„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Žlugus Odesai, gali nelikti ir lietuviškos pilies pėdsakų

Centrinė Odesos Deribasovska gatvė ištuštėjusi Centrinė Odesos Deribasovska gatvė ištuštėjusi

Nuo Lietuvos pajūrio iki Juodosios jūros pakrantėje esančios Odesos yra apie pusantro tūkstančio kilometrų. Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir kariai viduramžiais savo žirgus prausė ir vienoje, ir kitoje jūroje, nes LDK tuo metu buvo bene didžiausia Europos valstybė.

Kurortas ištuštėjęs ir tylus

Į Odesą atvykau savaitei. Šia­me kurorte dabar nėra jokių turistų, kambarį miesto cent­re esančiame viešbutyje galima gauti parai vos už 20 eurų. Apsigyvenau nedideliame vieš­butuke „Apart Hotel Ribas“ De­ri­basovska gatvėje, kuri vienu galu atsiremia į uosto krantinę, todėl taikos metu turistų yra labai mėgiama. Beje, ji panaši į Jono Basanavičiaus gatvę Palangoje. Kol kas esu vienintelis viešbučio gyventojas. 

Karo metu visi priėjimai prie jūros ir krantinės yra užblokuoti, žmonės raginami be rimto reikalo neiti iš namų. Po ke­letą kartų per parą nuskamba ir bombardavimų pavojaus pranešimai bei raginimai skubėti į slėptuves.

Gegužės 9-osios išvakarėse, kai atvykau, pustuštė Deri­ba­sovska gatvė labiau asocija­vo­si su varganu provincijos miestu, o ne milijoniniu kurortu. Tuo, jog viešnagė Odesoje gali būti nerami, įsitikinau jau antrą atvykimo dieną, kai vidurdienį staiga ėmė drebėti kambario langai ir po akimirkos pasigirdo duslus sprogimo aidas. Išėjęs į viešbučio kiemą, kuris jungiasi į uždarą kelių aplinkinių kiemų erdvę, iš kaimynų sužinojau, kas atsitiko. Paaiškėjo, kad Ukrainos priešlėktuvinė gynyba numušė į miestą paleistą raketą, kuri nukrito kaž­kur netoli uosto. Tiesa, anks­­tėliau atlėkusios raketos numušti ne­pavyko ir ji sprogo nenaudojamame mokomaja­me ae­rodrome, esančiame apie 15 kilometrų nuo miesto.

Beje, mano „nuotykiai“ su Ru­sijos raketomis prasitęsė, kai nusprendžiau nuvežti gėlių prie namo, kuriame prieš dvi savaites nuo maskolių raketos žu­vo aštuoni žmonės. Pamatęs per televiziją reportažą, kuriame rodė, jog žmonės ateina pagerbti su mama ir močiute žuvusios trejų mėnesių Kiros, nusprendžiau aplankyti tą vietą. Odesos centre įsėdęs į autobusą Nr. 148 nepagalvojau, kad išvyka taps nemaloniu išbandymu. Pasiekus reikalingą stotelę, staiga tiesiai virš galvos pasigirdo du garsūs sprogimai, ir kartu su šalia ėjusia moteriške paniškai pasileidau bėgti. Moteris nuskuodė į vieną pusę, aš – į kitą, tikėdamasis patekti į gretimo namo laiptinę. Pribėgęs prie namo, pamačiau mojuojantį jaunuolį, kuris kvietė į požeminį garažą. Čia jau slėpėsi keliasdešimt žmonių, tad, širdžiai pašėlusiai tebesidaužant, šalia su šunimi stovinčio vaikino paklausiau, kas čia nutiko. Maksimas pareiškė, jog Ukrainos priešlėktuvinės oro pajėgos virš namo numušė dvi raketas, tačiau kitos trys už keleto kilometrų sprogo (vėliau paaiškėjo, kad raketos sugriovė privatų namą ir nedidelį tuščią viešbutį).

„Mūsų namas kažkoks prakeiktas, prieš dvi savaites raketa pataikė į ket­virtos laiptinės butus ir užmušė aštuonis žmones, o šiandien jos vėl lėkė pro mus ir vėl galėjo atnešti mirtį”, – nervinosi Maksimas.

Vaikinas baiminosi ir dėl sa­vo aštuonerių metų kalaitės Dik­sės, kuri niekaip neatsigauna po lemtingo sprogimo jų name. Diksė tada taip persigando, jog visą savaitę slėpėsi po lova. 

Po keliolikos minučių pranešus, kad oro pavojus atšaukiamas, Maksimas paėmė šunį ant rankų ir nusinešė namo, nes šis nenorėjo niekur eiti iš garažo. 

Ukrainos ir Lietuvos istorijos sąsajos

Į tolimą Juodosios jūros regioną lietuviai atsibeldė po didingos 1362 m. pergalės Mė­ly­nųjų vandenų mūšyje netoli Kyjivo. Tada LDK kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą, ir Vytautas Didysis nusprendė per­imti mongolų bei turkų valdytas teritorijas palei Dniepro upę iki pat Juodosios jūros. Ka­čibėjaus pilis buvo labiausiai į pietus nutolusi LDK pilis. Spė­jama, jog lietuviai prie Juo­do­sios jūros iš viso jų pastatė 3–4, tačiau kol kas pavyko rasti tik netoli Chersono stovėjusios Teginkos pilies pamatus. Juos kasinėję Ukrainos archeo­logai rado lietuviškų monetų bei reikmenų ir nustatė, kad pamatai yra panašūs į Trakų pilies. Tuo tarpu iki tol čia statytos turkų pilys buvo kvadra­tinės arba stačiakampės, o jų pagrindiniuose vartuose maldoms buvo įrengta meče­tė. Spė­jama, jog Odesoje lietu­viai Ka­čibėjaus pilį pastatė anksčiau italų įrengtoje laivų prieplaukoje Džinestra – anot Italijos kartografo Viskonto, 1310–1318 m. toje vietoje buvusi Dži­nest­ros gyvenvietė.

Šiltas Juodosios jūros klimatas į Odesos apylinkes žmones buvo atviliojęs dar prieš 8–14 tūkst. metų. Čia kūrėsi seno­vės graikų, hunų, moldavų, turkų, italų protėviai, tačiau niekas labai ilgai neužsibūda­vo, nes gyvenvietes nuolat pul­dinėjo stepėse siautėjusios klajoklių gentys. Be to, čia trū­ko gėlo vandens, nebuvo statybinių medžiagų gyvenvie­tės sutvirtinimui.

Lietuvių pastatyta Kačibė­jaus pilis buvo nedidelė, jos tri­kam­­pių sienų ilgis siekė 40 met­rų. Spėjama, jog lietuviai bu­vo įrengę ir uosto prieplauką, nes lenkų kronikininkas Dlu­go­šas 1415 m. rašė, kad karalius Jo­gaila iš Kačibėjaus siuntė par­duoti grūdų prikrautą laivą. 1432 m. sudarytame Švit­ri­gailos miestų saraše Ka­či­bėjus irgi minimas. Apie pilį rašė ir Jogailos anūkas, karalius Vla­dys­lavas lll, ku­ris laiške Po­do­lę valdžiusiam didikui Teo­do­ry­kui 1442 m. įsa­kė suremontuoti apleistą Kačibėjaus pilį, nes plana­vo kryžiaus žygį į Kons­­tan­tinopolį. Lietuviai Ka­či­bėjaus pilį valdė apie pusšimtį metų, po to dar beveik šimtą metų tvarkėsi joje kartu su Lenkija. Vėliau, Dviejų tautų respub­likai susilpnėjus, Kačibėjaus pilyje įsikūrė turkai, kurie ją perstatė ir pervadino į Cha­ču­bėjaus pilį. Praėjus dar 200 metų, 1789-aisiais, Rusija įveikė Chačubėjuje įsitvirtinusius turkus ir įkūrė savo uostą bei miestą Odesos pavadini­mu. Blo­­giausia, jog carienė Ja­ka­te­rina ll įsakė buvusią pilį susprogdinti taip, kad neliktų jokių žymių. Todėl Odesos archeologams, siekiantiems atrasti Vytauto Didžiojo pilies pamatus, to niekaip nepavyksta padaryti.

Odesos pedagoginio instituto Is­to­ri­jos katedros vedėjas, mokslų daktaras And­rejus Krasnožonas teigia nustatęs, kurioje vietoje pilis buvo. Šį kovą jis ketino atlikti lemiamus kasinėjimus, tačiau karas tam sutrukdė. A. Krasnožonas da­bar labiausiai pergyvena dėl to, jog jei Ru­sija pradės Odesos puolimą, Kači­bė­jaus liekanos gali būti visiems laikams sunaikintos. Mokslininkas baiminasi, kad Maskvos barbarai gali imti Odesą taip, kaip Mariupolį, kuriame neliko sveikų pastatų.

„Pietų Ukrainoje pusšimtį metų lietuvių valdytos pilys yra svarbi istorijos dalis ir bus labai gaila, jei jų liekanos galutinai pražus“, – sako istorikas.

Ukrainos karo ekspertai nerimavo, jog Odesos šturmą Rusija gali pradėti gegužės 9-ąją. Visgi šturmo nebuvo, nors tą dieną Odesoje beveik be perstojo skambėjo oro pavojaus pranešimai bei raginimai likti namuose. Tai buvo pati neramiausia para Odesoje per pustrečio mėnesio besitęsiančią Rusijos agresiją. Nors šešias iš Rusijos paleistų raketų Ukrainos priešlėktuvinėms ka­ro pajėgoms pavyko numušti, trys priemiestyje visgi sprogo. Per sprogi­mus vienas žmogus žuvo, penki buvo sužeisti. Raketos pažeidė elektros stotį, dujų vamzdyną bei sugriovė kelis pastatus, tarp kurių – ir nedidelį viešbutį pajūryje. 

Odesos meras Genadijus Trucha­no­vas man pasisakė esąs atsargos ka­rininkas, todėl nebijąs nei bombardavimų, nei Rusijos agresijos, bet per­gyvena dėl miestiečių gyvybės ir dėl to, jog nebūtų sugriautas nuostabus Odesos senamiestis.

„Ukrainą užpuolė barbarai, kurie sprog­dina ligonines, mokyklas, cerk­ves, žudo vaikus ir prievartauja moteris, jiems nėra nieko švento, todėl gali pa­da­ryti bet ką, numesti net atominę bombą“, – pareiškė meras. 

Tačiau jis yra įsitikinęs, kad Ode­sos Rusijai užimti nepavyks, mat ji yra puikiai įtvirtinta, o miesto gynėjų moralė ir kovingumas yra nepalyginti didesni, nei okupantų. 

Pasak mero, iš Odesoje gyvenančių 1,1 milijono žmonių, apie 200 tūkst. pabėgo iš miesto. Dauguma išvyko pirmą karo savaitę, išsigandę Maskvos gąsdinimų, jog Ukraina bus užimta per kelias dienas. 

G. Truchanovas prašė padėkoti Lie­tu­vai už palaikymą bei paramą. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.