Užfrontės karys – lietuvis ukrainietiška siela

Su Rusijos kariuomene kovojančius ukrainiečių ka­rius vadiname didvyriais, tačiau kad jiems fronte nieko netrūktų, dirba daugybė žmonių. Nemažai prie ukrainiečių sėkmės prisideda ir šilališkis Artūras Kvederis, jau 16 me­tų gyvenantis Kyjive. Jis padėjo šimtams žmonių evakuotis iš pavojingų rajonų, nuo pirmos karo dienos renka paramą, perka kariuomenei būtiną amuniciją ir veža ją į pirmąsias fronto linijas. Per jį ukrainiečius pasiekia ir ši­lališkių surinkta parama. 

Galėjo grįžti, bet liko kovoti už laisvę

„Atrodo, turiu lietuvišką širdį ir ukrainietišką sielą“, – viename iš socialinio tinklo įrašų prisipažino verslininkas, paprašęs draugų lietuvių padėti, kad karas baigtųsi kiek įmanoma greičiau. 

Tuomet visi manė, jog tai bus kelių dienų problema, o pasaulio galingieji neleis žūti tūkstančiams ukrainiečių, Rusijos kareiviams žudyti vaikų, sprogdinti mokyklų, grobti ir nežinia kur išvežti taikių gyventojų.

„Didžiuojuosi, kad mano sūnus Lukas bus ukrainietis, bus laisvas. Mes esame vieningi, mes laimėsime, nes tiesa yra mūsų pusėje. Jei nesustabdysime šios beprotybės Ukrainoje dabar, pasaulyje nebus saugios vietos“, – įsitikinęs lietuvis, Kyjive vadovaujantis stambios tarptautinės informacinių technologijų kompanijos „Valtech“ padaliniui.

Jame dirba per 400 darbuotojų, maždaug 300 jų teko evakuotis. Artūras su bendradarbiais užsiėmė logistika – ieškojo laisvų kelių, galimų apsistojimo vietų. Ukraina yra viena didžiausių ir tankiausiai apgy­vendintų šalių Europoje, todėl norint iš Charkivo nuvažiuo­ti į saugesnę vietą Vakarų Uk­rai­noje, žmonėms teko sukarti apie 1,5 tūkst. kilometrų. Tai trun­ka ne dieną ir ne dvi, nes de­galinėse parduodamas ribotas kiekis de­galų, įrengti patikros postai, nuo 8 val. vakaro negalima bū­ti kelyje, kadangi įvesta komendanto valanda. Ir visa tai reikia įveikti moterims bei vaikams, kurie kone mėnesį slėpėsi rūsiuose, kiekvieną minutę bijodami dėl savo bei artimųjų gyvybės. O iš tokių vietų kaip Čer­nigivas, pasak lietuvio, ištrūkti praktiškai neįmanoma, nebent įvyktų stebuk­las. Ar­tūrui padedant, tie stebuklai vyksta.

„Mūsų įmonė yra viena iš nedaugelio, galinčių dirbti nuotoliniu būdu, jei tik yra internetas. Paslaugos yra eksportuojamos, todėl galime prisidėti prie Ukrainos ekonomikos: uždirbame pinigus, nes kai žmonės jų turi, gali išlaikyti šeimas, pirkti ir aukoti ginklams, kariams“, – sakė A. Kvederis.

Tai, ką Ukrainoje pastarosio­mis savaitėmis daro jis ir jo draugai, gerai įvertino „Val­tech“ generalinis direktorius Mi­­cha­el Krogh-Schlichter, pareiškęs, jog jei jam reikia rasti kažką pozityvaus už vieningos Europos ribų, tai tą pozityvą rodo Ukrainoje dirbančių kolegų lyderystė ir drąsa.

„A. Kvederis, mūsų ukrainietis vadovas, kurį didžiuojuosi vadindamas draugu, kaip ir Zelenskis, pastarąją savaitę pasirodė kaip superherojus. Ačiū, kad rūpinatės visais. Žinau, jog Ukrainoje tai buvo komandinės pastangos, tačiau esu laimingas, kad mūsų žmonės turi tokį angelą sargą“, – socialiniame tink­le parašė Danijos įmonės, kurioje dirba Artūras, vadovas.

Paramos per daug nebūna

Vien pirmąją karo savaitę į Ukrainos kariuomenę mobilizuota virš 150 tūkst. žmonių, todėl kariams visko reikia labai daug. Ukrainai remti įsteigti keli fondai, jie surenka milijonus, tačiau didelius kiekius amunicijos nupirkti nelengva.

„Todėl labai praverčia perso­nalinės iniciatyvos: randi 10 ne­peršaunamų liemenių, kelis automobilius, nuperki ir išdalini – gal kam nors išsaugos gyvybę. To niekada nesužinosi, bet geriau daryti daugiau nei gali negu sėdėti ir dejuoti, kad sunku ir baisu, nes vyksta karas. Todėl mes kiek įmanydami padedame: iš pradžių viską pirkome savo lėšomis, paskui socialiniuose tinkluose paprašėme žmonių aukoti. Kai esi čia, matai, ko reikia, imi ir darai“, – pasakojo Artūras.

Per tris savaites jis surinko apie 20 tūkst. eurų, išleido 3 tūkst. Eur daugiau. Fronte kariaujantiems ukrainiečiams nu­pirko 5 naktinio matymo monoklius, 5 termo matymo rinkinius, visureigį, už kurį yra dėkingas pigiau jį pardavusiam savo draugui Benui, sunkvežimį, du mikroautobusus, daugiau kaip 1000 litrų dyzelino, per 100 įvai­riausių pirmo būtinumo daik­tų, draugų surinktų ir atvežtų iš Lietuvos.

„Ypatingas ačiū mano broliui Juozui, kuris padėjo viską suorganizuoti Lietuvoje, taip pat draugui Remigijui Baubliui ir dar keturiems bičiuliams, kurie per trumpą laiką visa tai atgabeno“, – dėkojo A. Kvederis.

Lietuvis neapsiriboja tautiečių auko­mis – ieško didesnės, rimtesnės pagalbos. Jo dėka Černivcų miestui įmonė „Valtech Ukraine“ nupirko „Starlink“ interneto stotelę, kad žmonės neliktų be interneto ryšio. Anksčiau keletą tokių stotelių regioniniams miestams padovanojo garsus milijardierius, įmonės „Space X“ savininkas Elonas Muskas.

Artūras prašo ir toliau aukoti, padėti, kas kiek gali. Ir tikina žinąs, jog bus sunkiau, nes žmonės pavargsta. Tačiau dabar kiekvienas centas yra svarbus. Nors nevadina savęs dideliu karo reikalų žinovu, laisvą laiką skiria fronto aprūpinimui. Pasak Artūro, kai pradedi dirbti, atsiranda ir žinių, ir sprendimų, ir padedančių žmonių. 

„Esu labai gerai susijęs Ukrainoje su skirtingais savanoriais – nuo žmonių, padedančių kariams priešakinėse li­nijose iki vietinių teritorijos gynybos vie­netų bei paprastų savanorių, prista­tančių maistą bei vandenį besislepiantiems nuo bombardavimų gyventojams. Žinau, ko jiems reikia, didžiąją dalį to galima nupirkti tik Europoje ir JAV. Todėl nusprendžiau visą savo laisvą laiką skirti pinigams surinkti, kad padėčiau užbaigti šį karą“, – tvirtina A. Kvederis. 

Sunki kova už laisvę

„Nėra per didelės kainos, kad sumokėtume už laisvę. Ukrainoje mes kariaujame. Nekalti žmonės miršta kiek­vieną dieną. Tiesiog vien dėl to, kad pasirinko sunkų laisvės, demokratijos, meilės tėvynei ir nuolatinių pokyčių kelią. Per 16 metų čia, Ukrainoje, sužinojau daug dalykų apie šalį ir žmones. Tačiau yra vienas dalykas, kurį kartoju: Ukraina bei jos žmonės buvo nuvertinami. Džiaugiuosi, jog pasaulis Ukrainą pamatė kaip stiprybės šalį, kurios žmonės daro neįmanomus dalykus“, – rašo A. Kvederis savo draugams. 

Artūras neslepia, kad jam skaudu žiūrėti, kaip Vakarų Europos valstybių vadovai skaičiuoja galimus ekonomikos nuostolius, kurie galbūt atsirastų, apribojus iš Rusijos gaunamus energetikos išteklius. Tai rodo, kad Vakarams vis dar trūksta politinės valios apsaugoti Uk­­rai­nos žmones.

„Bombos krinta ant mokyklų, ligo­ni­nių, naikinami ištisi miestai: Mariupolis, Char­ki­vas, Ky­ji­vas. Betgi rytoj bom­bos gali kristi ant Vil­niaus, Talino, Paryžiaus, Miuncheno. Jei neatlaikys Ukraina, diktatorius nesustos. Gali atsitikti, jog pagalba, kurios Ukraina taip ilgai prašo, ateis per vėlai. Nenorit uždaryti dangaus – duokit gink­lų. Nenorit kariauti patys – padėkite gink­lais Uk­rainai. Mes įrodysime, kad esame drąsiausia kariuomenė pasaulyje, nes mūsų motyvacija nugalėti yra pati stipriausia. Jei galime mėnesį atsilaikyti prieš Rusiją, galime atsilaikyti prieš bet ką“, – įsitikinęs Uk­rainoje gyvenantis šilališkis.  

Pasak Artūro, šiuolaikinė­je pasaulio istorijoje niekada nebuvo tokio stipraus tautos susitelkimo kovai už laisvę. Su Rusija kovoja ne 200–300 tūkst. ukrainiečių karių, o 40 milijonų ukrainiečių, todėl agresoriui nėra jokių galimybių užkariauti Ukrainos. Vienintelis kelias – tik visiškai sunaikinus. Tačiau, anot šilališkio, kol bus bent vienas ukrainietis gyvas, šalis atsilaikys. 

„Prašau visų spausti savo valstybių politikus teikti paramą Ukrainai, nes ji dabar kovoja už visiems svarbią laisvę. Aš būsiu čia, rinksiu pinigus iš draugų, leisiu savus, kad bent kiek padėčiau kariaujantiems. Laikas veikia Ukrainos naudai, klausimas tik vienas: ar užteks jėgų, kol rusai bus priversti bėgti neatsisukda­mi“, – „Šilalės artojui“ sakė A. Kvederis.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo