Bendruomeniškumas – didžiausias kaltinėniškių turtas

Kaltinėnuose yra keturios seniūnaitijos, bet visų jų veikla, atrodo, susilieja į vieną „tašką“ – kultūros namus, kur šeimininkauja Neringa Eitutienė. Du iš keturių seniūnaičių tikina, jog ši veikli moteris yra ne tik Kaltinėnų miestelio, o ir visos seniūnijos veiklos „variklis“.

„Radiškės seniūnaitija nuo Kaltinėnų nutolusi vos per 3 kilometrus, tad beveik šliejasi prie jų. Be to, pas mus gyventojų sparčiai mažėja, dėl to visa veikla persikėlė į Kaltinėnus, tapome miestelio dalimi: padedame ir renginius organizuoti, ir patalkininkaujame. Žinoma, anaiptol ne visi, nes tik­riausiai kaip ir visur – kas linkęs į bendruomeniškumą, tas neatsisako visuomeniškos veiklos, o kuris uždaras, jo nė su pagaliu, nė su duonos kepalu į viešumą neišviliosi“, – sako Radiškės seniūnaitė Dalia Vaigauskienė.

Ji šias pareigas eina trejus metus ir pastebi, jog, iširus bendruomenei, tapo savotišku tarpininku tarp eilinio kaimo žmogaus ir įvairių institucijų.

„Žmogui daug paprasčiau ateiti ir man išsipasakoti savo problemas. Aš suprantu, kad taip kaimynas nori sulaukti pagalbos, tad tenka suktis – padedu pačiais įvairiausiais reikalais, pradedant ūkiniais, baigiant socialiniais. Atrodytų, keista, juk seniūnijoje dirba socialiniai darbuotojai, bet gyventojai seniūnaičiu pasitiki labiau, net ligoms užpuolus prašo, kad padėčiau“, – tikina Dalia.

Jai antrina ir Iždonų seniūnaitis Andrius Eitutis – neseniai išrinktas pirmasis šios vietovės seniūnaitis. Jis kilęs nuo Kvėdarnos, bet likimas pastūmėjo į Kaltinėnų pusę. 

„Nusipirkome seną sodybą Kaušų kaime, greta Aušrinės alkakalnio, ten kur išteka Rotužė. Įspūdinga vieta, kurią pamėgo senuosius lietuvių papročius propaguojantys lietuviai. Iždonai su Pagrybiu yra išties patrauklioje vietoje, netgi istorikas Vytenis Almonaitis ir kraštotyrininkas Vladas Statkevičius yra juos aprašę. Manoma, jog čia yra buvusi pagonių šventykla – ant Aušrinės kalno nuo seno žmonės aukodavę dievams gyvulių, o iki dabar tikima gydomąja Rotužės vandens galia, juo plaunamos žaizdos. Tiesa, vietiniai į tas ceremonijas žiūri skeptiškai, bet smagu, kad gyvename tokioje ypatingoje vietovėje“, – teigia seniūnaitis.

Pasak istorinių šaltinių, Aušrinės kalnas – didžiulė, vietovėje dominuojanti kalva, skirstoma į Didžiąją ir Mažąją. Čia po Jurginių vykdavo apei­gos deivės Aušrinės garbei, žmonės prašydavę deivės Žemynos ir dievo Lauksargio saugoti derlių bei laukus (beje, iki šiol greta Kaušų tebėra ir Lauksargio kaimas). Anuometines tradicijas liudiję ir V. Statkevičiaus 1975-aisiais kalbinti vietos gyventojai. Dabar senųjų tradicijų atminimas saugomas gatvių pavadinimuose. 

„Man, kaip seniūnaičiui ir Iždonų gyventojui, smagu stebėti, jog kaimas atgimsta – nelabai surasi laisvą sodybą, kuriasi jaunos šeimos, vaikai lanko Kaltinėnų gimnaziją. Tiesa, tėvai dažniausiai dirba Tauragėje, Šilalėje ar Klaipėdoje. Optimistiškai nuteikia, kai matai ir iki šiol neregėtų dalykų – prieš kokius penkerius metus kaime išvysti kažką vakarais bėgiojant, vaikščiojant ar vedžiojant šunį, buvo neįtikėtina, o dabar iždoniškiai aktyviai sportuoja, bendrauja, prisigalvoja įvairių veiklų“, – džiaugiasi seniūnaitis.

