Šilalėje savanorių daugiau nei pageidaujančių gauti jų pagalbą

Siaučiant COVID-19 infekcijai, kuri itin pavojinga vy­res­nio amžiaus žmonėms, jie raginami neiti iš namų, o visas paslaugas, pirkinius patikėti savanoriams. Jų veiklą Šilalėje koordinuojanti savivaldybės darbuoto­ja Li­na Mas­lauskienė sako, kad šiuo metu norą savano­riauti yra pareiškę daugiau nei 20 asmenų, o pageidaujančiųjų jų pagalbos tėra vos keli. Todėl tie, kam reikia tokios pas­laugos, gali drąsiai kreiptis į koordinatorę. 

Ragina pamiršti žemaitišką santūrumą

L. Maslauskienė neigia įsitikinimą, jog savanoriauti gali tik jaunuoliai.

„Tarp Šilalėje užsiregistravu­siųjų yra įvairaus amžiaus savanorių, ir vyrų, ir moterų, kuriems ir patiems per 50 metų. Bet nors pagalbininkų sąrašas ilgas, vis dar trūksta tų, kuriems pagalba būtų reikalinga. Tikiuosi, kad po publikacijos „Šilalės artojuje“ atsilieps daugiau, be to, prašau ir vyresnių žmonių artimųjų paraginti juos kreiptis savanorių paslaugų, kad galėtų ramiai būti namuose ir niekur nereikėtų vaikščioti patiems“, – sako savanorių veiklos koordinatorė Šilalės rajone L. Maslauskienė.

Ji ragina visus permąstyti, ar nėra greta gyvenančių vienišų, ligotų žmonių, kuriems ši pas­lauga būtų didžiulė paspirtis, bet jie patys nedrįsta imtis iniciatyvos. Savanoriai paslaugą teikia ne tik Šilalėje, bet ir visame rajone, todėl kreiptis galima, nepriklausomai nuo to, kur žmogus gyvena. 

Norintieji susisiekti su savanoriais raginami skambinti jų koordinatorei L. Maslauskienei tel. (8-620) 8-40-81 arba rašyti el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Dažniausiai reikia maisto ir vaistų

„Su savanoriais gyventojai bendrauja asmeniškai, telefonu. Jų prašoma išnešti šiukšles, pavedžioti augintinius, par­nešti malkų, bet dažniau reikia nupirkti maisto ir vaistų“, – šilališkių, kuriems būtina pagalba, poreikius vardija L. Maslauskienė.

Pasak koordinatorės, mokėti už suteiktas paslaugas nereikia, savanorių veikla yra neatlygintina. Dėl užmokesčio už pageidaujamas prekes tariama­si individualiai: arba užsakovai iš anksto įduoda savanoriui pinigų, arba su juo atsiskaitoma, pristačius prekes. 

Šiuo metu su savivaldybės ad­ministracija sutartis dėl patirtų išlaidų kompensavimo (pa­vyzdžiui, degalų) yra pasirašęs 21 savanoriauti pasiryžęs šilališkis. Anot L. Maslauskienės, kiekvienam saviizoliacijoje esančiam ar rizikos grupės asmeniui yra priskiriamas vienas 

pagalbininkas, su kuriuo žmogus ar šeima kontaktuos visą karantino laikotarpį ir galės prašyti pagalbos tiek kartų, kiek reikia. Be to, kadangi savanorių rajone yra daugiau nei pageidaujančiųjų paslaugos, galima skirti savanorį pagal kiekvieno prašančiojo gyvenamąją vietą.

Savanorystė – gyvenimo būdas

Viena iš jaunųjų savanorių, Ieva Šiaudvytytė, mokosi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijos 12 klasėje. Paklausta, kodėl pasirinko tokią veiklą karantino laikotarpiu, 18-metė sako, jog tai yra jos gyvenimo būdas.

„Jau ketverius metus savanoriauju įvairiose jaunimo organizacijose, renginiuose. Šita savanorystė šiek tiek skiriasi nuo įprastos, nes reikia laikytis rekomendacijų ir žinoti, kaip elgtis, kad neužkrėstumei kitų ir nesusirgtumei pats. Tačiau kartu man tai primena ir maltiečių veiklą: vienišų senelių, negalią turinčių žmonių lankymas, pagalbos suteikimas tam, kam labiausiai reikia. Dar vienas šios veik­los iššūkis man yra tai, jog turiu laviruoti tarp nuotolinio mokymosi, ruošimosi egzaminams bei savanorystės“, – prisipažįsta mergina.

Ievos teigimu, tėvai, išgirdę, kad ji nori imtis tokio darbo, ne tik neatkalbinėjo, bet labai padrąsino bei pasidžiaugė. Kvėdarniškė sako, jog šiai jos misijai pritaria ir draugai, ji sulaukia jų palaikymo žinučių.

Karantinas verčia žiūrėti kitaip

Pasak merginos, pastarosios savanorystės metu tenka bend­rauti su garbaus amžiaus moterimi, kuri ne tik sunkiai vaikšto, bet ir nelabai mato, prastai prigirdi.

„Mano pareiga – lankytis pas ją savaitgaliais, pakurti krosnį, pagaminti maisto, kad ji neliktų alkana ir nesušaltų, kol atvažiuos socialinė darbuotoja. Kadangi turime laiko pabend­rauti, senolė man pripasakoja įvairiausių istorijų. Todėl iš kiekvieno susitikimo išvažiuoju su daugybe minčių, tie pokalbiai man yra labai brangūs ir įsimintini“, – savanorystės patirtimi dalijasi Ieva.

Ji ir savo bendraamžius ragina registruotis bei užpildyti anketą, kurią galima rasti savivaldybės arba akcijos „Stiprūs kartu“ puslapiuose. Svarbiausia, anot pašnekovės, žinoti, jog kiekvienas atliktas geras darbas būna ir geros nuotaikos užtaisas. 

O asmenims, kurie šiuo metu yra saviizoliacijoje arba priklauso rizikos grupei, savanorė sako: „Nebijokite kreiptis pagalbos. Mielai ištiesime pagalbos ranką visiems. Svarbiausia – būkime sveiki ir padėkime vienas kitam“.

Virusas pakeitė visų gyvenimus

I. Šiaudvytytė tikina suprantanti, kad klastingas virusas pa­keitė visų žmonių gyvenimus. Ne išimtis – ir ji pati.

„Tikriausiai dar niekada taip dažnai nesiploviau rankų ir niekada iki šiol dezinfekcinis skystis su veido kauke nebuvo neatsiejama kasdienybės dalis“, – juokiasi kvėdarniškė.

Mergina neneigia, jog žlugo ar pakibo ant plauko ir kai kurie jos planai.

„Dabar, kaip ir visiems abiturientams, tenka gyventi nežinomybėje, laukti, kokia bus situacija dėl brandos egzaminų ir stojamųjų į aukštąsias mokyklas. Kita vertus, atsirado puiki proga atrasti ir naujovių gyvenime, pavyzdžiui, galimybė mokytis bei dalyvauti konferencijose nuotoliniu būdu, taip pat išbandyti naujas veiklas, peržiūrėti filmus arba serialus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – įsitikinusi veik­li abiturientė.

Mergina tiki, jog viskas bus gerai ir netrukus mes vėl galėsime susitikinėti, bendrauti gyvai. To Ieva sako pasiilgusi labiausiai.

Saviizoliacijos nereikia gėdytis

Savanorių pagalbos prireikia ne tik vyresnio amžiaus žmonėms – Šilalėje yra asmenų, šeimų, kuriems privaloma 14 parų saviizoliacija. Tai reiškia, kad šie žmonės ne tik negali išeiti apsipirkti ar pasivaikščioti, išvesti šuns ar išnešti šiukšlių. Jie apskritai negali peržengti savo namų slenksčio. Tokioje situacijoje buvo atsidūrusi ir viena jauna šeima.

„Vyras yra tolimųjų reisų vai­ruotojas. Ir nors jiems saviizoliacija nėra privaloma, nusprendėme, kad jis bent savaitę turėtų pagyventi atskirai, o tuo pačiu ir visi šeimos nariai laikysimės solidarumo, tad pa­siskyrėme sau saviizoliaciją“, – apie jau išgyventą išbandymą pasakoja Jurgita (vardas pakeistas).

Ji sako nedvejodama pasinaudojusi ir savanorių pagalba.

„Mums buvo paskirtas vaikinas, jam surašiau labai ilgą pirkinių sąrašą ir už durų iškėliau kelis maišus pirkiniams. Tai buvo nuostabi patirtis: jaunuolis savo pareigą atliko itin atsakingai, nupirko visko, ko reikėjo, net iš parduotuvės skambino, tikslinosi, kurio produkto reikėtų labiau, kas geriau tiktų“, – savanorių patikimumu neabejoja moteris. 

Paklausta, kodėl rinkosi savanorių pagalbą, ji sako draugų nenorėjusi trukdyti, o giminaičiai gyvena kitame rajone.

Deja, Jurgitos manymu, ne visi, kuriems saviizoliacija yra privaloma, taip atsakingai laikosi karantino sąlygų.

„Galbūt kai kam yra gėda, gal baiminasi aplinkinių reakcijos? Bet juk tai nieko baisaus. Pavyzdžiui, mes patys pa­sirinkome saviizoliaciją, nes bijojome gyventi nežinioje. Da­bar jau aišku, kad buvome ir esame sveiki. Todėl raginčiau ir kitus atsakingiau žvelgti į grėsmingą situaciją. Tuo labiau, jog Šilalėje yra galinčių pagelbėti“, – džiaugiasi gauta nemokama ir kokybiška pas­lauga šilališkė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovių archyvo