Ūkininkavimo kelias – drauge su šeima

Bijotų seniūnijoje, apsupti žalumos ir žemaitiško darbštumo dvasios, gyvena Jovita ir Virginijus Stončiai – tikri savo krašto žmonės. O šių metų lapkritį Virginijus pasitiko gražią 60-mečio sukaktį – ne tik gyvenimo, bet ir ilgo, prasmingo darbo žemėje šventę.

Kai po kolūkių laikų permainų Lietuvoje atsivėrė naujas ūkininkavimo etapas, J. Ir V. Stončiai nelaukė – jie stojo prie savo gyvenimo vairo. Pradėjo, kaip dauguma tuo metu, nuo kelių tėvų dovanotų karvių. Tačiau ryžtas, atsakomybė ir meilė žemei netruko duoti vaisių. Galvijų skaičius kito – vienu metu jų buvo apie 60, o kai likimas skaudžiai palietė šeimą, mirus Virginijaus broliui, priglaudė ir jo gyvulius. Tokia jau žemaičio prigimtis – nelaimėje nepalikti.

Ūkis augo ir stiprėjo, šeima, laikui bėgant, išmoko naudotis moderniomis galimybėmis: aktyviai dalyvavo įvairiose Europos Sąjungos paramos programose (Pieno direktyvoje, Žemės ūkio valdų modernizavimo priemonėse ir kt.), kurias pasitelkę galėjo įsirengti pieno liniją, atnaujinti techniką, pagerinti pašarų kokybę. Pasak ūkininkų, visada jautė ir patikimo partnerio – bendrovės „Žemaitijos pienas“ paramą. Matyt, dėl to ir bendradarbiavimas su šia įmone tęsiasi jau apie 25 metus, ir, kaip sako Virginijus, „tai yra laiko patikrinti draugai, su kuriais gera dirbti“.

Šiandien J. Ir V. Stončiai melžia 35 piendaves, džiaugiasi jų pieno kokybe (spalio pabaigos duomenimis, riebumas siekė 4,7 proc., baltymingumas – 3,91 proc., somatinių ląstelių skaičius – 172 tūkst. mililitre ir pan.), o kiekvieną dieną „Žemaitijos pienui“ tiekia apie 700 kilogramų natūralaus pieno.

„Esame įsirengę pieno liniją, karvutes šeriame šienainiu, šienu, atvykęs kilnojamasis malūnas sumala grūdus, sumaišo miltus su premiksais – taip turime gero, kokybiško pašaro“, – šypsosi Virginijus.

Jo žmona Jovita, baigusi tuometę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi ekonomistės diplomą, yra ne tik darbšti, bet ir itin atsakinga ūkininkė. Prie melžimo ji pluša drauge su vyru, nes darbų čia niekas neskirsto į vyriškus ar moteriškus. Viskas daroma iš meilės ir atsakomybės. Virginijus, kadaise kolūkyje dirbęs su žemės ūkio technika, išliko techninio mąstymo žmogumi – viską pasidaro, suremontuoja, pritaiko.

Jovitos ir Virginijaus šeimoje užaugo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukros. Kai Virginijaus sveikata sušlubavo, į pagalbą nedvejodamos atėjo dukros Greta ir Liveta su vyrais Deivydu bei Giedriumi – darbštūs, atsakingi, tikri tėvų pagalbininkai. Sūnus Justinas šiuo metu studijuoja Kauno technologijos universitete, o jauniausiasis Modestas kitais metais baigs gimnaziją. Tėvai džiaugiasi, kad vaikai siekia mokslo, nes abi dukros taip pat yra informacijų technologijų srities specialistės, jungiančios tradiciją ir modernumą.

Užsukus į vidų, namuose viskas alsuoja šiluma ir tvarka, tvarkingame darželyje akį traukia nubalinti akmenėliai, kruopščiai prižiūrėtos gėlių lysvės, bitės-vėjo malūnėlis, pavėsinė ir sūpynės – visa tai liudija meilę grožiui, darbui ir gyvenimui. Čia kiekvienas kampelis turi savą istoriją, o ramybė ir darnus šeimos bendravimas, atrodo, tarsi įsigėręs į orą.

Virginijus – ne tik ūkininkas, bet ir žmogus, kuris viską pasiekė savo rankomis, kantrybe ir atsakomybės jausmu. Jis priklauso tai kartai, kuri iš naujo kūrė Lietuvos kaimą, todėl ir jo ūkis – tai ne vien pajamų šaltinis, bet ir gyvenimo būdas, šaknimis įaugęs į žemę.

Virginijaus 60-mečio proga jį sveikino „Žemaitijos pieno“ žaliavos pirkimo vadybininkė Jolanta Lekienė, linkėdama tvirtos sveikatos, stiprybės ir dar ilgų metų gražaus ūkininkavimo.

Algirdas DAČKEVIČIUS

AUTORIAUS nuotr.