„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Dėl ko Maskva taip nekenčia Ukrainos patrioto Banderos

Bronzinis paminklas S. Banderai atminti Bronzinis paminklas S. Banderai atminti

Įsakęs pradėti karą Ukrainoje, Rusijos caras Putinas tautiečiams pareiškė, jog tokiu būdu bus kovojama su „fašistais ir nacionalistais“. Šie žodžiai buvo ir tebėra nesuprantami – kaip galima užpulti kitą valstybę, o jos žmones vadinti fašistais? Mėginau tai aiškintis, apsilankydamas genocido aukoms skirtame muziejuje Lvive bei Stary Uhryniv (Senajame Uhrynive) kaimelyje.

Ukrainos istorijoje būta įvairių etapų: šalis buvo nepri­klausoma, turėjo pripažinti ki­tų valstybių valdymą, vi­du­­­­r­amžiais nemažai jos žemių įėjo į Lie­tuvos Didžiosios Ku­ni­gaikš­tystės sudėtį. Visgi pats sudė­tingiausias istorijos etapas bu­vo, kai po trečio Lie­tu­vos bei Len­kijos Dvie­jų tautų respub­likos padalijimo 1795-aisiais dauguma Uk­rai­nos teritorijos atiteko carinei Ru­sijai. Maskvai priklausančioje Uk­rainos dalyje buvo vykdomas spartus rusinimas, o nuo 1876 m. buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet netgi žodis „Ukraina“ buvo išbrauktas iš oficialių dokumentų. 

Dabartinis Putino siekis yra toks pat, kaip ir tuometinio Ru­sijos caro – prisijungti Uk­rainos žemes, todėl jis pareiškia: „Tokios valstybės kaip Uk­raina nėra, tos žemės yra rusiškos“. Žinant šį Putino prasimanytą melą, nesunku suprasti, kodėl labiausiai Kremliaus nekenčiamu ukrainiečiu jau 90 me­tų yra Stepanas Bandera. Šis 1909 m. sausio 1-ąją šventi­ko šeimoje gimęs žmogus yra tapęs ukrainiečių kovų už nepriklausomybę simboliu.

S. Bandera sukūrė programą įtakingiausiai patriotinei partijai ir sugalvojo bei pirmas viešai pasakė garsųjį šūkį „Sla­va Uk­raini, heroyam slava!“ S. Ban­de­ra atsisakė ne tik Mask­vos, bet ir Len­ki­jos bei nacistinės Vokietijos siūlytos dalinės Ukrainos autonomijos bei pareiškė, kad šalies tikslas yra vienintelis – atgauti nepriklausomybę. Tokio „įžūlumo“ jam neatleido nei Hitleris, nei Stalinas. Pirmasis jį, užėmęs Lvi­vą, pasiuntė į koncentracijos lagerį, o Stalinas iš karto po karo įsakė NKVD agentams pagrobti Vokietijoje esantį Banderą. To padaryti nepavyko, ir Bandera ėmė iš Vokietijos siųsti ginklus bei pinigus Ukrainos partizanams, kaip ir lietuviai kovojusiems miškuose su rusų okupantais. Visgi Kremliaus pasiųstas žudikas 1959 m. Miunchene nunuodijo S. Banderą, o siekdama apjuodinti jo atminimą, Mask­va apie šį ukrainiečių patriotą ėmė skleisti melą: neva jis dalyvavo žydų pogromuose, civilių lenkų žudynėse, esą talkino naciams ir pan. Daugybę metų šmeižiant S. Banderą, Kremliui pavyko šiuo melu įtikinti nemažą dalį rusakalbių Ukrainos gyventojų, kasdien žiūrinčių Maskvos televizijos programas.

Tačiau Vakarų Ukrainoje tokiu me­lu niekas nepatikėjo, o prieš 31-erius metus šaliai atgavus nepriklausomybę, S. Banderos vardu imta vadinti mokyklas, gatves, aikštes, jam statomi paminklai. Tiesa, sovietmečiu situacija buvo kitokia, ypač jo gimtajame Stary Uhryniv kaime. Nei mokyk­loje, nei cerkvėje ar parduotuvėje nebuvo galima užsiminti apie S. Ban­derą, priešingu atveju grėsė didžiuliai nemalonumai. Gyventojai tą žinojo ir tylėjo. Po karo visi buvę S. Ban­­deros giminaičiai ar bičiuliai buvo ištremti į Sibirą. Iš viso – 50 šeimų, apie 200 žmonių, nors kaimelyje gyveno vos tūkstantis.

Kita vertus, S. Banderos vardas kaimui 1978 m. dėl kuriozinio įvykio padėjo įgyti naują ir modernią mokyklą. Kai radijas „Amerikos balsas“ pranešė, jog S. Banderos gimtajame name tebeveikia mokykla, Maskva nepaprastai įsiuto ir nurodė per pusmetį pastatyti kitą, o S. Banderos tėvų namą parduoti su sąlyga, jog naujasis šeimininkas jį nugriaus.

Ukrainai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. spalio 15 d., šio namo kieme pastatytas paminklas S. Ban­derai. Deja, po pustrečio mėnesio jį kažkas susprogdino. Buvo atstatytas naujas, betoninis (pirmasis buvo gipsinis), bet po dešimties dienų ir jį susprogdino, nors sodybą saugojo sargas. Žmonės matė, kaip paryčiais kaimo pakraštyje nusileido malūnsparnis, iš kurio iššokę vyrai nubėgo S. Banderos sodybos link. Ginkluoti teroristai žiauriai sumušė sargą ir susprogdino atstatytą paminklą. Sargą greičiausiai būtų mirtinai uždaužę, bet iš kaimyninių namų pradėję eiti žmonės išgąsdino banditus ir šie pabėgo. 

Į trečią paminklą, jau bronzinį, pastatytą viduryje kiemo ir tolėliau nuo kelio, niekas nebesikėsino, jis stovi jau 30-us metus. Tiesa, prieš 20 metų greta atidarius dviejų aukštų muziejų, netrukus kažkas metė granatą ir suniokojo jo duris. 

„Muziejaus darbuotojai ne­bijo, tačiau iš Vokietijos Miun­cheno kapinių atvežtą kryžių apdėjome smėlio maišais, kad dabar koks diversantas nesugalvotų jo sunaikinti“, – pasakojo muziejaus gidė Olia Choli.

Anot istorikės, S. Bandera yra palaidotas Miunchene, kur pokariu jį specialia kulka nunuodijo KGB agentas. Maskva šiai žmogžudystei pasiuntė ukrainietį, taip esą siekdama parodyti, kad patys ukrainiečiai nekenčia S. Banderos.

„Tačiau labiausiai S. Ban­deros nekenčia Maskva. To­dėl, kad jis visada buvo už Uk­rainos nepriklausomybę, yra tapęs kovų už laisvę simboliu“, – paaiškino O. Choli.

Istorikės tvirtinimu, Mask­va daug metų skleidžia pramanytus gandus apie S. Ban­derą tam, jog sunaikintų šį nepriklausomybės kovų simbolį. Nerdamiesi iš kailio, maskoliai visus Ukrainos pat­riotus ėmė vadinti banderovcais, o dabartinį karą pradėjo „kovodami su nacionalistais ir fašistais“ – S. Ban­deros pasekėjais.

Šūkis „Slava Ukraini” iš S. Ban­deros lūpų nuskambė­jo 1936 m. Lvivo teisme, kai jis iš­girdo mirties nuosprendį už dalyvavimą, rengiant pasikėsinimą į Lenkijos vidaus reikalų minist­rą. Tada visa salė atsistojusių ukrainiečių atsakė „Heroyam slava”! Toks akibrokštas ne tik išgarsino S. Banderą, bet ir šokiravo Varšuvą, kuri po pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusi Vakarų Ukrainą. Bijant ukrainiečių sukilimo, mirties nuosprendis pakeistas į kalėjimą iki gyvos galvos.

S. Bandera negalėjo būti ne patriotas, nes toks buvo jo tėvas, kuris privertė visus savo septynis vaikus prisiekti, jog šie kalbės tik gimtąja kalba, kovos dėl nepriklausomybės ir niekada neišvyks iš Ukrainos. S. Bandera gimė ligotas, skausmingais kojų sąnariais ir vaikščiojo pasiramstydamas ramentais, be to, užaugo vos 159 centimetrų. Bet ir būdamas fiziškai silpnas, pasižymėjo mąsliu protu, todėl tapo garsiausiu patriotinio judėjimo ideologu. S. Bandera atsisakė derėtis su Lenkija, Rusija ir  Vokietija dėl dalinės autonomijos ir net iškviestas pokalbiui su Hitleriu atsisakė atšaukti Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją. Nacistinė Vo­kietija siekė ukrainiečiais papildyti savo armiją, bet buvo šokiruota, kai, išvarius iš Lvivo sovietų karius, 1941 m. birželio 30 d. šie paskelbė įkuriantys nepriklausomą valstybę. Nors vyriausybė gyvavo vos dešimt dienų, nei premjeras, nei Ukrainos nacionalistų organizacijos (UNO) lyderis S. Bandera nepakluso Hitlerio raginimui atšaukti nepriklausomybę.

S. Banderos tėvą bei vieną iš brolių NKVD nužudė 1941 m., kiti du broliai žuvo Osvencimo konclageryje, trys seserys buvo ištremtos į Sibirą, joms neleista grįžti į gimtinę. Tiesa, vienintelei seseriai Oksanai pavyko pamatyti atgimusią tėvynę ir broliui Stepanui įsteigtą muziejų. Ji mirė 2008-aisiais, sulaukusi 91-erių.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.