileidimo ir perduoti policijai“, – pasakoja Aleksandra. 

Kai kurie skrydžiai – ypač į Al­žyrą – reikalauja ypatingo bud­rumo.

„Buvo net sudarytas sąrašas keleivių, kurių neįleidžia į lėktuvą. Dalis jų – nuolatiniai skraidytojai, perpardavinė­jan­tys telefonus. Jie kasdien skrenda pir­myn ir atgal. Niekada nežinai, ką sugalvos – pavyzdžiui, patys apsitarnauti, pasidaryti arbatos. Tokiuose skrydžiuose dažniausiai dirba tik vyrai, nes įgula turi būti pasirengusi viskam. Jei dirba moterys, keleiviai, kurie yra vien vyrai – neleidžia joms dirbti. Patys atsistoja ir aptarnauja vieni kitus“, – išskirtines situacijas atskleidžia stiuardesė. 

Ar yra buvę akimirkų, kai iš tiesų buvo baisu?

„Vieną kartą taip – grįžtant į Dubajų prasidėjo Irano bombardavimas. Mūsų lėktuvuose visada veikia internetas, bet tąkart jį staiga išjungė, kad bū­tų išvengta panikos. Turėjome apskristi Iraną dideliu ratu – skrydis užsitęsė dar gerą valan­dą“, – prisimena Aleksandra. 

Saugiausia transporto priemonė pasaulyje

Turbulencijos, pasak jos, bijoti tikrai nereikia.

„Man net patikdavo, nes aš žinau, kad ji visiškai nepavojinga. Kartą, kai skridome į Australiją, oro srautai buvo tokie stip­rūs, kad ir mums liepė prisisegti diržus. Visų galvos lingavo, o gale buvo penki vemiantys keleiviai. Bet iš tiesų žmonės visai be reikalo bijo. Turbulencija – tai oro srovių pasikeitimas, tarsi „duobės danguje“. Ji panaši į kelio nelygumus važiuojant automobiliu, tik šįkart „kelias“ yra nematomas, o oro srautai juda skirtingu greičiu bei kryptimis. Šiuolaikiniai orlaiviai sukurti taip, jog atlaikytų turbulenciją dešimt kartų stipresnę, nei tą, kuri pasitaiko realiuose skrydžiuose. Turbulencija negali pažeisti lėktuvo konstrukcijos – tai tik nemalonus pojūtis žmogaus kūnui, kuris nėra pratęs prie tokio oro judėjimo. Ji gali supurtyti kavos puodelį, bet tikrai ne lėktuvo sparnus.

Faktai kalba garsiau už baimes: lėktuvas yra saugiausia transporto priemonė pasaulyje, o skrydžių avarijų tikimybė yra mažesnė nei 1 iš 11 milijonų. Palyginimui: keliaujant automobiliu, rizika patekti į avariją yra 1 iš 5000, traukinio keleiviui – 1 iš 1,5 milijono, o lėktuvo keleiviui – tik 1 iš 11 milijonų. Kitaip tariant, žmogus, kuris kasdien skristų vieną skrydį, teoriškai patirtų avariją tik po 29 tūkst. metų. Skrydžių saugumą užtikrina ne sėk­mė, o preciziškai veikianti sistema. Oro eismas valdomas beveik milimetro tikslumu – kiek­vie­ną lėktuvą realiu laiku stebi tiek žemės kontrolės centrai, tiek automatinės palydovinės sistemos“, – ramina bijančiuosius lipti į lėktuvą Aleksandra.

Žaviausia darbe – žmonės

„Tai nėra monotoniškas ir nuo­bodus darbas, kiekvieną dieną sutinki tiek daug skirtin­gų žmonių! Jei skrydis ilgas, kartais keleiviai patys ateina pasikalbėti. Susipažįsti su žmonėmis iš viso pasaulio – nuo Australijos iki Kanados, nuo Japonijos iki Brazilijos. Kiekvienas turi savo istoriją, o kai kurių nepamirši visą gyvenimą“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, komanda taip pat nuolat keičiasi, niekada nežinai, su kuo skraidysi, o kiekvienas skrydis – tarsi naujas filmas, naujas vaidmenų derinys. Ir tai labai žavi – niekada nėra rutinos.

