Žinomos ir negirdėtos istorijos

Amerikos, Argentinos, Urugvajaus ir kitų šalių lietuvių išeivijos spauda visą laiką nemažai vietos skyrė Lietuvos istorijai, geografijai. Ir nors šios keliasdešimt eilučių, ko gero, gerai žinomos Šilalės kraštotyrininkams bei savo krašto praeities tyrinėtojams, vis dėlto lieku įsitikinęs, jog istorijos žinias būtina retkarčiais priminti, jeigu norime, kad jos įgytų vis naujų šalininkų.

Išsamus Girvyčio pravarde pasirašiusio autoriaus 1922 m. sausio 19-osios rašinys „Amerikos lietuvyje“ apie Tenenių miestelį gerokai nustebino. Susipažinęs su įvairių užjūrio laikraščių komplektais, galiu teigti, jog taip išsamiai apie nedideles Lietuvos vietoves buvo rašoma ypatingai retai. Teneniai yra tikrai labai maloni išimtis, todėl teatleidžia skaitytojai, bet daugiausia pateiksiu originalaus teksto. Šiandien daug kas matyti visai kitaip, pasikeitė aprašomos vietos, apie kai ką sužinojome plačiau. Tačiau juk įdomu, kaip ši vietovė buvo atspindima prieš 100 metų.

„Teneniai yra prie Tenenio upelio, nuo ko, matyt, ir toji vieta, dabar bažnytkiemis, imta vadint. Čionai yra medinė bažnyčia su klebonija ir špitole, mokykla, trys ūkininkai, 9 mažažemiai, keli amatininkai ir butelninkai ir dvi žydų šeimynos, kurios turi krautuves ir traktierių, iš ko ir gyvena.

Patys Teneniai ir didžiumoje jo apylinkės randasi žemoj, pelkėtoj vietoj. Visa apylinkė apsiausta giriomis, kurios priklauso valstybei ir privatiškiems žmonėms – grafui Volmeriui iš Radvyčių ir grafui Plioteriui iš Švėkšnos, bet jų girios nusavintos ir dabar priguli valstybei. Daug girių karės metu vokiečiai iškirto ir išvežė Vokietijon. Likusi dabar yra labai pabrangusi. Seniau visa Tenenių apylinkė buvo apaugusi vienomis giriomis, kuriomis daugybė vilkų ir kitokių žvėrių veisėsi. Tos girios priklausė Vaitkevičiams. Jos pradėjo nykti, kai minėti ponai ėmė naujus dvarus jose kurtis darydami laukus.

Dvarų ir dvarelių, be Tenenių dvaro, šioj apylinkėj buvo šeši: Kalniškiai, Naudvaris, Dudinai, Aužbikavis, Adomavas ir Barsukinė. Dabar liko tik grafo Volmerio foleverkas-Barsukinė. Teneniai ir kiti dvarai 1908 m. tapo išparduoti valstiečių banko vietiniams gyventojams. Tie dvarai seniai jau buvo ponų Biliūnų minėtam bankui praskolinti.

Tenenių apylinkės gyventojai – suvargę ūkininkai ir dar labiau mažažemiai. Daug suvargino ir karė su savo nelemtaisiais vokiečiais. Bet ir prieš karę negudriai žmonės gyveno dėl žemės blogumo ir sunkaus bei tolimo susisiekimo su didesniais miesteliais, kaip Naumiestis 18 kilometrų ir Tauragė – 42 klm. Gal ir dėl to teneniškiai skurdžiai gyvena, kad čia iki pat 1913 m. nebuvo jokios mokyklos, ir jie neturėjo progos kur apsišviesti.

Teneniai – parapijos centras, įkurtas 1790 m. Iki tol priklausė Žvingiams, kaipo filija. Pirmoji koplyčia statyta Teneniuose 1735 m. bajorų Vaitkevičių. Valdant Tenenius ir apylinkės dvarus ponui Biliūnui, Vaitkevičių įpėdiniui, jo rūpesniu ir darbu įsteigtas parapijos centras ir užrašyta bažnyčiai du ar trys valakai žemės su gyvu ir negyvu inventoriumi, naudotis nuolat apsigyvenusiam kunigui (net iki šiol yra užsilikę apie tai raštai, užrašyti bažnyčių vizitoriams 1830 m.).

Apie pirmuosius Tenenių valdytojus Vaitkevičius mažai žinių yra užsilikę. Kiek daugiau užsiliko žmonių atmintyje apie jų įpėdinius Biliūnus, ypač apie Adomą, kuris turėjęs paveldėjęs daug dvarų ir turįs net 12 sūnų. Jisai pastatęs dvarą ir pramanęs savo vardu – Adomavu. Tat buvęs aukštos kilmės bajoras ir vadindavęsis lenkų kariuomenės generolu ar maršalu.

Minėtame Biliūno dvare, Adomave, nuo 1892 m. keletą metų gyvenęs paskiau Pilsudskis, Biliūno žentas, kurio sūnus dabar pagarsėjęs Lenkijoj ir stengiasi užimt Lietuvą. Tasai senis Pilsudskis turėjęs keliolika dvarų Lietuvoje, bet praskolijo juos bankui ir į senatvę atsikraustė Adomavan, bet ir jį prarado ir nežinia kur pats užbaigė savo amžių. Jisai turėjęs penkis sūnus ir vieną dukterį. Vyresnieji du Juozas ir Jonas dalyvavę rusų caro Aleksandro II užmušime ir ilgai slapstęsi savo tėvo miškuose nuo rusų persekiojimo“, – rašė „Amerikos lietuvis“.

O prieš tai, 1921 m. sausio 27 d. laikraštis teigė: „Kaip prisimena senesnieji čionykščiai žmonės,  1908 m. rusų valstiečių bankas išdalino vietiniams valstiečiams buvusius čia Pilsudskio dvarus, o Adomavas teko Milaševičiui. Žmonės, išgirdę Pilsudskio vardą ir karą su lenkais, kalbasi, kad jisai ateinąs savo dvarą nuo valstiečių atsiimti ir bijosi, kaip piktos ligos lenkų.“

„Karės metu vokiečiai pro Tenenius siekė pratiesti siaurąjį geležinkelį. Prie jo dirbo daugybė žmonių: rusų kareivių nelaisvių, civiliškų lenkų ir žydų iš Varšuvos nelaisvių, taip pat buvo varu varomi ir vietiniai gyventojai, žemaičiai. Vokiečiai buvo jau ir didįjį geležinkelį pradėję dirbt. Naumiestyje buvo padirbę net tiltą, o ant upelio išcementavę sienas tiltui, bet karės galas sutrukdė tą darbą. Pasvaly 1919 m. vokiečiai išgriovė tiltą ir šėnis (bėgius) siaurojo geležinkelio ir išsigabeno į Prūsus. Dėl šito siaurojo geležinkelio, kol jis nebuvo išardytas, buvo šitoks atsitikimas. Vokiečiai Lietuvoje mėgo šmukulį (spekuliaciją) varyt. Jie čia pigiai supirkinėdavo kiaušinius, sviestą, mėsą ir kitką ir gabendavo Vokietijon, kur už juos gerai pelnydavo. Pasibaigus jų viešpatavimo dienoms, nenorėjo nuo to atsisakyt ir klausyt Lietuvos valdžios uždraudimo gabent valgomuosius dalykus užrubežin (Vokietijon). Kai kada jie neva kreipdavosi į lietuvius prašydami leidimo supirkinėt ir išvežt minėtus dalykus Vokietijon. Bet tai tik dėl akių būdavo. Tie leidimai būdavo išduoti laikinai, kelioms dienoms. Vokiečiai tais leidimais naudodavosi nesiduodami kontroliuot išvežamus dalykus, apsiginklavę šautuvais, o kartais net kulkasvaidžiais, taip, kad mūsų milicija prieš juos buvo bejėgė.

Tasai siaurasis geležinkelis vokiečiams buvo patogus šmukului varyt, jie juom ir naudojosi, važiuodami kas savaitė į Kvėdarnos miestelio turgus. Geležinkelis pravestas iš Vokietijos iki upės Jūros, netoli Kvėdarnos. Kontroliuot neprisileisdavę mūsų milicijos. Kartą susitelkė 12 milicininkų iš apylinkės, apsiginklavę šautuvais ir prie Tenenių stoties laukė vokiečių grįžtant iš Kvėdarnos turgaus. Sulaukę sulaikė traukinėlį, iškrėtė vagonus, bet nieko nerado. Vokiečiai ėmė važiuot. Milicininkai šaukė sustot, bet jie neklausė ir važiavo. Tada milicininkai ėmė šaudyti į važiuojančius vokiečius. Pataikė mašinistui, kuris tuojau išvirto. Kiti jo draugai prišoko ir, sulaikę garvežėlį, pasitraukė už vieškelio medžių ir ėmė šaudyt milicininkus. Bet tie tuojau apsupo vokiečius, nuginklavo juos, iškrėtė gerai vagonus, malkose atrado paslėptus kiaušinius, sviestą ir mėsą, kuriuos konfiskavę paleido vokiečius važiuoti, iš kur jie buvo atvažiavę.

Po kelių dienų atvažiavo tuo pačiu traukinėliu vokiečių būrys, apsiginklavę šautuvais ir ar dviem kulkosvaidžiais ir apsiautė Tenenių miestelį. Netrukus suėmė vieną vietos milicininką, grasindami jį kvotė kas tame vokiečių nuginklavime iš milicininkų dalyvavo. Paskui išsivedė į miestelio aikštelę, pastatė, grasindami jį nušausią už mašinisto peršovimą, nuginklavimą ir konfiskavimą maisto dalykų. Bet nešovė, matyt, tik baugino. Nusivedė jį pas kleboną. Čia grasino visam miesteliui, kad jeigu jiems nebūsią sugrąžinti atimti daiktai, tai po kelių dienų sudeginsią miestelį. Klebonas su milicininku davė garbės žodį, jog viskas iki paskirtos dienos bus sugrąžinta. Tuokart paleido milicininką ir išvažiavo. Bet sugrįžt jiems nebuvo lemta. Tatai buvo gauja kareivių, kurie, parvažiavę į Vokietiją, Tilžėj išdinamitavo amunicijos sandėlį ir tapo pačių vokiečių kariuomenės suimti ir nuginkluoti. Nuo to laiko vokiečiai nedrįso lįst į žemaičius šmukulį varyt.

Mūsų kareivių būrys, išgirdęs apie vokiečių grasinimą, rengėsi pas Tenenius priimt „svečius“, bet gavęs žinią iš pačių vokiečių, nevyko iš Tauragės“.

Tenenių gyvenimo aktualijomis pasidomėjo ir „Vienybės“ laikraščio korespondentas Simas Bėdutė, 1925 m. vasarą atsiuntęs užjūrio redakcijai tokias savo mintis: „Šiame Žemaitijos kampelyje žmonės nūnai pradeda daugiau susiprasti ir liuosuotis iš kitų jungo. Praeitais metais čia buvę dvi žydelių krautuvėlės, žydai kaip norėjo, taip žmones išnaudojo. Už tas pačias prekes atlupdavo kelis sykius brangiau negu kaip kitur kad kainuoja. O žmonės yra priversti pas juos pirkti, nes arti kito miestelio nėra. Bet šių metų pradžioje vietinių keletas žmonių pastangomis tapo įsteigta vartotojų bendrovė, kurioje visos prekės yra žymiai pigesnės. Apylinkės žmonėms iš to didelė nauda ir džiaugiasi, kad vienas kitas centas palieka jiems kišenėje. Ir abelnai, žmonės ima daugiau domėtis koperacija ir ją visomis galėmis remia.“

Alvidas JANCEVIČIUS

Žydrūnės MILAŠĖS ir Rido PETRAVIČIAUS archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija