„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Apie bendravimą ir kitus vaistus negandoms

Iš kur pasisemti optimizmo, jėgų ir tikėjimo, kai pastarosiomis savaitėmis gyvename lyg iš naujo mokydamiesi tarti žodį „karas“? Jaukinamės jau ne filmuose matytus vaizdus ar knygose užfiksuotus memuarus ir stengiamės „kažkaip gyventi įprastą gyvenimą“. Šiomis akimirkomis naujoje šviesoje ir „Sidabrinės linijos“ idėja nušvinta – kurdami draugišką senatvei šalį ir skatindami senjorus sugrįžti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, jaučiame, jog būtent jie gali būti mūsų visų įkvėpėjais ir ramščiais sunkią akimirką. Tad kviečiame į pasimatymą su šypsenomis pasipuošusiais Vanda (92 m.) ir Algirdu (75 m.), tapusiais 2022-ųjų veidais socialinėje komunikacijoje apie „Sidabrinę liniją“. Kokios turtingos ir stiprios asmenybės slepiasi už šių šypsenų ir kiek jose energijos! Tikime, jog skaitydami interviu su šiais senjorais, pažinsite gražiąją senėjimo pusę ir įgausite to tikėjimo ir energijos, kuriuos spinduliuoja pašnekovai ir kurių taip lengva pristigti kamuojant karo ir agresijos negandoms. 

Pažintis su Vanda ir Algirdu gimė iš poreikio sukurti socialinės reklamos videoklipą, kviečiantį bendravimo stokojančius senjorus skambinti į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20 ir registruotis draugystės pokalbiams arba gauti emocinę bei informacinę pagalbą. Klipe be kitų dviejų senjorų kartu su gydytoju Alvydu Unikausku nusifilmavo Vanda ir Algirdas. Artėjant metui pasirinkti naujus 2022-ųjų veidus ir įvaizdžius socialinėje komunikacijoje bei dalomojoje medžiagoje apie „Sidabrinę liniją“, pagalvojome: „O kam ieškoti naujų veidų – juk Vandą ir Algirdą jau pažįstame iš klipo!“ Paskambinome, pasiūlėme idėją – jie mielai sutiko. Sulaukę fotografijų nudžiugome – jose švietė šiltos emocijos, ramybė bei nuoširdūs akių žvilgsniai. Išvydę Vandos rankose žaliuojantį alijošių ir ją pačią įamžintą prie gausybės augalų „plantacijos“ ant palangės likome pakerėti. Vienbalsiai sutarėme, jog tai apie „Sidabrinę liniją“ – žaliuojančią ir žydinčią senatvę, metų metus kauptos patirties bei išminties vertę. Vanda ir Algirdas, tapdami „Sidabrinės linijos“ veidais, kviečiančiais senjorus skambinti, pasikalbėti ir klausti, tarsi įsiliejo į mūsų bendruomenę, todėl po kurio laiko užsukome pasikalbėti su jais – apie bendravimą, sveikatą ir tiesiog gyvenimą.   

 – Miela Vanda, prisiminkite, su kokiomis mintimis sutikote pasiūlymą filmuotis „Sidabrinės linijos“ videoklipe? Ar tai Jums buvo nauja patirtis?  

– Aktorių agentūroje esu užsiregistravusi jau 5 metus. Teko filmuotis masinėse scenose, o kuriant garsųjį filmą „Ana Karenina“ vaidinau kareivio motiną. Kvietimą filmuotis „Sidabrinės linijos“ klipe sutikau labai džiugiai – man patiko klipo idėja ir linijos veikla labai  imponuoja. Aš gyvenu su dukra, bet tik užeina liūdesys, iškart skambinu draugėms ir bendraklasėms. Pasikalbame apie tai, kaip gyvename. Reikia kalbėtis, vienišam sunku būti. O žodis tikrai gydo! Linkiu visiems vienišiems žmonėms būtinai bendrauti. Kasdien dabar matau kaip daktaras (gyd. A. Unikauskas – aut. pastaba) ragina skambinti. Labai smagu buvo dalyvauti kuriant filmuką apie „gydančius pokalbius“.  

 – Algirdai, o kokia Jūsų „aktorystės“ istorija? Kaip jautėtės, atlikdamas vieną iš pagrindinių vaidmenų „Sidabrinės linijos“ klipe?  

– Aktorių agentūroje užsiregistravau iš „dyko buvimo“ (juokiasi): negi išėjęs į pensiją gulėsiu lovoje? Prisigalvoju visokių veiklų, taip ir atsiradau aktorių agentūros duomenų bazėje. Esu įsiamžinęs jau kone 15 filmų, daugiausiai masinėse scenose. Tai labai įdomi veikla, nors, pamačius filmų kūrimo „virtuvę“ ir kiek dublių reikia vienam kadrui, į filmus dabar žiūriu jau kitaip. Filmavausi ir „Anoje Kareninoje“, ir „Sisi“ statymuose. „Sidabrinės linijos“ klipo filmavimas vyko kitaip: greičiau ir natūraliau, atrodė lyg gyvenimiškas pokalbis – net nereikėjo vaidinti nors ir pagrindinėje rolėje buvau. Draugai vis dar klausia, kodėl skambinai Antanui, o ne man? (viena iš videoklipe Algirdo sakomų frazių skamba taip: „Alio! Antanas? O kaip tu gyveni?“ – autoriaus pastaba).  

 – Vanda, kaip atrodo Jūsų kasdienybė? Ar teisingas sklandantis stereotipas, jog garbaus amžiaus žmogui nėra įdomių veiklų ir galimybių dalyvauti užsiėmimuose, susitikimuose? Gal to nuobodulio vejama ir pasukote į „aktorystę“?  

– Mano dienose veiklos labai daug! Dalyvauju visur, kur galiu: „Bočių“ draugijoje – ten pasišnekame, „Kryžių namuose“ pabūnu. Šeškinės „Bočių“ chore dainuodavau ir Trečiojo amžiaus universitete paskaitas lankiau. Pandemija didesnius susibūrimus sustabdė, bet kai tik ji baigsis, vėl dainuosim! Dainavimas mane lydėjo visą gyvenimą – vaikystėje mokyklos chore ir studijų metu universiteto kolektyve. Vėliau, dirbant, pomėgį teko kiek padėti į šoną. Ir tik išėjusi į pensiją vėl galėjau dainuoti! Laikas eina labai greit. Kiti skundžiasi, jog nėra ką veikti, tačiau man niekada nenuobodu. Kai niekur neinu, knygą paskaitau, televizorių pažiūriu. Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasikalbėti!  

 – Algirdai, jei palygintumėte savo gyvenimą jaunystėje ir dabar – kas džiugino tada ir kas džiugina šiandien?  

– Mano gyvenimas nebuvo „sukiužęs“: beveik 40 metų dirbau vadovaujantį darbą, kūrėme Adomo Mickevičiaus vardo kolūkį dabartinėje Ignalinos vietovėje, tuomet ten stovėjo vienintelis mūrinis pastatas. Mačiau, kaip kūrėsi Visaginas, atominė elektrinė, o į Ignalinos rajoną poilsiauti traukiniais iš tuometinio Leningrado masiškai traukdavo turistai. Draugų ir dabar turiu daug: grupiokų, kartu studijavusių Žemės ūkio akademijoje, ir buvusių kolegų. Labiausiai man patinka mūsų kraštas: Dzūkijos miškai, Panemunės keliai, o kokie vaizdai atsiveria nuo Vilkijos kalvų! Vis raginu jaunimą, besiveržiantį pakeliauti po užsienį, pirmiausia būtinai pažinti savo šalį. Bet užvis svarbiausia – judėti, mažiau dejuoti, daugiau juoktis ir bendrauti.  

 Antrindami Vandos ir Algirdo žodžiams, kviečiame patirti visų amžiaus tarpsnių privalumus bei įžvelgti prasmę ir džiaugsmą kasdienybėje bet kokiomis aplinkybėmis. Atramą bei pagrindą po kojomis galime patirti bendraudami, atjausdami vieni kitus ir dalindamiesi tuo, kuo galime.  

Dovilė VAINORĖ, M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo komunikacijos specialistė

Renata ŠNIOLIENĖ, „Sidabrinės linijos“ savanorė

Atnaujinta Antradienis, 15 kovo 2022 15:02