Paklausta, ar buvo žmonių, su kuriais buvo skaudu išsiskirti, Aleksandra nedvejodama atsako: „Taip, verkiau, kai išvykau. Turėjau labai gerų draugių lietuvių, kurios liko Dubajuje, taip pat artimą bičiulę, pusiau marokietę, pusiau prancūzę. Gyvenau bend­rame bute su korėjiete ir lenke, su kuria užsimezgė itin stip­rus ryšys, ji tapo man kaip sesuo. Tos lenkaitės draugės tapo ir mano draugėmis – mes vis dar bendraujame. Įdomu, kaip skirtingos kultūros ga­li taip natūraliai susilieti, kai gyveni toli nuo namų“.

Meilė šokiui niekur nedingo

„Labai apsidžiaugiau radusi gerą šokių studiją Dubajuje. Vieno skrydžio metu su kolega netikėtai išsikalbėjome apie šokius. Pasakiau, kad Lietuvoje šokau. Jis nustebo: „O kodėl čia nešoki?“ Ir tada rekomenda­vo studiją, į kurią galima eiti nemokamai, jei turi „Emirates“  kom­panijos darbuotojo kortelę“, – pasakoja Aleksandra. 

Pasirodo, čia dirbantiems suteikiamos neįtikėtinos galimybės: jie gali lankyti baseinus, sporto sales, jogą, dainavimą ir šokius su Platinum arba Face Card kortele, kurias kiekvienas dirbantis kompanijoje gali įsigyti už 4 eurus per mėnesį. 

„Iš pradžių nieko gero nesitikėjau, galvojau, kad jei beveik nemokamai, turbūt nekoks lygis. Bet labai apsirikau. Studija buvo nuostabi! Ten dirbo profesionalūs mokytojai, o vienas jų net buvo šokęs Brodvėjuje. Šokiai vėl tapo mažu stebuklu tarp skrydžių ir viešbučių. Po ilgo laiko vėl pajutau, kaip gera šokti. Tai buvo tarsi priminimas, kad gyvenimas – ne tik darbas ir pareigos, bet ir grįžimas prie to, kas tau iš tiesų teikia džiaugsmą“, – šypsosi Aleksandra. 

Geriausia vieta pasaulyje

„Mano viena mėgstamiausių vietų pasaulyje – Balis, jau tris kartus ten atostogavau ir vis dar noriu grįžti. Balio žavesys ne tik gamtoje, bet ir žmonėse. Ten vis­kas kitaip – visi atsipalaida­vę, geranoriški, šypsosi vieni kitiems be jokios priežas­ties. Niekas ne­vai­di­na, nesistengia atrodyti tobuli. 

Kiekvienas tiesiog gyvena savo ritmu – lė­tai, tyliai, su dė­kin­gu­mu už kiekvieną dieną. Gali vaikščioti apsirengęs, kaip tik nori – basas, su suknele, šlapiais plaukais po maudynių. Niekam tai nerūpi. Viskas aplink alsuoja laisve: garsai, kvapai, sau­lėlydžiai virš vande­nyno. Gyvenimo ritmas ten kitoks. Nereikia niekur sku­bėti. Kava su vaizdu į ryžių laukus, masažai, paplūdimiai, šil­tas vanduo – vis­kas taip pigu, kad net nesinori skaičiuoti. Balyje laikas tarsi ištirpsta. Pamiršti, kiek valandų, kokia diena ir koks mėnuo. Lieka tik jausmas – čia esi tikrai gyvas“, – sako Aleksandra. 

