Lvive vis dažniau girdisi oro pavojaus sirenos

Nors maisto Lvive netrūksta, tačiau lentynose kartais nėra tam tikrų produktų Nors maisto Lvive netrūksta, tačiau lentynose kartais nėra tam tikrų produktų

„Mūsų namas Mariupolyje sudegė, vos likom gyvi ir neišprotėję, o jūs nenorite įleisti mano sūnaus į traukinį?“ Taip Lvivo traukinių stotyje ant pareigūnių šaukė moteris. Jos akys paplūdo ašaromis, balsas užlūžo, moteris ėmė kūkčioti. Trys policininkės, talkinusios lipantiems į vagoną pabėgėliams, nuleido akis ir nieko nebesakė...

Viena iš pareigūnių pamojo ranka tolėliau perone stovėjusiam neaukštam vyriškiui su ryškia oranžine liemene ir šis atskubėjo prie jų. Policininkės atsitraukė kiek į šoną, o vyriškis raudančiai moteriai pasakė, kad įvyko klaida, jokių prob­lemų nėra, ji su sūnumi galinti lipti į traukinį.

Kaip vėliau paaiškėjo, stotyje savanoriaujantis psichologas Viktoras Balandinas moteriai ramiu balsu paaiškino, jog ant policininkių pykti nereikia, nes jos vykdo šalies vadovybės nurodymus. Priminė, kad dėl karo padėties iš šalies išvykti neleidžiama vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų, o jos sūnus atrodo galintis būti pilnametis.

„Koks jis pilnametis, jam tik septyniolika, dar visai piemuo. Tik bėda, jog pasai per bombardavimą sudegė, ir neturime jokių dokumentų“, – pro ašaras kalbėjo moteris.

Psichologas pasakė, jog tiki ja, ir palinkėjo sėkmės, ranka duodamas ženklą policininkėms, kad leistų moteriai su sūnumi lipti į traukinį.

Visgi man pareigūnės sakė, jog vaikinas į Lenkiją greičiausiai nepateks. Viskas esą priklausys nuo to, kas tuomet dirbs pasienyje. Jei formalumus tvarkys jautri pasienietė, ir šią sugraudins pabėgėlių iš Mariupolio istorija, gal ir pavyks vaikinui be dokumentų prasmukti. Bet jei juo nepatikės, teks grįžti į Lvivą, kad iš atitinkamų tarnybų gautų įrodymą dėl savo amžiaus.

Kadangi dalis pabėgėlių iš namų spruko neturėdami jokių dokumentų, pasieniečiai privalo „iš akies“ nuspręsti, ar išvykstantys jaunuoliai gali būti pilnamečiai.

Tarkime, Ukrainos pasienio tarnybos pranešė, jog viena moteriškė bandė savo vyrą į Rumuniją išvežti paslėpusį jį vaiko vežimėlyje – tokiu būdu šis norėjo išvengti karinės prievolės...

Ne visi karo pabėgėliai vyksta į užsienį, dauguma važiuoja pas gimines į toliau nuo karo zonos esančius regionus. Pro Lvivą visgi kursuoja didžiausi pabėgėlių srautai, ir miestas iš ukrainietiško dabar pavirto į rusišką.

Iki karo Lvivas garsėjo kaip miestas, kuriame kalbama vien ukrainietiškai, dabar čia vyrauja rusų kalba, nes suvažiavo pabėgėliai iš rusakalbiškos Rytų bei Pietų Ukrainos. Tenykščiai regionai yra arčiau Rusijos, todėl pirmi patyrė priešo įsiveržimą bei bombų sprogimus.

Santaupų turėję ar savo verslus metę ir į Lvivą pabėgę pasiturintys asmenys apsigyveno viešbučiuose, tačiau dauguma žmonių telkiasi pigiuose nakvynės namuose ar yra priversti miegoti stotyse ant grindų. Tie, kurie gyveno nuo algos iki algos arba per bombardavimus prarado absoliučiai viską, kasdien stovi ilgose eilėse prie humanitarinės pagalbos centro. Čia pabėgėliai užpildo paraiškas, kuriose išvardija, kokios pagalbos nori, ir nurodo savo telefoną bei vietą, kur apsistojo. Kitą dieną jiems yra pranešama, kelintą valandą gaus maisto paketus, rūbus, vaistų, higienos reikmenų, miegmaišių.

Su keturiais vai­kais atėjusi vaistų pasiimti 32-ejų Nina Ščedrina pri­sipažino, jog be hu­ma­nitarinės paramos pražūtų. Mo­teris su vaikais pabėgo iš Dnipro (Dne­p­ro­­pet­­rovs­ko) po to, kai maskoliai raketas paleido į netoliese stovinčios atominės elektrinės prieigas.

Vyras Michailas skubiai šeimą palydė­jo iki geležinkelio stoties, o pats liko dirbti kepykloje, kuri dabar kepa duoną kariuomenei. Į Lvivą su verkiančiais vaikais atvykusios moters pasigailėjo vienas pen­sininkas, į geležinkelio stotį atėjęs pa­siūlyti savo kambarį, ir priglaudė juos.

„Eilės prie humanitarinės pagalbos yra didelės, vakar išdavinėjo rūbus, šiandien rytą – maistą, dabar vaistų gavau, nes du mažieji ėmė kosėti“, – pasako­jo N. Ščed­­rina.

Atsisveikinant moteris prasitarė, jog sugedo mobilusis telefonas, vyrui gali paskambinti tik iš ją priglaudusio pensininko telefono. Susizgribau, kad su savimi iš Lietuvos atsivežiau senesnį atsarginį telefoną, kurį moteriai ir ištiesiau...

Iš humanitarinės pagalbos centro gautu maisto paketu bei čiužiniu labai džiaugėsi ir 32-ejų Ksenija Gončarenko bei jos 34-erių vyras Jaroslavas. Sutuoktiniai pa­sakojo su dviem vaikais pasprukę iš Ky­jivo, mat gyveno šalia aerodromo, į kurį jau pirmą karo dieną ėmė kristi priešo raketos.

„Aš jokiu būdu nenorėjau palikti na­mų, juolab, kad neseniai buvome nusipirkę savo butą. Maniau, kad XXI amžiuje karas vyksta tik filmuose ar kur nors toli Afrikoje“, – tikino moteris.

Tačiau užpuolikams vis labiau supant Kyjivą, šeima nusprendė sprukti, norėdama apsaugoti vaikus. 

„Aš dirbau spausdinimo įmonėje, žmona – plastikinių langų ir durų gamybos ceche, taupėme, kad nusipirktume butą, tad mūsų lėšos tuoj baigsis“, – liūdnai galvą lingavo vyras.

Šeimai per pažįstamus pavyko išsinuomoti nedidelį butuką po 200 eurų už mėnesį, tačiau šis be jokių baldų ir patalynės.

„Gerai, kad pagaliau gavome čiužinį, vaikai galės minkštai miegoti“, – džiaugėsi mama.

Pora viliasi susirasti kokį nors darbą, tikisi, jog karas greitai baigsis ir jie galės grįžti į savo namus. Bet jeigu karas užsitęs ir nebus darbo, greičiausiai teks ieškoti prieglobsčio kitoje šalyje, todėl klausinėjo apie emigracijos sąlygas Lietuvoje.

Gautu maisto paketu bei žaislais vaikams džiaugėsi ir 31-erių Aleksandra Davletova. Moteris su vaikais pabėgo iš Krematorsko, kuris yra netoli Rusijos anksčiau nuo Ukrainos atplėštų Donec­ko bei Luhansko regionų.

Prisiminusi bombardavimų siaubą, moteris paplūdo ašaromis, nes, pasirodo, jos vyras kovoja Ukrainos armijoje, o Lu­hanske gyvenantys du pusbroliai kaunasi už Maskvą. 

„Man širdis plyšta pagalvojus, kad jie gali tapti vienas kito žudikais, aš kas rytą prakeikiu Putiną už karą: jis sukiršino šeimas bei gimines dešimtmečiams“, – verkė moteris.  

Pačių lviviečių ramybė, atrodo, irgi baigėsi – pastarąsias dienas oro pavojaus sirenos bėgti į slėptuves ragina kelis kartus per parą ir dieną, ir naktį. Tiesa, mieste veikia kavinės, parduotuvės, važinėja viešasis transportas, dirba turgūs, tačiau nuo dešimtos vakaro iki šeštos ryto galioja komendanto valanda, negalima išeiti iš namų. 

O maisto parduotuvėse ne visada rasi ilgo vartojimo produktų: miltų, kruopų, druskos, cukraus, konservų, tualetinio popieriaus. Pirkėjai sako, jog sumažėjo ir duonos, pieno, mėsos, daržovių, vaisių asortimentas.

Antrame pagal dydį Lvivo supermarkete „Slipo“ puskilogramis duonos kainuoja 0,75 euro, litras pieno – 1,15 Eur, pakelis grietinės – 1,08 Eur. Už 200 g sviesto reikia mokėti 1,7 Eur, vištienos šlaunelių kilogramas kainuoja 2 Eur, o tiek pat kiau­lienos šoninės – 3,9 Eur, kg jautienos šoninės – 7,8 Eur.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.