Kvepalai yra subtilus manipuliacijos įrankis

Šilalės viešojoje bibliotekoje Ais­čio Mickevičiaus knygos „Kve­palai: aromatų magija, arba olfak­torinės istorijos“ pristatymas sulaukė ne­men­ko susidomėjimo. Nekeista – tai yra pirmoji ir vienintelė lietuvių au­to­riaus knyga apie aromatus bei parfumeriją. Nors kvepalai dau­geliui yra neatsiejama kasdie­nio gyvenimo dalis, apie juos ir jų kū­rėjus žinome labai mažai. Šią spra­gą siekia užpildyti aktorius, televizijos laidų vedėjas, parfumeris A. Mic­ke­vičius – pirmojo Lietuvoje regist­ruoto nišinės parfumerijos prekės ženklo „FUMparFUM“ įkūrėjas.

„Kvapų pasaulis mane intrigavo nuo vaikystės. Kai nuvažiuodavom kur nors į svečius, mėgdavau pauostyti kokią seną knygą, duris ar užuolaidas. Šiandien galiu tik apgailestauti, kad ilgą laiką, kol nebuvo interneto ir galimybių keliauti, gyvenau šalyje, kur bet kokia informacija apie parfumerijos pasaulio naujienas, istoriją, kūrėjus ir aromatus tebuvo lyg neryški spingsulė, blausiai šviečianti aklinoje tamsoje. Ačiū Dievui, laikai pasikeitė, keistis ir dalintis informacija dabar yra daug paprasčiau. Todėl ir šią knygą suprantu kaip tam tikrą misiją“, – teigia A. Mickevičius.

Knygoje išsamiai pasakojama ne tik apie legendinius ar pačiam knygos autoriui imponuojančius aromatus, bet ir už jų slypinčias istorijas. Parfumeris juokėsi, jog daugelis leidyklų atsisakė išleisti knygą teigdamos, kad jos Lietuvoje niekam nereikia. Laikas parodė, kad buvo neteisios – tiražas pakartotas penkis kartus.

„Lietuviui į parfumerijos pasaulį papulti sudėtinga. Esame jo pakraštys, neturime čia nei šimtmečiais formuotos kvėpinimosi kultūros, nei parfumerijos fabrikų, o juo labiau aromatų kūrėjų ar atitinkamų mokyklų. Todėl yra du keliai – važiuoti mokytis svetur arba mokytis savarankiškai. Aš išbandžiau abu variantus. Daug informacijos, techninių žinių susirinkau savarankiškai, tačiau, pasitaikius progai, važiuodavau ir į įvairius seminarus, kūrybines dirbtuves. Atradau Laimės Kiškūnės vedamus kursus, kuriuose buvo aiškinama apie botaninę parfumeriją, klasikines formules ir t. t. Labai patiko. Pagalvojau, kad tai galėtų būti mano veikla. Pradėjau dar giliau domėtis. Žinoma, tai visiškas avantiūrizmas, bet, laikui bėgant, ėmiau galvoti, jog galėčiau pradėti kurti kvapus ir įsteigti savo prekių ženklą. Taip atsirado „FUMparFUM“. Aromatų konstrukcijos ir dekonstrukcijos teko mokytis Pa­ryžiaus „Cinquieme Sens“ mokykloje. O šiaip – didžiausia mokykla, kaip ir visuose amatuose bei menuose, yra praktika“, – tvirtina knygos autorius.

Pasak A. Mickevičiaus, parfumerija, kaip mažai ištyrinėta sritis, yra apaugusi legendomis ir mitais. Vienas iš labiausiai paplitusių susijęs su kvepalų lytiškumu. Mes taip pripratę, mums tai bruka reklamos, tai atsinešėme iš kitų kartų, kad kvepalai yra skirstomi į moteriškus ir vyriškus.

„Mano tikslas yra paneigti šį stereotipą. Kvepalai yra tiesiog kvepalai. XX a. pradžioje, kai atsirado ši industrija, kai kvepalų pradėjo daugėti geometrine progresi­ja, atsirado didžiulė pasiūla ir pradėta galvoti, kaip juos leng­viau realizuoti. Marketingas nusitaikė į lytį. Pirmiausia pasirinko vyrus, nes jie to meto visuomenėje buvo tokie tipai, kurie niekaip nenorėjo tapatintis su tuo, ką naudoja jų mama, žmona ar meilužė. Nenorėjo praustis tuo pačiu muilu, šukuotis tomis pačiomis šukomis. Jiems reikėjo, jog ant produkto būtų aiškiai parašyta, kad jis pagamintas būtent vyrams.