Pasaulėžiūros pokyčiai

„Lietuvoje sukiesi tame pačiame rate: pažįstami žmonės, tos pačios temos, tas pats rit­mas. Viskas jauku ir pažįstama, tačiau truputį uždara. Bet kai pamatai tiek daug skirtingų kultūrų, supranti, kad nori iš gyvenimo žymiai daugiau. Atsiranda drąsesnės svajonės, aukštesni tikslai ir stip­resnis troškimas kurti gyvenimą pagal save. Tiesa, tos patirtys kartais pribloškia. Vieną dieną esi Dubajuje, kur aplink milžiniški verslai, prabanga, turtingi žmonės. Kitą jau Indijoje, kur žmonės nieko netu­ri – tik šypseną. Tokie kontrastai tave supurto, verčia permąstyti viską, ką žinojai apie sėkmę ir laimę“, – pripažįsta Aleksandra. 

Ji tikina, jog būtent kelionės išmokė ją labiau vertinti Lietuvą.

„Pradėjau suprasti, kokia mū­sų šalis rami, saugi ir graži. Kai matai Indijos gatves, triukš­mą, chaosą, skurdą, JAV gatvių nesaugumą, supranti, koks stebuklas yra tiesiog gimti vietoje, kur gali laisvai gyventi, mokytis, kur tavo artimieji saugūs, kur gamta gydo. Turiu su kuo lyginti, nes mačiau Dubajaus spindesį – miestą, kuris atrodo tarsi sapnas iš stiklo ir aukso, kur žmonės skuba, kur viskas spindi, bet retai kas sustoja tiesiog būti.

Mačiau ir kitų šalių skurdą – šiukšles, netvarką, vaikus, basomis bėgančius paskui auto­busą, moteris, skalbiančias dra­bužius upėje. Tokie kont­rastai keičia žmogų iš vidaus: iš pradžių šokiruoja, vėliau – moko. Kartais laimingiausi žmonės neturi nieko, išskyrus vienas kitą. O nelaimingiausi turi viską, išskyrus ramybę“, – sako Aleksandra.

Po penkerių metų

„Dar nežinau, nei ką veiksiu, nei kur būsiu po penkerių metų. Kai atsirado veiklų, draugų, pradėjo patikti gyvenimas Dubajuje. Bet kai grįžtu į Lietuvą, man čia taip gera. Tuo labiau, jog Dubajuje gyvenimo kokybė priklauso nuo sezono – vasarą ten vargina pragariškas karštis, 45 laipsniai, į lauką neišeisi. Todėl pavydėda­vau draugams Lietuvoje, kurie vasarą gali sėdėti lauko kavinėje, klausytis cikadų ir mėgautis ilgu šiltu vakaru. O žiemą Dubajuje 25 laipsniai šilumos, švelnus vėjelis, saulė. Viskas gyva, viskas juda. Gal todėl ir pati dar nežinau, kur sustosiu. Galbūt tarp šių dviejų pasaulių“, – nuoširdžiai sako ji. 

Skristi – reiškia drįsti

Gyvenimas virš debesų išmo­kė ją svarbiausio – drąsos keistis.

„Kartais atrodo, kad skrydis yra tiesiog kelionė iš taško A į tašką B. Bet iš tiesų kiekvienas pakilimas – tai tarsi mažas gyvenimo išbandymas. Tu viską pa­lieki ant žemės: savo įpročius, savo baimes, net mintis, ku­rios tave stabdė. Ir skren­di“, – pripažįsta A. Andrejauskaitė.

Ji juokiasi, kad nuo mažos Šilalės iki Dubajaus, nuo pirmos uniformos iki 56-os šalies – tai buvo kelionė ne tik po pasaulį, bet ir į save.

„Išmokau stebėti žmones: tur­tingus ir vargšus, pavargusius ir laimingus, ir supratau, kad visi mes norime to paties – būti my­limi, reikalingi, jausti, jog gyvename ne veltui. Anksčiau skrydis atrodė kaip nuotykis, dabar tai yra priminimas, kad viskas, ką nori pasiekti, yra arčiau nei atrodo. Reikia tik pakilti šiek tiek virš savo baimių“, – įsitikinusi Aleksandra.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Nuotr. iš A. Andrejauskaitės asmeninio archyvo

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija