Raketos pražudė 17-metę Europos kikbokso čempionę

JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė naują tai­kos Ukrainoje planą ir nurodė Ukrainos prezidentui Vo­lo­dimyrui Zelenskiui jam pritarti. Tačiau nei Charkive kalbinti kariai, nei eiliniai ukrainiečiai netiki, kad taika bus pasiekta ir teigia, jog karas gali tęstis dar kelis metus. 

Ukrainoje nuotaikos nėra geros. Visuomenę papiktino korupcijos valstybės įmonėje „Energoatom“ skandalas, dėl to kritikuojama aferą „pražiopsojusi“ vyriausybė ir prezidentas. Tačiau bene didžiausią nerimą visiems kelia blogi pranešimai iš fronto, mat okupantų kariai beveik kasdien užgrobia naujus kaimus, o jų puolimo nepavyksta sustabdyti. Siekdami apsunkinti ukrainiečių gynybą, okupantai ėmė sprogdinti ne tik elektrines, bet ir arčiau fronto zonos esančias geležinkelio stotis, sandėlius, traukinius. Prieš kurį laiką Dnipro bei Charkivo srityse rusai atakavo geležinkelio stotis net šešiose gyvenvietėse, o per bombardavimus Berestino miestelyje žuvo 17-metė Ukrainos ir Europos kikbokso čempionė Karina Bachur. Paauglė kitą dieną turėjo vykti į varžybas Austrijoje, tačiau išvakarėse raketos skeveldros pataikė tiesiai į širdį.

Iškart po tragedijos nuvykęs į 15 tūkst. gyventojų turintį Berestiną, visų pirma apžiūrėjau geležinkelio stotį. Jos darbuotojos džiaugėsi, jog, prieš smogiant raketai, paskutinis traukinys buvo neseniai išvažiavęs, priešingu atveju galėjo būti daug aukų. Raketa išrausė kelių metrų gylio duobę kieme, apgadino šalia stovinčius pastatus, vieną krovininį traukinį, elektros linijas. Dar keturios raketos smogė į už puskilometrio esančius geležinkeliečių sandėlius, apgriovė keliasdešimt privačių namų bei sužeidė dešimt žmonių.

„Karina buvo pusantro met­ro į tą pusę, kur įvyko sprogimas, ji savo kūnu uždengė nuo didžiausių skeveldrų mane. Būčiau norėjęs, kad jos susmigtų į mane, bet nieko nebegaliu pakeisti. Ji buvo jauniausia iš trijų vaikų, mano numylėtinė, mano saulytė. Į treniruotes pirmą kartą nuvedžiau, kai buvo 7-erių, ją jos sužavėjo. Studijavo pedagogikos universitete, ketino būti fizinio lavinimo mokytoja ir trenere. Po pergalių turnyruose visų pirma skambindavo man, svajojo tapti ir pasaulio, ir olimpine čempione“, – raudojo mergaitės tėvas.

Berestino miestelis yra pusiaukelėje tarp Charkivo ir Dnip­ro. Rimčiau atakuotas jis buvo tik karo pradžioje, o fronto linija yra daugiau nei už 100 kilometrų. Tačiau šį rudenį Rusijai pasistūmėjus Dnipro bei Donecko regionuose, dronai ėmė atakuoti ir Berestiną.

Karinos šeima gyvena miestelio pakraštyje esančiame nuosavų namų rajone Nizovka. Pirmi sprogimai rajone nuaidėjo apie pusę vienuoliktos vakare, todėl mama paskambino mieste po treniruočių užsibuvusiai dukrai, kad ši geriau nakvotų pas tetą. Tačiau ji nepaklausė ir paprašė, jog bičiulis ją parvežtų. Vos sustojus prie namo tvoros, prieš pat vidurnaktį, pasigirdo sprogimas. Tėvui sušukus „lekiam į rūsį“, visi pasileido bėgti, bet Karina, anot jos mamos, staiga sustojo, nes buvo mašinoj pamiršusi telefoną, ir ėmė bėgti atgal. Tėvas pasileido jai iš paskos, o abiem išbėgus į gat­vę, nuaidėjo dar vienas kurtinantis sprogimas, pasigirdo langų dužimas, įsijungė automobilių sirenos. Prie rūsio stovėjusi mama bei Karinos bičiulis išgirdo Vasilijaus klyksmą, o išbėgę pamatė mergaitę ir tėvą gulinčius prie mašinos.

Į koją sužeistas tėvas bandė dukrą kalbinti ir net pliaukštelėjo jai per veidą, manydamas, kad taip ši atgaus sąmonę.

„Pradengusi Karinos striukę pamačiau plūstantį kraują,“ – pasakojo paauglės mama.

Į ligoninę ją nuvežė patys, bet gydytojai po gero pusvalandžio pasakė, kad Karina mirė, nes jos kūną perskrodusios skeveldros pažeidė gyvybiškai svarbius organus...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.