A. Eitutis pritaria Daliai: ir į jį, kaip seniūnaitį, žmonės kreipiasi įvairiais klausimais – nuo asmeninių rūpesčių iki visam kaimui aktualių reikalų. Pašnekovas įsitikinęs, kad be seniūnaičių pagalbos neišsiverstų ir seniūnas Antanas Bartašius, ir kultūros centro padalinio vadovė Neringa – pagalbos reikia organizuojant šventes, sporto ar kultūros renginius.

„Vienas žmogus nieko padaryti neįstengtų, viskam reikalinga komanda. Dalis visuomenės ateina į renginius ar šventes tik pasižiūrėti, ką gero kaimynai ir draugai padarė, kad juos pradžiugintų, bet yra ir tokių kaip Andrius su Dalia, kurie, kur bepašauksi ir ko bepaprašysi, visada atskubės į pagalbą“, – giria savo pagalbininkus N. Eitutienė. 

Šiuo metu, pasak Neringos, pagrindinė jos paspirtis yra ir 11 savanorių talkininkų. Dvi iš jų – Evelina Tūtoraitytė ir Julija Teresė Sadauskytė yra ne tik darbščios, o ir gabios bei veiklios gimnazistės (viena yra mokinių tarybos pirmininkė, kita – mokinių prezidentė), bet laiko savanorystei vis tiek suranda. 

„Nuo vaikystės lankėmės renginiuose, o lūžis nutiko per pirmąjį bardų festivalį – buvome juo sužavėtos. Tad pasidarė smalsu pasižiūrėti į renginių vidų, sužinoti, kaip jie tampa tokiais įtraukiančiais, todėl po pirmojo festivalio „Žodžiai nebijo lietaus“ bėgome pas Neringą ir prašėmės į savanorius“,  –  juokiasi Evelina.

Merginos sako matančios veikloje daug naudos. Julija Teresė prisipažįsta linkstanti prie meno labiau nei prie kitų dalykų, tad dalyvavimas kultūrinėje veikloje – didžiulė atgaiva sielai.

„Iš pradžių tėvai klausinėdavo, kur dingstu po pamokų, ką čia veikiu. Bet paskui liovėsi. Tiesą sakant, kai ryžomės savanorystei pas Neringą, nesitikėjome, kad organizuojant iš pažiūros labai paprastus renginukus, reikia tiek daug pasiruošimo. Tai visiems buvo didžiulis atradimas, pakeitęs supratimą apie daugelį dalykų. Štai ir šiuo metu plušame, nes skubame papuošti miestelį šventėms“, – prisipažįsta Julija Teresė.

Abi energingos merginos įsitikinusios, jog įgyta patirtis yra neįkainojama ir neabejotinai pravers tiek gimnazijoje, tiek tolimesnėje veikloje. Bet svarbiausia, kad Kaltinėnų jaunimas žino, jog bend­ruomeniškume nėra nė vieno nesvarbaus darbo.

N. Eitutienė sako, jog Kaltinėnuose vadovaujamasi viena taisykle – renginiai reikalauja visų amžiaus grupių prisidėjimo, tad būna, kad į bendrą būrį, jiems rengiantis, susirenka 3–4 kartos. 

„Gyventojų mažėja, bet poreikiai niekur nedingsta. Sakyčiau gal net priešingai: norisi glaudesnio ryšio, smagu, kad taip galvoja absoliuti dauguma, todėl į mūsų salę, kurioje yra 250 vietų, per šventinius renginius sunkiai telpa žiūrovai“, – sako savo darbo laiko neskaičiuojanti kultūros darbuotoja.

N. Eitutienė yra dirbusi Iždonų pradinėje mokykloje mokytoja, o ją uždarius teko ieškotis kito užsiėmimo. Iš pradžių Kaltinėnų kultūros namuose vadovavo šokių būreliui, vėliau, prisidėjus Jolantai Kažukauskienei, Kaltinėnuose atgimė etnografinė ir kaimo kapelos, o atsikėlus Viletai Gailevičienei, kapela gavo „Ašvijos“ vardą, įsisteigė moterų šokių kolektyvas (vad. Aušra Danisevičienė), mėgėjų teatras (vad. N. Eitutienė), moterų vokalinis ansamblis „Versmė“. 