Akivaizdu, kad po vyrų atsirado ir kvepalai moterims. Tai tęsėsi keletą dešimtmečių, kol 2000-aisiais atsirado Calvin Klein aromatas „The One“ ir

ant jo buvo užrašytas paslaptingas žodis „unisex“ – tai reiškia, jog tinka ir jam, ir jai. Iš esmės moteriški ir vyriški kvapai tėra marketingo triukas, kuris neturi nieko bend­ro su tikrove. Kvepalai yra tiesiog parfumerinės molekulės, skiestos spiritu. Kaip tai susiję su lytimi? Niekaip“, – šypsosi parfumeris.

Jis pripažįsta, jog dažnai į studiją ateina moterys ir prašo sukurti joms kvepalus, kai kurios sako: „Aš esu nenormali, man patinka vyriški kvepalai“. 

„Tokiu atveju atsakau, kad jūs visiškai normali – tiesiog jums patinka ryškesnės parfumerinės natos. Jos nei vyriškos, nei moteriškos. Marketingas tas natas kažkodėl priskyrė vienai ar kitai lyčiai. Moterims – žiedeliai, gėlytės, vaisiai, vyrams – viskas, kas geriausia. Ir tada gaunasi, kad moteriški kvepalai primena kompotus, o kiti yra tie, kurių nori „nenormalios“ moterys“, – juokiasi Aistis.

Pasak jo, aromatas yra labai individualus pasirinkimas, nes kiekvienas esame unikalus. Gaila, kad kve­palus vis dar renkamės intuityviai, pagal vieną kriterijų –

patinka ar nepatinka. Kvapų pasaulio mes nepratę analizuoti. Labiau mokomės matyti, girdėti, ragauti, o ne uosti. Pirmykščiam žmogui uoslė padėjo išgyventi – atskirti gerą maistą nuo sugedusio, medžioti, susirasti seksualinį part­nerį. Šiais laikais visa tai egzistuoja tik pasąmonės lygmeniu.

Kaip aiškino parfumeris, dažniausiai pasitvirtina temperamento stereotipai. Gležnos, švelnios, trapios moterys išties dažniau renkasi gėlėmis, vaisiais, uogomis dvelkiančius kvepalus. Daugumai labai geras emocijas kelia vanilė, tik kai kuriems šis kvapas atrodo pernelyg banalus. Dar vertėtų priminti, jog kvėpinantis reikia laikytis tam tikros etikos – neišsikvėpinti per stipriai.

„Būna, kad žmonės kai kurių komponentų tiesiog nepakenčia. Dirbdamas šioje srityje pastebėjau įdomią tendenciją, o daugumą žmonių galima suskirstyti į dvi dideles grupes: tuos, kurie nekenčia jazminų kvapo, ir tuos, kurie nekenčia rožių“, – sako A. Mickevičius.

Paklaustas, kiek laiko galima laikyti kvepalus, parfumeris tikina, jog tai gyvas produktas, nuo pagaminimo datos tinkantis naudoti 2–3 metus, nes vėliau ima kisti jų molekulinė struktūra, jie pradeda senti. Be to, dažnas kvepalus laiko netinkamai: jų negalima dėti ten, kur šviesu, šilta, drėgna. Ir vonios kambarys tam tikrai netinka, o idealiausias mikroklimatas yra tamsa ir vėsa. 

„Yra žmonių, kurie dešimtmečius kvėpinasi tais pačiais kvepalais, o pas kitus – pilnos lentynos skirtingų aromatų. Jeigu žmogus labai prisirišęs prie vieno kvapo, vadinasi, jie yra tarsi vizitinė kortelė, jam sunku tai pakeisti. Tai turbūt atėję iš postsovietizmo, kai neturėjome galimybės rinktis. Šiuo dinamišku laikmečiu apsiriboti vienu aromatu klaidinga – čia mano asmeninė nuomonė. Reikėtų turėti kelerius – vakarui, dienai, pagal nuotaiką, sezoną ir situaciją. Kvepalai yra tarsi manipuliacijos įrankis, su jų pagalba galite kurti apie save įvairiausius mitus. Einate į dalykinį susitikimą – kvepiate vienaip, pasimatyme – jau visai kitaip“, – pataria parfumeris.

Beje, nors Aistis daug savęs atiduoda kvepalų kūrimui, aktorystė iš jo gyvenimo irgi nedingo. Jau ne vienerius metus kartu su kolege Ineta Stasiulyte vysto Oresto ir Džildos Vaigauskų kūrybinį projektą, žiūrovams pristatė filmą „Felicita“, kuris buvo nufilmuotas Italijoje, ir kt.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Rimos NORVILIENĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija