„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Karo didvyrį palaidojo Rojuje

Paminklas represijų aukoms Paminklas represijų aukoms

Vykstant į Berežanų miestelį, šalia kurio yra palaidotas šio karo Ukrainoje didvyris Vitalijus Skakunas, tenka įsitikinti, jog šalies keliai yra gerokai prastesni nei Lietuvoje. Šimto kilometrų atstumą pavyko įveikti tik per dvi su puse valandos. Tiesa, yra neblogų autostradų bei respublikinės reikšmės kelių, tačiau po žiemos ir juose atsirado duobių, kurios karo metu nėra taisomos.

Gerokai blogesnė padėtis rajonų keliuose, kur neretai įmanoma judėti vos 10–20 km/val. greičiu, jei nenori pusės metro gylio duobėse prarasti padangų.

Ir visgi kelionė buvo verta šių sunkumų. Paaiškėjo, kad prie 18 tūkstančių gyventojų turinčio miestelio įkūrimo prisidėjo Lietuvos bei Lenkijos karalius Jogaila. Istorikų teigimu, Jogaila Berežanų miestelį bei aplinkines žemes padovanojo bajorui Teptuchowicziui, o vėliau privatus miestelis buvo perperkamas vis kito bajoro ar didiko.  

Abiejų tautų respublikos kariai lietuviai ir lenkai Berežanų pilyje ne kartą atlaikė kazokų, totorių bei osmanų imperijos puolimus, o 1698-aisiais čia buvo pasirašyta sutartis dėl karo su Tur­kija nutraukimo. Pilyje viešėjo Ru­sijos caras Petras I-asis, čia 1703 m. savo garsų manifestą, raginantį sukilti prieš Aust­rijos valdymą, parašė nacionaliniu Veng­rijos didvyriu laikomas kunigaikštis Ferencas Rakočis.

Berežanuose gimė ir prieškarinės Len­kijos kariuomenės va­das Edvardas Rydz-Smigly. Čia gyveno bei kūrė žinomas uk­rainiečių poetas Bogdanas Lep­kis, o miestelyje yra jo muziejus ir paminklas.

Per pirmąjį pasaulinį karą Be­režanų pakraštyje vyko įnirtingos Rusijos bei Austrijos ir ją rėmusių ukrainiečių sa­va­norių legiono kautynės dėl Li­so­nio kalvos. Ant jos dabar stovi pamink­las žuvusiems tūkstančiui ukrainiečių šaulių, o miestelio kapinėse yra atskiras skyrius kritusiems austrų kariams.

Vakarų Ukrainos istorija šiek tiek panaši į Lietuvos, nes šis kraštas irgi patyrė sovietų okupacinius žiaurumus bei trėmimus į Sibirą, o vietos partizanai po karo kelis dešimt­mečius kovojo miškuose. Vakarų Uk­rainoje 0,6 mln. žmonių, arba kas dešimtas gyventojas, 1939–1941 m. bei 1944–1953 m. buvo išvežti į Si­­bi­rą arba nužudyti.

Todėl prieš 31-erius metus Ukrai­nai atgavus nepriklausomybę, Bere­ža­nuose iškilo paminklai KGB rep­resijų bei trėmimų į Sibirą aukoms atminti, o amžinoji ugnis sovietų kariams išvaduotojams buvo už­ge­sinta.

2014 m. Kyjive kilus Maida­no re­vo­liucijai prieš prorusiš­ko prezidento Vik­toro Janu­ko­vyčiaus valdymą, į sostinę iš Berežanų į barikadas išskubėjo keli šimtai jaunuolių. Vienas jų, dvidešimt­metis studentas Us­ti­mas Golodniukas, žuvo. Jo atminimas įamžintas ant žemės ūkio technikumo sienos, o greta yra pastatytas paminklas šimtui kovotojų, tada žuvusių barikadose.

Netrukus po Maidano įvykių Mask­vos kurstomi bei remiami rusakalbiai Uk­rainos Donecko bei Luhansko regio­nų gyventojai paskelbė šias sritis nepriklausomomis respublikomis. Į kovą su Kremliaus separatistais išvyko keliasdešimt berežaniečių, iš kurių trys gyvi negrįžo.

2014–2015 m. Donecko fronte žu­vo devyniolikmetis Oleksandras Fi­lis, 36-erių Volodimiras Diduchas, 38-erių Mak­simas Ridzaničius. Mies­telio cent­re šiems didvyriams iškilo paminklinis ak­muo, ant kurio neseniai atsirado ir prieš du mėnesius žuvusio V. Skakuno nuotrauka.

„Kovose su Rusijos okupantais jau žuvo keturi berežaniečiai, ir visi jie nusipelnė būti įamžinti. Ta­čiau tai, ką padarė V. Ska­kunas, yra iš­skir­tinai didvyriška, to­dėl jo vardu ketiname pa­vadinti gat­vę, mokyk­lą, statysime pa­mink­lą“, – sakė miestelio meras Ros­tisla­vas Bort­nikas. 

Siekdamas užkirsti kelią prasiveržti Rusijos tankams ir norėdamas suteikti saviškiams daugiau laiko pasiruošti gynybai, 26-erių Vitalijus susprogdino tiltą, žinodamas, kad pats irgi žus. Savo gyvybę jis paaukojo jau pačią pirmą karo dieną, o paviešintas jo poelgis spėjamai užaugino drąsos sparnus daugybei kitų Ukrainos karių. 

V. Skakunas tokiam žygiui galėjo įpareigoti žemesnio rango pavaldinį, bet atsakingą užduotį nusprendė įvykdyti pats. Už šį žygdarbį kariui Uk­rai­nos prezidentas suteikė did­vyrio vardą po mirties.

Vaikystėje Vitalijus daug laiko praleisdavo pas senelę gretimame kaimelyje, kuris vadinasi Rojus. Toks vardas kaimui prigijo nuo šalia esančių grafų Potockių rūmų, kuriuos didikai buvo praminę Rojaus rūmais. Likimas lėmė, jog pirmas šio karo didvyris amžinojo poilsio atgulė būtent Rojaus kapinėse. Kaip pasakojo didvyrio močiutė Maria Kaczmarek, anūkas nuo vaikystės buvo labai rimtas ir atsakingas. Vaikinas slaugė vėžiu susirgusį tėvą, rūpinosi senele, tam prašydavosi papildomų atostogų kariuomenėje, nes jo mama yra išvykusi gyventi į Italiją. Nuo artimųjų Vitalijus slėpė ne tik sprendimą tapti kariūnu, bet ir tai, kad ryžosi būti išminuotoju. Apie tai jo močiutė teigia sužinojusi tik po anūko mirties, mat apie save jis nieko nepasakodavo, teisindamasis, jog negali atskleisti karinių paslapčių, nors iš tiesų nenorėjo jaudinti seno žmogaus.

Ar gali būti kas simboliškesnio karo didvyriui, nei atgulti amžinojo poilsio kapinėse kaimo, kuris vadinasi Rojumi. Degdamas žvakę ant ukrainiečio Vitalijaus kapo, pagalvojau: jo gyvenimas ir mirtis simbolizuoja visos tautos kovą bei pasiaukojimą.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 03 gegužės 2022 08:22