„Nėra mėnesio, kad Kaltinėnuose kas nors nevyktų. Seniūnija mus remia tiek darbo jėga, tiek medžiagomis, o mes žinome, kad nėra darbo, kurio neįmanoma padaryti – jeigu nepavyksta iš pirmo karto, bandome, kol pavyksta. Štai kapelai „Ašvija“ šiuo metu vadovaujantis Alvydas Juodviršis kelia aukštus reikalavimus muzikantams, bet jie renkasi į repeticijas ir juokauja, kad visą gyvenimą groję savo malonumui, dabar mokosi, kaip tai daryti tinkamai“, – juokauja N. Eitutienė.

Repeticijas A. Juodviršis ren­gia kartą per savaitę ir džiaugiasi, jog kapeloje groja labai entuziastingi muzikantai: bandonija, akordeonu ir armonika griežia bei dainuoja Jonas, Stasys, Alvydas muša būgną, Edmundas barbena perkusija.

„Esu vyrams dėkingas už tai, kad jie supranta, jog, norint groti gerai, būtinos nuoseklios repeticijos. Žinoma, kai rengiamos didesnės šventės, atvyksta „pastiprinimas“ iš kitų mano kolektyvų (Traksėdžio kapelos „Tekinis“, Šilalės „Padkavos“). Toks būrys kai užtraukia dainą, kai užgroja – visiems ausys linksta. Gaila tik vieno – jaunimas vangiai renkasi šį muzikos stilių, dėl to Šilalėje iširo grupė „Uknolis“, nors norėtųsi sukauptą patirtį perduoti jaunajai kartai“, – apgailestauja „Ašvijos“ vadovas A. Juodviršis.

Tačiau niūrias mintis akimirksniu praskaidrina Julijos Teresės ir Evelinos nusiteikimas, kurios ne taip seniai Kaltinėnuose organizavo 1990-ųjų diskoteką.

„Iš pradžių galvojome daryti muzikinį vakarą savo tėvų amžiaus kaltinėniškiams, todėl parinkome jų laikų jaunystės muziką. Rezultatas nustebino – ėmė rinktis paties įvairiausio amžiaus gyventojai, bet dar svarbiau, kad renginys patiko ir jaunimui, ir vyresnės kartos atstovams“, – pasakoja merginos ir sako jau sulaukiančios klausimų, kada kita panaši diskoteka vyks.

Gruodžio 12–13 d. Kaltinėnai įžiebs Kalėdų eglutę, ta proga entuziastai parodys ir mėgėjų teatro naująjį kūrinį. N. Eitutienė skaičiuoja, kad iš viso jos vadovaujamame kolektyve dalyvauja 19 kaltinėniškių, bet prie teatro veik­los prisideda maždaug pusšimtis ar net daugiau. Šiemet pastatymas atspindės garsųjį „Spragtuką“, o į šventes kelią rodys kalėdinis traukinys. Neringa juokauja, kad šis traukinys transformuojasi į visus metų laikus ir tarnauja nuo derliaus šventės – tikimasi nuveš iki pat Velykų. 

Beje, Neringai šie metai pažymėti savotiškais jubiliejais: ji Kaltinėnuose pradėjo dirbti gruodžio 7-ąją, mėgėjų teatrą įkūrė lygiai prieš 10 metų. 

„Smagu, kad turime tiek daug palaikančių žmonių – seniūnas supranta mūsų mate­rialinius poreikius, seniūnaičiai prisideda visuomeniška veikla, o muzikuoti gebantys kaltinėniškiai nė neprašomi atsineša instrumentus. Visi kartu galime nuveikti labai daug prasmingų darbų, nors daugumą jų tenka atlikti po darbo valandų ir nemokamai. Bet juk bendruomeniškumas yra kur kas svarbesnis turtas už pinigus“, – įsitikinusi Kaltinėnuose vykstančių renginių sumanytoja bei įgyvendintoja N. Eitutienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija