Palaiko tik viltis

Jau antras mėnuo Birutės ir Jo­no Subačių namai Kaltinėnuose pil­ni gyvybės – juose įsikūrė gausi uk­rai­niečių giminė: keturios mo­te­rys su aštuoniais vaikais. Bi­rutę ir Joną jie vadina seneliais, o moterys dėkoja Dievui, kad jų gyvenime atsirado neįtikėtino gerumo žmonės, ne tik priglaudę karo pabėgėlius, bet ir iš visos širdies besistengiantys, jog jiems mūsų krašte nieko netrūktų. 

Išvykti prašė kariauti likęs vyras

Vyriausiai Birutės ir Jono viešniai Ju­lijai – 61-eri, jauniausiai jos anūkei Bog­danai – tik treji. Į Lietuvą su vaikais kartu atvyko dvi Julijos dukros ir jos vyro duktė. Visos keturios šeimos gyveno Dnipropetrovsko apskrities Žoltyje Vody mieste, trys iš keturių šeimų buvo įsikūrusios viename name, tik skirtinguose aukštuose. Priverstos bėgti nuo artėjančio fronto, moterys nusprendė, jog pavojaus akivaizdoje neišsiskirs ir padės viena kitai. 

„Mūsų mieste mūšiai nevyko, bet nuolat kaukė sirenos ir girdėjosi bombų sprogimai. Tas sirenų kaukimas vaikus varė iš proto, žadino daug kartų per naktį, neleido išeiti iš slėptuvių iki pat ryto.  Dar ir dabar tas garsas nuolat skamba galvoje. Būdavo, pareini namo, nespėji nusirengti, ir vėl kaukia sirena, vėl reikia bėgti. Užkaiti puodą – vėl sirena. Paskutinėmis dienomis prieš evakuaciją jau sakydavau: „Jokių sirenų, dabar verdu barščius, vaikai nori valgyti“, – pasakojo jaunesnioji Julijos dukra Aliona. 

Prasidėjus karui, moterys išvalė daugiabučio rūsius ir įrengė slėptuvę – susinešė arbatinukus, antklodes, čiužinius. Aliona abejoja, ar rūsys būtų galėjęs apsaugoti nuo bombų, tačiau slėptis reikėjo – grėsmę kėlė ne tik sprogimai, bet ir apšaudymai. 

Likti Žoltyje Vody buvo pavojinga ir dėl to, kad šalia miesto veikia sieros rūgšties gamykla. Dėl didelių fosforo bei sieros išteklių, kurie jau daug metų išgaunami kaip žaliava sieros rūgšties gamybai, po visu miestu atsirado tuštuma – užtektų sprogti kelioms galingoms bomboms ir viskas, kas yra ant žemės 20 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, nugarmėtų į pražūtį. Dėl to moterys nutarė nelaukti evakuacijos pradžios ir išvyko savarankiškai. Kuo greičiau tai padaryti Alioną ragino ir vyras, kariaujantis priešakinėse fronto linijose.

„Ivanas sakė, jog kol mes esame šalia, jis negali rizikuoti. Vos išvažiavome, nuėjo į karinį komisariatą ir pasiprašė į frontą, o man atsiuntė žinutę, kad dabar dėl mūsų yra ramus. Iki evakua­cijos Ukrainoje savanoriavome: mezgėme maskuojančius tinklus, ruošėme kariams sauso maisto rinkinius, budėjome slaugos įstaigose, kad padėtume sunkiai vaikštantiems žmonėms pasiekti slėptuves. Kiekvienas turėjome savo fronto liniją“, – sakė Aliona. 

Jos sesuo Valentina su devyniolikmete dukra studente Anastazija ir devynerių sūnumi Artiomu iš miestelio išvyko po kelių dienų. Jau buvo prasidėjusi evakuacija, todėl kelionė į Austriją šeimai nekainavo. Bet ten niekas nelaukė, suteikė tik nakvynę. Į Lietuvą, kur jau buvo įsikūrusi didžioji dalis šeimos, Valentinai su vaikais teko važiuoti savarankiškai. Moteris sakė tam išleidusi visą savo vyro atlyginimą. 

Pragyvenimui stengiasi užsidirbti

Anot ukrainietės, jų šalyje niekas netikėjo, jog kils karas. Ir nors grėsmė bu­vo akivaizdi, visi vylėsi, kad juos ji aplenks. Bet kai pirmosios raketos nukrito Dnipropetrovske ir greta esančiose apskrityse, kai pradėjo važinėti rusų tankai, moterys nusprendė nerizikuoti. 

„Ačiū Dievui, kad mums pasisekė, nes daug pabėgėlių nerado, kur gyventi, negavo darbo, ir su vaikais turėjo grįžti ten, kur sproginėja bombos. Mūsų vaikai dabar miega ramiai, negirdi sirenų ir neturi slėptis rūsiuose. Dievas buvo maloningas ir padėjo sutikti Birutę su Jonu, kurie mus priėmė kaip artimiausius gimines – jei tik ko pritrūksta, nuperka, jau net nežinome, kiek mums išleido pinigų. Vaikai jų kitaip nevadina, tik seneliu ir močiute“, – kaltinėniškių gerumu stebėjosi ukrainietės.

Pirmosios į Lietuvą atvykusios Alio­na ir Valentina jau dirba – mėsos perdirbimo įmonėje fasuoja produkciją. Moterys neslėpė, jog darbas nėra leng­vas, sunku visą dieną suktis sandėlyje, atsipūsti nelieka laiko. Darbo kol kas neturi tik migracijos dokumentus tebetvarkanti vėliau atvykusi Alionos sesuo Valentina. Bet ir ji nežada sėdėti rankų sudėjusi. 

„Šeimininkauju namuose. Kad ir kaip viskas nauja, neįprasta, gyventi reikia, todėl bandysiu verstis tuo, ką moku – siūlysiu moterims padaryti manikiūrą. Atsivežiau viską, ko tam reikia“, – sakė Valia. 

Stengtis užsidirbti moteris verčia ir gerokai brangesnis nei Ukrainoje pragyvenimas – kainos mūsų parduotuvėse joms kelia siaubą. Tačiau ukrainietės optimistės, stengiasi galvoti tik apie gerus dalykus: džiaugiasi, jog vaikai lanko mokyklą, kasdien išmoksta kokį nors lietuvišką žodį, jau turi draugų, gavo dovanų dviratį ir nereikia visą dieną sėdėti su telefonu rankose, planuoja gimtadienius, kitas šeimai svarbias datas. 

„Bet kad ir kaip gerai čia jaučiamės, esame svečiuose. Negalime negalvo­ti apie namus, apie Ukrainoje likusius vyrus ir mylimuosius. Mūsų kūnai čia, o širdys – tėvynėje, todėl kai tik baigsis tas prakeiktas karas, iškart vyksime namo. Gyvename tik viltimi“, – kone choru tikino Julija, Aliona ir abi Valentinos. 

Baugina trečioji banga

Net ir ramybe alsuojančiuose Kalti­nė­nuose ukrainiečiai negali pamiršti karo. Vaikų telefonuose instaliuota saugumo programėlė nuolat perduoda Žoltyje Vo­dy kaukiančias sirenas, o moterys ne­gali atsikratyti minčių apie gimtinėje likusius vyrus. Skaudžiausia vakarais, kai mažoji Bogdana pasiilgsta tėčio.

„Ji nuo gimimo be tėčio – nė žingsnio. O jis fronte, neturime jokių žinių, kaip jam sekasi, tik trumpi pranešimai, kad gyvas ir sveikas. Net telefonu kalbėtis pavojinga, nes jų klausomasi“, – apgailestavo Aliona. 

Po šešerių bendro gyvenimo metų vasario 15-ąją Aliona ir Ivanas sukūrė šeimą. Iškart po vestuvių Aliona išvyko į pamainą Kyjive, o grįžo karo išvakarėse – atsibudusi negalėjo patikėti, kad visas jos laimingas gyvenimas pradėjo griūti. 

Ukrainoje liko ir devyniolikmetis Alionos sūnus, tarnaujantis kariuomenėje. Kol kas į frontą jo nesiunčia, tačiau mamai aišku, jog ta diena neišvengiamai ateis. 

Priežasčių nerimauti turi ir kitos Kal­tinėnuose įsikūrusios moterys. Jų sūnūs, sužadėtiniai, vyrai, net jei ir nestovi blokpostuose ar nesikauna priešakinėse fronto linijose, yra užfrontės kariai, kurie bet kada gali būtų pašaukti ginti šalį nuo okupantų. Visos žino, jog, karui užsitęsus, anksčiau ar vėliau prasidės trečioji šaukimo banga. Ir ji gali nušluoti brangiausius žmones ten, iš kur daugelis nebegrįžta. Todėl tyla namuose po liepomis trapi, ir pavasaris tik trumpam padeda užmiršti tai, kas gyvenimą pavertė vienu dideliu išbandymu... 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.