Bombos paklydėlės lekia bet kur

Antrą atvykimo į Charkivą dieną be perstojo skambėjo perspėjimai neiti iš namų dėl bombardavimų, tačiau mano šaldytuvas buvo tuščias. Už lango nuo pat ryto girdėjosi tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, jog buvo sunku susikaupti ką nors veikti. Apie 15 valandą mūšiai aprimo, tad nusprendžiau eiti pirkti maisto. Vos iškišus nosį į lauką, ją užspaudė parako dūmų tvaikas – panašiai, kaip būna naujų metų naktį, kai sutartinai leidžiami fejerverkai.

Norėdamas iš savo vieš­bu­tuko patekti į miesto cent­rą, turiu pereiti pėsčiųjų tiltą per traukinio bėgius. Nu­sileidus į geležinkelio stoties peroną, staiga vėl pasigirsta trys galingi sprogimai ir virš galvų ima skraidyti šimtai persigandusių paukščių. Jiems karas turbūt irgi kelia stresą bei liūdesį, nes nuo kulkų ir raketų taip pat žūsta jų bičiuliai. Gal net ir panaši nemiga kankina, o jei taip, tai paukščiams blogiau – raminančios arbatos neišsivirs...

Retos veikiančios parduotuvės Charkive dirba iki 16 valandos, o užėjęs valandą iki uždarymo neberandu nei duonos, nei batono, vien užrašą, jog karo metu leidžiama pirkti tik po du kepaliukus. Čia ne taip, kaip Lvive ar Kyjive, ant prekystalių nėra jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių. Dar dviejų rūšių dešros ir sūrių bei konservų. Nerandu nei džiovintų vaisių, nei riešutų. Nerimą teks malšinti dviem šokolado plytelėmis, kurias vėliau nervingai spaudau kišenėje, visgi nusprendęs nueiti iki centro pasižvalgyti.

Tuščius gatvių vaizdus, kai vietoj praeivių regi vien stipraus vėjo gainiojamas šiukšles, mačiau keliuose italų pokariniuose kino filmuose. Bandau prisiminti, kokiuose, tačiau galva apdujusi nuo nerimo. Vis žvalgausi, kur galėčiau įlįsti pasislėpti, jei netoli nukristų paklydėlė raketa. Staiga kyla mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos, tikėdamasis, kad maldos namus raketos aplenks. Bet netrukus nusiviliu, nes abi aplankytos cerkvės uždarytos, nepavyksta pakalbinti nei šventikų, nei tikinčiųjų.

Perkopęs per iš cementinių blokų sustatytą, bet nesaugomą barikadą, pereinu tiltą per upę ir patenku į centrinę gatvę. Prieš akis atsiveria didžiulis užrašas „Aš myliu Charkivą”. Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, tačiau dabar jis alsuoja šalčiu ir baime... 

Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau tvarkaraščio lenta juoduoja išjungta, viešasis transportas čia nustojo važinėti prieš 40 dienų. Pastoviu stotelėje keliolika minučių tikėdamasis sulaukti kokio praeivio ir jį pakalbinti. Nepavyksta. Tik pro šalį praburzgia „žiguliukas”, kokių 40 metų senumo. Tokių čia pastebėjau riedant kas dešimtą. Iki karo Charkive turbūt lakstydavo daugybė naujų, prabangių mašinų, tačiau jos visos savo šeimininkus bei jų žmonas ir vaikus dabar išgabeno į saugesnius miestus.

Kitu keliu grįždamas į viešbutį, aptinku keletą puikių XlX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno iš jų kabo lenta, jog tai istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai. Kai iki viešbučio lieka keletas šimtų metrų, sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs, vyriškis netrukus pasisako esąs krišnaitų dvasininkas ir keliaująs į maldos namus. Vyras nustemba, kai prisistatau esantis lietuvis, mat vos prieš pus­metį jis viešėjo pas bendraminčius Vil­niuje ir Kaune.

„Kada pasibaigs šis karas ir kaip?” – klausiu jo.

„To joks žmogus nežino – gal greitai, o gal truks labai ilgai”, – išgirstu.

„O kodėl jūs ne fronte, kodėl neginate tėvynės?”– provokuoju.

„Į frontą visų pirma yra kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirties. Aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolimesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, jog geriau atlikti blogai tau skirtą darbą nei kad gerai ne tau skirtąjį. Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame, o aš esu dvasinis mokytojas – jau 15 metų esu krišnaitas, nebesinaudoju pasaulietiško Oleho vardu, vadinuosi Abhajadef, kas reiškia Aukščiausiojo tarnas”, – sako pakeleivis.

„Man buvo labai neramu vaikščioti po tuščią miestą. O jūs nebijote?”– kamantinėju.

„Ne, kiekvienas nugyvensime tiek, kiek skirta, aš dabar praėjau kokius 10 kilometrų ir dar tris reikia nueiti”, – ramiai aiškina krišnaitas.

Perėję tiltą, išsiskiriame, o netrukus vėl pasigirsta patrankų griausmas. Grįžau pačiu laiku, bet sutrikęs – vyliausi, jog gal krišnaitas atskleis karo priežastis ir žinos, kaip jį užbaigti.

Tačiau to nežino niekas. Nebent tas, pagal kurio užgaidą šis karas prasidėjo.

Tik kodėl neatsiranda kito galingo asmens, kuris ryžtųsi jį sutramdyti? Kodėl kasdien bombarduojami miestai ir žūva niekuo dėti civiliai, o sotūs ir turtingi Vakarai bejėgiškai skėsčioja rankomis?

Charkivo gynėjai teigia, jog agresoriaus armijai beveik baigėsi dešimtis milijonų eurų kainuojančios ir labai tiksliai į nustatytą taikinį lekiančios raketos. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas, užpuolikai, žlugus sumanymui, iš sandėlių traukia senesnių modelių skraidyk­les. Jos dažnai nuklysta ir lekia savais keliais. Deja, ne taip, kaip paukščiai – nutūpdamos sprogsta ir atneša nelaimes.

Raketa paklydėlė penktą valandą ry­to pataikė į mokyklos kiemą privačių na­mų rajone, kur šalia nėra jokių strateginių objektų. Metalinis jos smaigalys liko įsirėžęs į žemę, nes užtaisas suveikė akimirksnį anksčiau. Raketa sprogo ore, mokyklos stadiono pakraštyje, šalia keturaukščio gyvenamojo namo. Gyventojai, laimei, šįkart atsipirko milžinišku išgąsčiu, niekas nebuvo sužeistas. Jie kelias dienas miegojo rūsyje, bijodami, jog ataka pasikartos. Vėliau visi išsikraustė pas gimines, nes naktimis šaltis spustelėjo iki 18 laipsnių, o šildyti butų nebuvo įmanoma dėl sugadinto dujų vamzdyno bei elektros instaliacijos.

Aptikau kaimynus, vieningai remontuojančius tvorą, garažus. Istoriją pasakojantis Vladimiras džiaugėsi, kad raketa neatskrido vėliau, kai rytais kieme žaisti renkasi vaikai. Vladimiras spėja, kad nuo žūties galimai juos apsaugojo šalia stovinti cerkvė, iki kurios kažkodėl nenuskriejo nė mažiausia skeveldra. Gal ir taip, paklydėlės raketos nėra kaip iškvosti, o jos kompiuterinę atmintį valdo saugiai ir toli prie pulto sėdintys monst­rai. Jiems neįdomu, ką išgyveno namo gyventojai ir kokią traumą ilgiems metams patyrė jų vaikai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.