„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Išvyka į pafrontę vos nesibaigė tragedija

Iš pastatų liko tik metalo laužas... Iš pastatų liko tik metalo laužas...

Atsitiktinai susipažinęs su Charkivo policijos Eko­no­mi­nių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadijumi Baš­­kirovu įsiprašiau, kad nu­vež­tų į pafrontėje esantį mik­ro­rajoną Saltovką. Mat šis prasitarė, kad ten turi bu­tą. Tiesa, į jį grįžta retai, daž­niau­siai nusnūsta darbe ar pas kolegas. Policininkai ka­ro metu dirba ištisą parą, be to, jų būstinė yra su­sprogdinta, tad renkasi vis į ki­tas vietas, kad Rusijos raketos naujos vadavietės vėl ne­sunaikintų.

Saltovkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkive, kuriame iki karo gyveno apie pusę milijono žmonių arba šeš­tadalis Lietuvos. Rajonas yra šiaurinėje miesto dalyje, nuto­lusioje 25 kilometrus nuo Ru­sijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai šį rajoną ėmė intensyviai bombarduoti. Kilo siaubinga panika, tie, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis iš­skuodė kuo toliau.

Jauni ir sveiki ėmė bėgti į miesto cent­rą, vyresni, bet dar turintys jėgų, traukė slėptis į metro požemius, kurie netruko persipildyti. Po kelių bombardavimo die­nų 12–24 aukštų namai apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be ap­šil­dymo, vandens ir elektros.

Tiesa, kai kuriuose, nepaisant visų pavojų, liko po kelis senolius, žmones su ligoniu giminaičiu ar šiaip už­si­­spyrėlius, kurie maistą gaminasi ant lau­žo lauke, gyvena pusbadžiu, nes hu­ma­ni­tarinė pagalba pasiekia retai.

Dar blogesnėje padėtyje atsidūrė tie, kurie nesugėjo pabėgti iš namų, pa­te­kusių į susišaudymų epicentrą. Vie­no iš tokių namų rūsyje jau mė­nesį gyvena aštuoniolika žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių. Kartu jiems drąsiau, gali pagelbėti vieni kitiems. Žmonės pasakojo, kad rūsyje šal­ta ir drėgna, miega apsimūturiavę, o sušilti eina į lauką saulutėje ar prie lau­žo. Tačiau išeiti gali tik tada, kai aprims­ta bombardavimai. Mūsų atvykimo iš­vakarėse bombardavimai, pasak vie­ti­nių, buvo tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega visas dangus. 

Tą rytą bombardavimai irgi vyko be perstojo, bet žmonės buvo tokie alka­ni, kad, nebodami skeveldrų pavojaus, nusprendė virti ant laužo sriubą. Pa­klausus kokią, atsakė, jog sumeta visus maisto likučius, kokius tik turi...

Nusileidus į rūsį ir pamačius sąlygas, kokiomis šie žmonės gyvena, kūnu nuėjo šiurpuliai. Be vandens, be elekt­ros, be tualeto, šildymo jie sugebėjo iš­tverti šalčius, kai naktimis nukrisdavo iki minus dvidešimt. Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi lauko šviesos, kitoje sunkiai kosėjo moteris, kuriai kar­tu įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.

„Mes jau ant išsekimo ribos. Jeigu jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis”, – klausė nevilties iškankinti žmonės.

Nemelavau, nepasakiau nieko guo­džiančio, nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau...

Šita išvyka į Saltovką galėjo baigtis tragiškai. Tą dieną kartu su manimi mašinoje buvo ir pareigūno vaikystės draugas – G. Baškirovas vežė ten Igorį, o tuo pačiu pa­siūlė ir man nuvykti. Ar­tėjant prie mikrorajono, pakelėje matėsi vis daugiau apgriuvusių namų, jie buvo tušti, nes nuo bombų sprogimų išdužo langai, suskilinėjo sienos, pradingo elektra, čia gyventi tapo labai pavojinga, beveik nebeveikė jokios parduotuvės.

Kadangi pusę valandos bombardavi­mų nebesi­gir­dėjo, G. Baškirovas nu­­sprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltovką, už kurios prasideda fronto linija. Staiga šalia keliskart driokstelėjo, ir priekyje pamatėme didelį degantį objektą, o dešinėje pastebėjome iš daugiaaukščio namo rūkstančius dūmus. Įtaręs kažką negero, G. Baš­kirovas nusprendė sprukti iš čia ir staiga pasuko mašiną į miesto cent­rą. Netrukus už kokių keturiasdešimties metrų sprogo bomba, visai arti, gal už dešimties, nukrito dar viena. Laimei, ši nesprogo. Jeigu ji būtų pataikiusi į mašiną, visi trys būtume žuvę...

Policininkas prasitarė, jog per šį karą jau išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo taip arti mirties. Anot jo, dabar galės švęsti du gimtadienius.  

G. Baškirovas spėjo, kad rusų kareiviai greičiausiai specialiai mus apšaudė, nes važiavome visureigiu, panašiu į oficia­lų policijos automobilį.

Atsisveikindamas pasakiau, kad Ge­nadijus tapo likimo broliu. Jis pakartojo mano žodžius, ir stipriai apsikabino­me. Nueidamas pastebėjau policinin­ko akyse ašaras. Maniškės irgi ašarojo... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.