Nepasitikėjimo sienas griovė verslininkai, valdžia ir ekspertai

Rajone mažėja valstybės įstaigų, uždaryti bankai, pašto skyriai. Tačiau žmonėms rei­kia gyventi, to­dėl tie, kurie gali, išvyksta į užsienį, o kurie tokių galimy­bių neturi, eina prašyti socialinės pašalpos. Visi įsi­tikinę, jog Šilalei trūksta vienintelio dalyko – darbo, už kurį būtų mokamas normalus atlyginimas. Prie vieno stalo pakvietęs susėsti rajono vadovus, verslininkus ir ekspertus, „Šilalės artojas“ pasiūlė padiskutuoti, kaip būtų galima pakeisti situaciją, kokio verslo reikia Šilalei, kad atsigautų ekonomika ir žmonės patikėtų, jog ir čia gyvenimas gali būti pilnavertis. Tokią disku­siją surengti paskatino ir viešumo trūkumas – nuolat girdime pastabas, kad savivaldybė nesitaria ir ne­bendrauja su tais, kurie biudžetui uždirba pinigus, o verslininkams trūksta informacijos apie valdžios numatytas paramos galimybes. 

Prieš savaitę, t.y. dar prieš įvedant karantiną, diskutuoti susėdo rajono meras Algir­das Meiženis, jo pavaduo­tojas Tadas Bartkus, Šilalės verslininkų sąjungos pir­mininkas Singaras Vytartas, verslininkai Ridas Bag­donas ir Eugenijus Gudauskas, savivaldybės tarybos narys Egidijus Gečas. Situaciją mūsų rajone vertino Centrinės projektų valdymo agentūros ekspertas dr. Gediminas Česonis bei VšĮ „Investuok Lietuvoje“ Klai­pėdos regiono plėtros projektų vadovė Viktorija Jakubauskytė-Andriulienė.

Valdžiai reikia spaudimo 

„Šilalės artojas“: Ką turėtų daryti savivaldybė, kad verslininkai jaustų jos paramą ir pagalbą?

A. Meiženis: Su verslininkais susitinkame antrą kartą per metus. Prieš penkis mėnesius išklausėme pagrindines problemas, diskutavome, ką gali valdžia ir ko norėtų verslas. Šių metų biudžete esame numatę 163 tūkst. eurų privalomų lėšų, atsižvelgėme į verslininkų prašymą padėti kurti darbo vietas. Darbo vietų sukūrimui numatome paskatinimą po 1000 Eur. Stengsimės, jog vasaros atostogų metu verslininkai gautų paramą moksleiviams įdarbinti, po 1,5 tūkst. Eur skirsime įmonėms, įdarbinančioms aukštųjų mokyklų absolventus.

Negalime skirti labai daug, biudžetas turi būti subalansuotas, be to, norėtųsi, kad ir verslininkai rodytų iniciatyvą – sakytų, ko trūksta ir ką galėtume bendrai padaryti.

„Šilalės artojas“: Iki šiol pagrindinės investicijos į rajoną ateidavo iš Valstybės investicijų programos ir Europos Sąjungos paramos fondų. Ar savivaldybė mato galimybę pritraukti kitokių, ekonomiką gerinančių investicijų? Ar tam pagelbės tie 163 tūkst. Eur, kuriuos šiemet valstybė paragino skirti paramai, ir jau pradėjote barstyti po tūkstantį ar kelis? 

T. Bartkus: Pinigų verslui remti niekas neskyrė, mes juos turėsime surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio, kurio į savivaldybės biudžetą turėtume gauti 14 mln. 27 tūkst. Eur. Jei viską surinksime, galėsime verslui skirti 163 tūkst. Eur. Tačiau kol kas verslo skatinimui galime panaudoti tik 20 tūkst. Eur. Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programai numatyta 29 tūkst. Eur, 80 proc. šių lėšų atiteks darbo vietų kūrimui. Kaip sakė meras, po 1000 Eur už kiek­vieną sukurtą darbo vietą. 

Mūsų reikalavimas vienas – išlaikyti darbo vietą vienerius metus. Per tą laiką į rajono biudžetą turėtų grįžti 600 Eur mokesčių. Penktadalį lėšų palikome dalyvavimo parodose, įmonių įregistravimo išlaidoms padengti, nekilnojamojo turto mokesčiui kompensuoti. Dalis verslo paramai skirtų pinigų gali būti panaudoti projekto „Tauragė+“ priemonėms įgyvendinti, pavyzdžiui, yra numatyta tvarkyti UAB „Šarūnkalnis“ teritoriją.

„Šilalės artojas“: O ką sako verslininkai? Ar nauji Verslo rėmimo fondo nuostatai yra bendras darbas su savivaldybe? 

S. Vytartas: Rugsėjo mėnesį susitikome su naujos kadencijos rajono vadovais, tada karštai diskutavome. Palyginus su Taurage, matome, jog skirtumai yra akivaizdūs ir tikrai ne Šilalės naudai. Bet smagu, kad valdžia mūsų prašymą išgirdo, numatė galimybę remti darbo vietų kūrimą. Darbo vietos įkūrimas, ypač gamybos įmonėse, kainuoja gerokai brangiau, todėl reikėtų pagalvoti, kokios pridėtinės vertės tas tūkstantis duos.

Be abejo, verslininkai būtų norėję pa­diskutuoti, kaip tą daryti ir kokie turėtų būti prioritetai, tačiau savivaldybė mus pastatė prieš faktą – atsiuntė jau parengtą tarybos sprendimo projektą. Mes tik paprašėme kompensuoti įmonių įregistravimo mokesčius. Gerai, kad bus galima gauti pa­ramą kelionėms į parodas – įmonių, kurios norėtų reklamuoti savo produkciją, Šilalėje tikrai yra, tik ne visos gali išvykti, nes tai brangu.  

R. Bagdonas: Vertiname, jog į verslo siūlymą buvo reaguota. Sumos nėra didelės, bet suprantame, kad paramos dydis priklauso nuo savivaldybės ga­limybių. 

S. Vytartas: Dabar svarbiausia, jog paramos darbo vietų kūrimui tvarka būtų kuo daugiau viešinama per spaudą ir kitus informacijos kanalus, kad ši žinia pasiektų verslininkus, studentus, kurie gal ir norėtų grįžti į tėviškę.

E. Gečas: Labai gerai, kad žur­nalistai susodino mus su valdžia prie vieno stalo. To niekada nebuvo. Valdžia neturi ekonominio požiūrio, todėl valdo rajoną taip, kaip kam atrodo gerai. Tačiau reikia žinoti, iš kur biudžetas gauna pinigus, kas juos uždirba. Jei žmonės šito nesupranta, negali dirbti. 

Iki šiol verslas jokio spaudimo valdžiai nedarė. Kodėl – nežinau, bet, tarkime, dėl valdžios ir verslo nesusikalbėjimo 10 metų „Šarūnkalnis“ buvo įkaitu. O ten buvo galima padaryti labai daug. Dar ir dabar gal kas nors pavyktų, nors teritorijoje beliko mažai sklypų.

S. Vytartas: Gerai, kad tokios diskusijos prasideda, gims­ta naujos iniciatyvos. Pavyzdžiui, Tauragės verslininkų or­ganizacija su savivaldybe labai glaudžiai bendradarbiauja ir turi bendrų projektų, o mes visi esame įnikę į darbus, ir kol niekas neparodo iniciatyvos, niekas ir nevyksta. Tačiau negalima sakyti, kad jokio bendradarbiavimo nebuvo – ankstesnė valdžia kelis kartus per metus kviesdavo taip vadinamų verslo pusryčių ar pie­tų, kalbėdavomės ir apie paramą. Bet norėtųsi diskutuoti daugiau.  

Ir dar. Neišgelbės mūsų žemės, nekilnojamojo turto mokesčių lengvatos. Geriau tuos pinigus panaudoti infrastruktūrai gerinti.

Mažos algos: kalta valdžia ir šešėlis?

„Šilalės artojas“: Vienas pagrindinių regionų politikos iššūkių – ekonomikos augimas. Kaip projekto „Tauragė+“ įgyvendinimas galėtų pa­dėti sukurti daugiau darbo vietų?

G. Česonis: Pirmiausia reikėtų analizuoti problemas. Ob­jektyviausia yra skaičių kalba. O jie rodo keletą paradoksų. Vienas jų – mažėjant nedarbui, mažėja ir dirbančiųjų įmonėse. Tik todėl, kad darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažėja greičiau negu darbo vietų skaičius, nedidėja nedarbo lygis. Visame regione vieninteliame Jurbarko rajone per trejus metus sukurta per 500 papildomų darbo vietų, visur kitur, taip pat ir Šilalėje, jų sumažėjo. 

Blogoji pusė – mažiausias Lie­tuvoje vidutinis darbo užmokestis. Vicemeras sako, jog davus 1000 Eur, per metus į biudžetą sugrįš 600 Eur. Po 50 Eur per mėnesį nuo vieno darbuotojo. Tai rodo, kad planuojami labai maži, minimalūs atlyginimai. Mažos įmokos į biudžetą apriboja savivaldybės galimybes teikti viešąsias paslaugas, todėl atsiranda užburtas ratas: per mažas darbo užmokestis skatina žmones ieškoti geresnio gyvenimo, o savivaldybė negali teikti kokybiškų viešųjų paslaugų. Dėl to iš Šilalės išvažiuoja darbingo amžiaus gyventojai, auginame darbo jėgą kitiems miestams arba užsieniui.  

Kodėl čia atlyginimai mažesni nei aplinkiniuose rajonuose? Verslininkai pažiūri į rinką, ir ką ji leidžia mokėti, tiek jie ir moka. Jei rinka spaus mokėti daugiau, jie turės tai daryti. Be to, ir viešasis sektorius galėtų prie to savotiško spaudimo prisidėti. Bet Šilalės rajone, kaip ir kituose, yra prikurta daugybė tos pačios srities viešųjų įstaigų. Jos konkuruoja tarpusavyje, atsiranda tokių problemų, kaip Pajūryje, kur ambulatoriją teko lik­viduoti, nes nebuvo gydytojo. Kai viešasis sektorius bus patrauklus ir galės skirti daugiau pinigų, verslas sureaguos. 

Kitas dalykas, ar kiekviena sa­vivaldybė turi pati teikti paslaugas? Gal galima tą daryti kartu su esančiomis šalia? Šilalėje gyvena apie 4 tūkst. gyventojų, visame rajone – apie 21 tūkst. Jie išsibarstę, dėl to atsiranda ir socialinės atskirties problemų. Verslui, jei norėtų kurtis didesnis investuotojas, darbuotojų tektų atsivežti. Pirmiausia iškiltų susisiekimo problema. Nepaisant to, kad viešasis transportas Šilalėje nemokamas, maršrutai orientuoti į mokinių vežiojimą: autobusų stotyje net parašyta, jog autobusai važinėja tik tomis dienomis, kai vaikai lanko mokyklas.

Bet Tauragės regionas yra kompaktiškas, per pusvalandį galima pasiekti kiekvienos savivaldybės centrą, todėl, apjungus pajėgas, padėtis gali pa­sikeisti. Tauragės regionas gyventojų skaičiumi yra maždaug tokio dydžio kaip Panevėžio miestas, o jei dar priimtume ir aplinkines teritorijas, darbo jėgos struktūra taptų visiškai kitokia. 

Jungtis, padaryti, kad siste­mos funkcionuotų ir žmogus ga­lėtų pasirinkti, kur jam dirbti, o ne būti priklausomam nuo vienintelio darbdavio – tokia ir yra funkcinės zonos kūrimo idėja. Tada atsirastų daugiau galimybių pritraukti investicijų, pasikeistų gyvenimo kokybė.  

R. Bagdonas: Kalbame apie darbo užmokesčio vidurkius, o ne apie verslo įmonių mokamus atlyginimus. Vidurkis priklauso nuo rajone veikiančių įmonių struktūros. Du trečdaliai jų dirba viešajame sektoriuje, moka mažas algas, dėl to ir vidurkis yra toks, koks yra.  

E. Gečas: Mūsų rajone vyrauja žemės ūkis, jame atlygi­nimai maži, gamybos įmonių beveik neturime. Tauragėje jų yra daugiau, ten ir atlyginimai didesni. Be to, mūsų rajone didžioji dauguma įmonių yra mažos, jos neišgali mokėti didelių atlyginimų. 

G. Česonis: Jei pažiūrėtume į tų įmonių, kurios parodo gyventojų vartojimo lygį, duome­nis ir palygintume su šalies vidurkiu bei panašaus dydžio sa­vivaldybėmis, matytume at­virkščią rezultatą. Žmonės pinigų turi, klausimas tik iš kur. Ir kodėl jie nepatenka į biu­džetą, kad padėtų kurti bend­rą gėrį? Jei tikrai yra taip, jog atleidžiame nuo mokesčių ir dar turime šešėlį, tada labai blo­gai. 

R. Bagdonas: Šilalėje yra ne­mažai įmonių, registruotų di­džiuosiuose miestuose. Verslas taip elgiasi, kad išvengtų perteklinių tikrinimų. Pavyzdžiui, Klaipėdos apskrities vals­tybinės mokesčių inspekcijos reikalavimai yra gal kelis kartus didesni nei Kauno. Įstatymai visoje Lietuvoje vienodi, tačiau Klaipėdos regione vienas mokesčių administratorius prižiūri 100 įmonių, Kauno – gal dešimt kartų daugiau, todėl nežiūri taip skrupulingai. 

O šešėlis atsiranda ir dėl galimybės dirbti su verslo liudi­jimais, pagal individualios veik­los pažymą. Normaliose įmo­nėse šešėlio yra gal koks 1 proc. Kaip konkuruoti, mokant visus mokesčius, su tais, kurie tą patį darbą dirba namuose ir nori rodo, kiek uždirbo, nori – nerodo, nes mokesčius mokės tik po metų. Darbo užmokesčiui skiriame 80 proc. pajamų, nors pagal tarptautinius standartus nereikėtų skirti daugiau kaip 15 proc. Tai kas tada mums lieka? 

Per maži dideliems investuotojams

„Šilalės artojas“: Visi pripa­žįsta, kad rajonas yra strategiškai geroje vietoje, tačiau rimtų investuotojų neatsiran­da. Gal rajono valdžia per mažai stengiasi? 

V. Jakubauskytė-Andriulie­nė: Mažiems miestams konkuruoti su didesniais regionais sunku dėl kelių priežasčių. Investuotojas pirmiausia turi turėti vietą, kurioje galėtų įsikurti: poreikius atitinkan­čius žemės sklypus, gamybines patalpas. VšĮ „Investuok Lie­tuvoje“ orientuojasi į tas įmones, kurios nesudaro konkurencijos vietiniam verslui ir kuria aukštą pridėtinę vertę: moka gerus atlyginimus bei gamina kokybiškus produktus. Tokios įmonės turi ir aukštų reikalavimų. Norėdami, kad jos ateitų, turėtume patenkinti jų poreikius. 

Su ankstesnės kadencijos ra­jono vadovais suskaičiavome bei įvertinome valstybinės ir nevalstybinės žemės sklypus, apžiūrėjome gamybines patalpas. Šilalėje žemės sklypai neparuošti, jų reljefas nelygus, trūksta infrastruktūros, niekas negali užtikrinti reikiamos elektros galios. Todėl visada laimi greta esanti Tauragė, turinti industrinį parką. Sklypų savininkai ten gali per pusę metų parengti projektą gamybinėms patalpoms ir gauti statybų leidimą.  

Taip, Tauragės industrinis par­kas yra privatus, bet ir Šilalėje nekalbame apie valstybinę žemę. Esame visų savivaldybių klausę, kiek jos turi teritorijų, didesnių nei 10 ha, ir galime patvirtinti, jog visur yra likę labai mažai investicijoms tinkamų valstybinės žemės sklypų. Deja, dažniausiai jie yra nutolę, prie miško, todėl investuotojams nepatrauklūs. 

Kita problema – kvalifikuota darbo jėga. Kiek jos yra Šilalėje? Kai pateikiame pasiūlymą, turime vadovautis oficia­liais šaltiniais. Brėžiame 50 km spindulį nuo tos teritorijos, kurioje galėtų įsikurti investuotojai, ir skaičiuojame, kiek žmonių galėtų dirbti. Šilalei konkuruoti ypač sunku, nes ra­jonas neturi jokios profesinio rengimo įstaigos ir negali parengti specialistų. Įtikinti investuotojus, kad mieste, kur gyvena apie 4 tūkst. žmonių, jie ras kvalifikuotų specialistų, labai sudėtinga.

E. Gečas: Gal lengviau prisikviestume smulkesnius investuotojus, galinčius sukurti ne 200–300, o 20 ar 50 darbo vietų? Jiems nereikėtų tokių didelių sklypų, užtektų mažiau darbuotojų. O dirbančiųjų mes turime: vien į „Vičiūnus“ kasdien išvažiuoja du autobusai. 

V. Jakubauskytė-Andriulie­nė: Negaliu ginčytis, jog dide­lių įmonių čia negali būti. Kai kada jos įsikuria ir vidury plyno lauko, kaip „Vakarų medie­nos grupė“ pasistatė didžiulius fabrikus Akmenėje. Inves­tavo daugybę pinigų regione, kur butai buvo dalijami, kad tik kas nors sumokėtų komu­nalinius mokesčius. Tokių at­vejų pasitaiko, bet jei kalbame apie užsienio investuotojus, tai 20–30 darbuotojų turinčios įmonės jie čia nekurs.

Šilalėje yra nemažai stiprių įmonių, todėl prasidėjęs dialogas tarp valdžios ir verslo gali paskatinti jas augti. Ne visada investuotojus turi atvesti „Investuok Lietuvoje“, tokios iniciatyvos gali imtis ir savivaldybė. Gerai ir tokie maži žingsneliai, kokius dabar numatė savivaldybė, nes kartais ne pinigai yra lemiamas svertas, o požiūris bei palaikymas. Kodėl pradėjo sektis Tauragei? Dėl to, kad valdžia pradėjo klausytis verslo. 

Ekspertai: „Patys nuspręskite, ko reikia“

„Šilalės artojas“: Investicija, kurios galime tikėtis, bus skirta zonai „Tauragė+“ formuoti. Ar jau pasiektas bent preliminarus susitarimas tarp keturių savivaldybių merų? Kokie pirmojo etapo projektai galėtų būti finansuojami?

G. Česonis: Daug kalbėjome apie susisiekimą, kurio prob­lemas turėtų išspręsti šis projektas – bus perkami nauji elektriniai autobusai, sudaroma maršrutų sistema, patogi žmonėms pasiekti darbo vietas. Numatomos ir lengvatos, bendradarbiavimas su verslu, kad ir jis prisidėtų savivaldybėms išlaikant viešąjį transportą. 

Našta savivaldybių biudžetams yra ir vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas, nes, išvažiuodami iš čia, jauni žmonės palieka tėvus, kuriems reikia pagalbos. Tai irgi bandysime spręsti, palaikydami savivaldybės iniciatyvą pritaikyti senų žmonių globai Bijotų mokyklos pastatą. Vyresnių žmonių ateityje tik daugės, bet jie dar gali būti naudingi, kai kurie galėtų dirbti. Gal ne visą dieną, gal už mažesnį atlyginimą, bet reikia galvoti, kaip juos įtraukti į darbo rinką, tuo pačiu sprendžiant ir jų psichologines problemas. 

Esame aptarę verslo ir investicijų sritį, susisiekimo reikalus, kurie neišsispręs, nesutvarkius kelių. Kalbame ir apie norą išsaugoti aplinką nuo užteršimo, bet dviračiu Šilalėje nelabai kur nuvažiuosi – pavojinga. Todėl dviračių takai irgi yra mūsų akiratyje. 

Kartais smulkūs dalykai duo­da didesnį efektą nei vienas stambus, brangus projektas. Kokį pusmetį ar metus didelių pokyčių nepamatysite, bet kai prasidės bendrų iniciatyvų įgyvendinimas, rezultatai tikrai bus akivaizdūs. Svarbu, kad savivaldybės kalbasi, ir kon­kuravimo žiežirbų įsižiebia vis mažiau. 

„Šilalės artojas“: Visiems, ko gero, įdomiausia, kaip gi bus su daug emocijų keliančiu Sporto ir laisvalaikio komp­leksu Šilalėje? 

G. Česonis: Iš „Tauragė+“ šiam projektui lėšų nebus – sakau tą vienareikšmiai. O ar bus šis objektas Šilalėje, spręs savivaldybė, valdanti biudžetą. Tačiau kiekvieną objektą reikia išlaikyti. Dabar juk ir baseinas realiai išlaikomas iš biu­džeto, nors balansas atrodo gra­žiai.

Savivaldybės biudžetas nėra guminis, bet kažkodėl ji pati nori turėti kuo daugiau įstaigų ir jose įdarbinti kuo daugiau žmonių. Kai tenka optimizuoti jų tinklą, sutvarkyti struktūrą, atsiranda daugiausiai kliūčių. Palyginau Šilalės duomenis: tarp biudžetinių įstaigų ir savivaldybės administracijos darbo užmokesčio yra didžiulis atotrūkis. O to neturi būti. 

Menki atlyginimai yra visų mažų rajonų bėda, ne tik Šilalės. Didžiuosiuose miestuose įstaigų optimizavimas jau seniai įvyko, to reikia ir čia. 

V. Jakubauskytė-Andriulie­nė: Kokias sritis vystyti ir į ką investuoti – savivaldybės politikų reikalas. Patys turite nuspręsti, ko reikia: o gal tapti re­giono centrą palaikančiu „miegamuoju rajonu“, kuriame būtų patogu gyventi, auginti vaikus, gauti visas socia­lines paslaugas? Strateginiai planai tam ir daromi, kad būtų galima įgyvendinti viziją, kuri numato, kaip gyvensite po dešimtmečio.  

Regione yra veikiančių įmonių ir jos gali traukti panašų verslą. Tada šalia didžiojo investuotojo kuriasi darbo vietos. Analitikai nustatė, jog viena gamyboje sukurta darbo vieta generuoja tris darbo vietas aptarnavimo sferoje. Manau, kad projektas „Tauragė+“ padės apsispręsti, kokios ateities sieksite. Todėl reikia džiaugtis kiekvienu jau esančiu verslu, kalbėtis su žmonėmis, kurie jį kuria, ir daugiau dirbti su jaunais žmonėmis – studentais ir net mokiniais, kad jie pamatytų, kokių verslų regione yra, ir pažintų profesijas, kurių jiems reikia. Tai gali paskatinti grįžti ir įsidarbinti jau pažįstamoje įmonėje. Dėl to labai svarbu, jog valdžia ir verslas dirbtų išvien, ir ne tik patys kalbėtųsi, bet bendrautų su mokyklomis, vaikais, jų tėvais.

A. Meiženis: Matau žmonių lūkesčius, todėl nemanau, kad ekspertas gali pasakyti, jog Sporto ir laisvalaikio komp­lekso Šilalėje nebus. Mes vis tiek bandysime įrodyti, kad toks objektas neturi Lietuvoje analogų ir yra mums reikalingas.

T. Bartkus: Jei sakote, jog turėtume būti „miegamuoju rajonu“, tai reikia ir pasirūpinti, kad grįžę po darbo gyventojai turėtų čia ką veikti. 

Supratimas gimsta kalbantis

„Šilalės artojas“: O ar valdžia paklausė verslininkų, ko jiems reikia? Ar tikrai spor­to kompleksas yra vienintelis poreikis? Pramogos – gerai, tačiau, norint leisti pinigus, pirmiausia reikia juos uždirbti.

G. Česonis: Ko reikia, paaiškėja tik kalbantis. Šiandien išgirdau daug gerų idėjų. Jei rajono vadovai nebūtų užsiciklinę ties Sporto ir laisvalaikio kompleksu, seniai būtume sutarę dėl „Šarūnkalnio“ teritori­jos sutvarkymo. Ten net nedaug reikia – yra valstybinės žemės sklypas, tereikia gauti leidimą ir imtis darbų: nutiesti gatvę, įrengti šaligatvius, apšvietimą. Tokie pertvarkymai atvertų verslui galimybes plėstis.

E. Gečas: Dar būtų gerai turėti verslo inkubatorių, kad nau­ji verslai galėtų mokytis, aug­ti – tokį, kaip Tauragėje esan­tis „Spiečius“. Ir, žinoma, specialistų, kurie padėtų verslininkams rengti investicinius projektus, apmokytų, kaip su jais elgtis. 

G. Česonis: Jei savivaldybių tarybos pritars, esame sutarę steigti bendrą įstaigą, kuri rūpintųsi investicijų pritraukimu į regioną, turizmu bei viešuoju susisiekimu. Tikėkimės, kad jau šiemet tai atsiras. Jums vieniems šitai daryti būtų sudėtinga ir per brangu. 

E. Gudauskas: UAB „Pitlius“ dirbančios moterys skundžiasi, jog neturi kur palikti vaikų, kita problema – gyvenamasis būstas. Šilalėje nuomoti brangu, važinėti – nėra transporto, sunku prisitaikyti prie maršrutų. Juos reikėtų planuoti taip, kad jie derėtų su žmonių darbo valandomis. Žmonės norėtų įsidarbinti Šilalėje, bet važinėti per brangu, todėl geriau gauti socialinę paramą. Kai žmogus negali ateiti pas mane dirbti, nes negali pragyventi Šilalėje, jau yra problema. Todėl reikėtų pagalvoti, kam geriau skirti pinigus. 

A. Meiženis: Nors visi kritikuoja mūsų sprendimą vežioti keleivius nemokamai, per du su puse mėnesio važiuojančių­jų srautas gerokai padidėjo. Šiemet žengsime dar vieną žings­nį: Pajūralyje, Upynoje, Obelyne atsiras visos dienos ikimokyklinio ugdymo grupės 2–5 metų vaikams. Numatyta ikimokyklinio ugdymo įstaigose įkurdinti visus socialinės rizi­kos šeimų vaikus, kad jie kuo mažiau būtų nepalankioje ap­linkoje ir išsiugdytų savotišką nepakantumą tėvų gyvenimo būdui. 

R. Bagdonas: Problemos nė­­ra susijusios vien su verslu ir savivaldybe. Jei norime, jog bū­tų patogu gyventi, reikia daugelio dalykų: ir kad sveikata kažkas pasirūpintų, ir vaikus darželyje prižiūrėtų, ir laisvalaikiu būtų ką veikti. Ir kad užsidirbti žmogus galėtų. Visos sritys yra svarbios ir labai susijusios. Diskusijos tam ir reikalingos, jog išsakytume savo požiūrį bei rastume bendrą tašką. Jei mūsų nuomonė bus išgirsta, visiems nuo to bus tik geriau.  

E. Gudauskas: Mūsų įmonė niekada nėra prašiusi jokios pa­ramos, jokių lengvatų – 25 metai laikomės principo, kad patys turime užsidirbti. Mūsų sumokėtus mokesčius skirsto valdžia, neatsiklausianti, kaip juos dalinti. Kartais politikai iš principo nenori sutikti vieni su kitų nuomone vien todėl, jog yra skirtingose barikadų pusėse. Todėl blogai, kad iki šiol verslininkai nebuvo aktyvūs. Linkiu po truputėlį įsiklausyti ir į mūsų, norinčių čia gyventi bei galvojančių į priekį, nuomonę. 

S. Vytartas: Diskutuoti reikėtų prieš kiekvieną svarbų ra­jonui sprendimą. Dėl projekto „Tauragė+“ tą reikėjo daryti jau seniai. Dėl Kultūros cent­ro diskusijos dar laukia. Gerai, kad jos iš viso vyksta. Kažkada mūsų buvo penki, paskui išaugome iki dešimties, dabar verslininkų organizacijoje yra 35 įmonės, nori prisijungti jauni verslai. Jie irgi turi savo požiūrį, galėtų pasakyti, kam labiau reikia paramos ir kokie prioritetai turėtų būti, remiant darbo vietų kūrimą. 

E. Gečas: Perkeltine pras­me linkiu, kad politikoje būtų daugiau verslo, o versle – politikos. Politikai būtinai turėtų įsiklausyti, ko reikia verslui, ir nuo to pradėti politinius sprendimus, o verslininkai turi kalbėtis su politikais ir juos orientuoti, kokios investicijos būtų naudingiausios rajonui. Bendrai kurkime savo ilgalaikę ateitį ir tokius produktus, kurie būtų visiems, o ne tam tikrai vienai grupei. 

G. Česonis: Parama verslui yra gerai, bet ir verslas turėtų generuoti naudą savivaldybei. Jei verslas atleidžiamas nuo mokesčių, nieko neįdeda į bendrą katilą, tai kokią naudą jis duoda? Siekti, jog viešosios paslaugos būtų prieinamesnės, kokybiškesnės, turėtų ir mokesčius mokantis verslas.  

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.