„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Karas privertė ukrainiečius atsikratyti okupantų paminklų

Bžezanų pensininkė mokytoja reikalauja, kad meras R. Bort­nikas kuo greičiau griautų paminklą sovietų kariui Bžezanų pensininkė mokytoja reikalauja, kad meras R. Bort­nikas kuo greičiau griautų paminklą sovietų kariui

Lvive, kuris iki šiol buvo laikomas saugiu miestu ir į kurį plūdo didžiausi pabėgėlių srautai, praėjusią savaitę nuo bombardavimų žuvo pirmieji civiliai. Iki tol Rusijos raketos kelis kartus buvo paleistos tik į karinius objektus bei kuro saugyklą, esančius miesto pakraštyje ar keliasdešimt kilometrų nuo jo. Su­sprogdinus karinį mokymo centrą Javorove, esančiame 40 kilometrų nuo Lvivo, žuvo virš penkiasdešimt žmonių, tačiau tai nebuvo civiliai.

Prieš kurį laiką keturios raketos pataikė į techninės automobilių apžiūros centrą bei garažuose įrengtas automobilių remonto dirbtuves Lvivo pakraštyje. Priešo žvalgyba suklydo, manydama, jog ten yra sandėliuojami Vakarų šalių siunčiami gink­lai, ir bombos užmušė septynis bei sunkiai sužeidė vienuolika niekuo nekaltų žmonių. Žuvo tie, kurie pareigingai aštuntą valandą ryto atėjo į darbą.

Iki tol realaus pavojaus nejautę ir parkuose bei kavinėse vakarus leidę lviviečiai sunerimo, jų veiduose išnyko šypsenos.

Šiaip per karą Lvivas labai pasikeitė. Jei iki tol miestas buvo vadinamas labiausiai ukrainietišku, kuriame niekas nenori kalbėti rusiškai, tai dabar senamiestyje girdisi beveik išimtinai rusiška šneka. Mat mieste, kuriame gyveno 700 tūkstančių žmonių, apsistojo antra tiek pabėgėlių iš Rusijos pasienyje esančių regionų. Kalbinant lviviečius, dauguma jų neslėpė piktinimosi dėl skambančios rusų kalbos ir dėl to, kad per 31-erius nepriklausomybės metus atvykėliai neišmoko ukrainiečių kalbos.

Ant miesto kavinių durų, viešbučių fojė bei įvairiuose stenduose atsirado užrašų ir plakatų, raginančių nevartoti okupanto kalbos. Užkalbinti pabėgėliai iš Donbaso, Zaporižės bei Charkivo regionų savo ruožtu teigė, kad jie nedrįsta kalbėti ukrainietiškai, mat jos nemoka taisyklingai.

Iš Mirnogrado miesto Donbaso re­gio­ne į Lvivą atvykęs 33-ejų šachtininkas Sergejus Tymoszenko gailisi, jog mokykloje neišmoko gerai nei ukrainiečių, nei anglų kalbos. Pasak jo, ukrainietiškai taisyklingai išmokti esą nebuvo kaip, mat tėvai namuose kalbėjo rusiškai ir žiūrėjo tik Maskvos televizijos programas, ta kalba skambėjo ir namo laiptinėje, ir gatvėje bei kavinėse. 

Panašiai pasakojo ir į humanitarinės pagalbos centrą maisto bei rūbų dviem vaikams atėjusi prašyti fizinio lavinimo mokytoja iš Donbaso. Tiesa, ji neslėpė, jog stengiasi kalbėti ukrainietiškai, bet esą vis tiek pastebinti, kad jos darkyta šneka dalį lviviečių nervina.

„Manau, mūsų vaikai jau gerai kalbės ukrainietiškai, nes tai yra valstybinė šalies kalba. Tačiau per jėgą nereikėtų skubinti, mums, gyvenantiems arti Rusijos, reikia ilgesnio laiko persiorientuoti“, – pareiškė pedagogė.

Pagalvojau, jog šiek tiek panašią situaciją turime Lietuvoje su Vi­sagino gyventojais, kurių net 95 proc. sunkiai kalba lietuviškai. Mat žmonės yra suvažiavę iš visos buvusios sovietų sąjungos, čia jie bu­vo sukviesti dirbti į statomą atominę elektrinę ir mokytis lietuviškai nematė reikalo. O Lie­tu­vai atgavus nepriklausomybę, mo­kymosi procesas užsitęsė labai ilgai.

Ukrainoje tokie „Vi­saginai“ dominuoja beveik pusėje šalies. Šach­ti­nin­kas S. Ty­moszenko sakė, kad jo tėvai neketina bėgti nuo karo, nes nenori palikti gimtųjų namų. Ir jiems esą nesvarbu, ar Donbasas liks Ukrainos teritorijoje, ar jį prisijungs Rusija. Jiems rūpi išsaugoti savo butą. Pensijos mažos tiek Uk­rainoje (dabar gauna po 200 eu­rų), tiek Rusijoje, tad jiems nėra skirtumo, kur gyventi.

Taip, Sergejaus teigimu, kalba dauguma pagyvenusių kaimynų, nenorėjusių bėgti į Lvivą ir pasilikusių fronto zonoje. Ten liko ir dalis jaunų žmonių, bijančių nepritapti Vakarų Ukrainoje. Žinoma, dauguma jaunesnių esą visgi pabėgo iš fronto zonos.

Pats S. Tymoszenko nenori, kad Don­ba­są prisijungtų Rusija, mat bijo, jog bus pradėtos varžyti demokratinės teisės, nebebus galima visko kalbėti ir pan. 

Stebint karo įvykius Rusijos pa­sieny­je esančiame Charkivo mieste, į akis krinta ten stovinčių paminklų sovieti­niams kariams bei Mask­vos įžymybėms gausybė. Tačiau prieš kelias dienas Charkivo valdžia pranešė pagaliau nusprendusi juos griauti ir pradžiai nuvertė Rusijos karvedžio, maršalo Geor­gijaus Žukovo paminklą.

Žinios apie ardomus sovietinius paminklus bei nuo postamentų plėšiamas raudonas žvaigždes šiomis dienomis sklinda iš daugybės Ukrainos miestų. Asmeniškai teko stebėti įdomią diskusiją Bžezanų miestelio, esan­čio apie šimtą kilometrų nuo Lvivo, kapinėse. Miestelio, kuriame gyvena 18 tūkst. gyventojų, kapinėse yra palaidoti įvairiais istorijos tarpsniais žuvę kariai ukrainiečiai, austrai, lenkai, rusai, turkai, veng­rai. Kapinių centre stovi didelis monumentas uk­rainiečių kovotojams už nepriklausomybę, o keliolika metrų nuo jo – sovietinio kario „išvaduotojo“ pamink­las. Bžezanų meras Rostislavas Bort­ni­kas sakė, kad jau priėmė sprendimą nugriauti centre esantį amžinosios ugnies paminklą sovietų kariams, tačiau dėl šio kapinėse esančio pamink­lo likimo norėtų surengti gyventojų apklausą. 

„Nėra ko delsti, prieštaraujančių nebus, Maskvos okupantams dabar žudant mūsų tautiečius, šis pamink­las tiesiog kelia įniršį, norisi, jog kuo greičiau jo čia nebeliktų“, – aiškino merui kapinėse jį užkalbinusi 74-erių pensininkė mokytoja Katarzina Spiak.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.