Iš bendrystės – ir pasididžiavimas savo kraštu, ir istorijos puoselėjimas

Pajūrio seniūnijoje yra Žvingių, Pajūrio, Jomantų ir Visdžiaugų seniūnaitijos. Apie seniūnijos gyventojų džiaugsmus ir rūpesčius su „Šilalės artojo“ skaitytojais šįkart pasidalijo Visdžiaugų bendruomenės pirmininkė Virgilija Jakienė ir seniūnaitė Kristina Maslauskienė, Jomantų bendruomenės pirmininkė Jurgita Kumžienė bei Pajūrio seniūnaitė ir bendruomenės pirmininkė Laima Tubutienė. Moterys neslėpė, kad anaiptol ne kiekvienas žino, jog jos dirba visuomeniniais pagrindais, pasirodo, yra galvojančių, kad seniūnaičiai gauna solidų atlygį.

„Esame tarpininkai tarp žmogaus ir valdžios“, – sako Visdžiaugų seniūnaitė K. Maslauskienė.

O jai antrina ir L. Tubutienė, kuri labiau save tapatina su bendruomenių steigėja, mat seniūnaitijai atstovauja nepilnus metus.

„Gyventojams iškart sakiau, jog nesu ta, kuri aktyviai lenda į žmonių gyvenimą ir ieško problemų. Tačiau, kai reikia pagalbos ir kažkas į mane kreipiasi, visada stengiuosi padėti. Žinoma, ne viską gali išspręsti seniūnaitis, tad, ištikus problemai, visada kreipiuosi į seniūnę Romą Veščiūnienę ir bandome drauge rasti sprendimą“, – sako Laima.

K. Maslauskienę visdžiaugiškiai vadina seniūnaite, einančia socialinio darbuotojo pareigas. Pasirodo, moteris apsiėmė globoti gyvenimo kelyje kiek slystelėjusį vyrą, vienišo žmogaus patiklumu ėmė naudotis „draugai“, kurie į sodybą prisistatydavo, vos šis gaudavo pensiją.

„Tuo metu dirbau parduotuvėje, ėmiau pastebėti, kad tam tikromis dienomis „stebuklingai“ praturtėja kai kurie asocialūs kaimo gyventojai, o netrukus tapo žinomas ir pajamų šaltinis – prieš kelias dienas pinigų gavęs dabartinis globotinis ateidavo prašyti maisto į skolą. Susisiekiau su jo dukra ir susitarėme tėvą gelbėti – nuo to laiko grynųjų jis nebeturi, bet gyvena tvarkingai ir sočiai“, – džiaugiasi Kristina.

Pasak Visdžiaugų bendruomenės pirmininkės V. Jakienės, kaime yra apie šimtas gyventojų, bendruomenės narių – 32, nes žmonės visur tokie pat – arba nebijo bendruomeninio darbo, arba jiems nieko nereikia.

„Deja, tokių, apie kuriuos pasakojo Kristina, tik daugėja: darbo kaime nebeliko, susisiekimas yra tragiškas, tad mūsų krašte vyksta sodybų tuštėjimo metas. Tai yra ir tarp priežasčių, dėl ko mūsų bendruomenei priklauso nedaug gyventojų: daug kas liko deklaravę gyvenamąją vietą, bet realiai gyvena miestuose ar užsienyje“, – apgailestauja Virgilija.

Apie kelio Jomantai – Pajūralis per Visdžiaugus būklę kalbama dešimtmečius, bet situacija negerėja. Todėl vietiniams apmaudu, kad dėl prasto susisiekimo gyvenvietė tuštėja, nors turistų srautai, priešingai – auga.

„Tuo keliu važiuojama į tris ar keturias kaimo turizmo sodybas, o prasidėjus baidarių sezonui, srautai išauga keliagubai. Todėl dulkių kamuoliai ore tvyro nuo ryto ligi vėlaus vakaro: nei lango praverti, nei skalbinių padžiauti. Dar apmaudžiau, kad asfaltavimo galimybės „išseko“, belikus sutvarkyti vos 5 kilometrus kelio“, – neslepia apmaudo Visdžiaugų atstovės.

L. Tubutienė pastebi, jog įvairių „skaudulių“ turi kiekviena seniūnaitija, ne išimtis – ir Pajūris.

„Visdžiauguose – kelias, Pajūryje – kultūros namai: seniūnijos centras turi bažnyčią ir gimnaziją, bet kultūros namų ar bent salės, kur būtų galima rinktis visuomenei, nėra. Netgi įspūdingas muziejus veikia, kuriuo didžiuojamės“,  – sako Pajūrio bendruomenės pirmininkė bei seniūnaitė. Pajūrio bendruomenė susiėjimus rengia kavinėje, o į juos susirenka gana nemažai pajūriškių.

Laima skaičiuoja, kad bendruomenė vienija 99 gyventojus, tiesa, miestelyje jų gyvena dvigubai daugiau.

Jomantuose, anot bendruomenės pirmininkės J. Kumžienės, – lygiai tokia pat padėtis: iš maždaug 100 gyventojų bendruomenei priklauso apie 50.

„Tačiau mes džiaugiamės – esame labai veikli organizacija, pasisekė antrą kartą seniūnaičiu išrinkti itin aktyvų bendruomenės narį Giedrių Stanišauskį, kuris dar yra ir aktyvus sporto renginių rėmėjas, tad jo iniciatyvos sulaukia ypatingo dėmesio. Žinoma, visiems neįtiksi, ką bedarysi, tad jau išmokome tiesiog nekreipti dėmesio, o niurzgliams sakome, kad jei nori kritikuoti, prisidėk prie bendro darbo“, – juokiasi Jurgita.

Visos šios moterys ne tik stačia galva yra pasinėrusios į visuomeninę veiklą, bet randa laiko ir rankdarbiams, ir šeimininkavimui. Laima šypsosi, jog per šventes susirenka 18 šeimos narių, todėl vienu prisėdimu sausainių kepa bent iš poros kilogramų tešlos. Šiuo metu sako jau yra iškepusi ir išdekoravusi 15 meduolinių eglaičių ir kalnus kalėdinių žvaigždžių.

Visdžiaugų bendruomenės vadovė Virgilija prisipažįsta neturinti daug laisvo laiko – augina mažamečius vaikus, dirba, ūkininkauja, bet vis tiek naktimis ar radusi laisvą pusvalandį mėgsta gaminti – ypač kepti pyragus ir kurti gėlių puokštes. O štai Kristina visus stebina lankstiniais iš popieriaus – tobulai įvaldžiusi origami techniką, ji šiemet Kalėdoms pagamino net 250 didžiulių popierinių kamuolių, kurie puošia Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos bažnyčią, kur šiuo metu tarnystę atlieka kraštiečiai kunigai Viktoras Ačas bei Romualdas Vėlavičius.

Bet bene labiausiai pajūriškius, anot bendruomenės ir seniūnaitijų atstovių, vienija Pajūrio bendruomenės muziejus ir L. Tubutienės sumanyta suvenyrų gamyba bei edukacijos. Čia Laimai nuolat talkina nepailstanti bendruomenės tarybos narė Rasa Griškienė.

„Esu bibliotekininkė, man nesunku svečiams parodyti muziejaus eksponatus, papasakoti savo krašto istoriją. Pajūryje gimusi ir užaugusi, daugumą vietinių pažįstu nuo vaikystės, žinau jų šeimų istorijas, kartu su bendraamžiais ne kartą lankiausi jau nugriautame Powstanskių dvare, mat vaikai būdami ten ieškodavome lobių“, – šypsosi Rasa.

Pajūrio bendruomenės muziejus išties turi daug unikalių eksponatų, dar nesusitemintų gyventojų prisiminimų, todėl R. Griškienė ir L. Tubutienė yra įsitikinusios, jog visus faktus būtina užrašyti – moterys netgi svajoja išleisti knygą.

„Bendruomenė mažėja, trobos miestelyje tuštėja. Žinoma, gali būti, kad išvykusieji kažkada grįš į tėviškę ne tik atostogauti, bet ateičiai negalima patikėti visko, kas kelių kartų šimtmečiais puoselėta, išsaugota ir sukaupta tik technologijoms – manau, kad užrašyta istorija išlieka ilgiau, nes knygos išliks ir po mūsų“, – įsitikinusi L. Tubutienė.

R. Griškienė sako ačiū likimui, kad Pajūris turi žmonių, kurie stengiasi išlaikyti krašto istoriją: trys jaunos moterys įkūrė asociaciją „Vieno dvaro istorija“, socialiniuose tinkluose dalijasi pasakojimais apie Pajūrį ir jo žmones, todėl bendruomenė tiki, jog auganti karta žinos savo šaknis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija