Žlugus Odesai, gali nelikti ir lietuviškos pilies pėdsakų
Nuo Lietuvos pajūrio iki Juodosios jūros pakrantėje esančios Odesos yra apie pusantro tūkstančio kilometrų. Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir kariai viduramžiais savo žirgus prausė ir vienoje, ir kitoje jūroje, nes LDK tuo metu buvo bene didžiausia Europos valstybė.
Kurortas ištuštėjęs ir tylus
Į Odesą atvykau savaitei. Šiame kurorte dabar nėra jokių turistų, kambarį miesto centre esančiame viešbutyje galima gauti parai vos už 20 eurų. Apsigyvenau nedideliame viešbutuke „Apart Hotel Ribas“ Deribasovska gatvėje, kuri vienu galu atsiremia į uosto krantinę, todėl taikos metu turistų yra labai mėgiama. Beje, ji panaši į Jono Basanavičiaus gatvę Palangoje. Kol kas esu vienintelis viešbučio gyventojas.
Karo metu visi priėjimai prie jūros ir krantinės yra užblokuoti, žmonės raginami be rimto reikalo neiti iš namų. Po keletą kartų per parą nuskamba ir bombardavimų pavojaus pranešimai bei raginimai skubėti į slėptuves.
Gegužės 9-osios išvakarėse, kai atvykau, pustuštė Deribasovska gatvė labiau asocijavosi su varganu provincijos miestu, o ne milijoniniu kurortu. Tuo, jog viešnagė Odesoje gali būti nerami, įsitikinau jau antrą atvykimo dieną, kai vidurdienį staiga ėmė drebėti kambario langai ir po akimirkos pasigirdo duslus sprogimo aidas. Išėjęs į viešbučio kiemą, kuris jungiasi į uždarą kelių aplinkinių kiemų erdvę, iš kaimynų sužinojau, kas atsitiko. Paaiškėjo, kad Ukrainos priešlėktuvinė gynyba numušė į miestą paleistą raketą, kuri nukrito kažkur netoli uosto. Tiesa, ankstėliau atlėkusios raketos numušti nepavyko ir ji sprogo nenaudojamame mokomajame aerodrome, esančiame apie 15 kilometrų nuo miesto.
Beje, mano „nuotykiai“ su Rusijos raketomis prasitęsė, kai nusprendžiau nuvežti gėlių prie namo, kuriame prieš dvi savaites nuo maskolių raketos žuvo aštuoni žmonės. Pamatęs per televiziją reportažą, kuriame rodė, jog žmonės ateina pagerbti su mama ir močiute žuvusios trejų mėnesių Kiros, nusprendžiau aplankyti tą vietą. Odesos centre įsėdęs į autobusą Nr. 148 nepagalvojau, kad išvyka taps nemaloniu išbandymu. Pasiekus reikalingą stotelę, staiga tiesiai virš galvos pasigirdo du garsūs sprogimai, ir kartu su šalia ėjusia moteriške paniškai pasileidau bėgti. Moteris nuskuodė į vieną pusę, aš – į kitą, tikėdamasis patekti į gretimo namo laiptinę. Pribėgęs prie namo, pamačiau mojuojantį jaunuolį, kuris kvietė į požeminį garažą. Čia jau slėpėsi keliasdešimt žmonių, tad, širdžiai pašėlusiai tebesidaužant, šalia su šunimi stovinčio vaikino paklausiau, kas čia nutiko. Maksimas pareiškė, jog Ukrainos priešlėktuvinės oro pajėgos virš namo numušė dvi raketas, tačiau kitos trys už keleto kilometrų sprogo (vėliau paaiškėjo, kad raketos sugriovė privatų namą ir nedidelį tuščią viešbutį).
„Mūsų namas kažkoks prakeiktas, prieš dvi savaites raketa pataikė į ketvirtos laiptinės butus ir užmušė aštuonis žmones, o šiandien jos vėl lėkė pro mus ir vėl galėjo atnešti mirtį”, – nervinosi Maksimas.
Vaikinas baiminosi ir dėl savo aštuonerių metų kalaitės Diksės, kuri niekaip neatsigauna po lemtingo sprogimo jų name. Diksė tada taip persigando, jog visą savaitę slėpėsi po lova.
Po keliolikos minučių pranešus, kad oro pavojus atšaukiamas, Maksimas paėmė šunį ant rankų ir nusinešė namo, nes šis nenorėjo niekur eiti iš garažo.
Ukrainos ir Lietuvos istorijos sąsajos
Į tolimą Juodosios jūros regioną lietuviai atsibeldė po didingos 1362 m. pergalės Mėlynųjų vandenų mūšyje netoli Kyjivo. Tada LDK kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą, ir Vytautas Didysis nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas palei Dniepro upę iki pat Juodosios jūros. Kačibėjaus pilis buvo labiausiai į pietus nutolusi LDK pilis. Spėjama, jog lietuviai prie Juodosios jūros iš viso jų pastatė 3–4, tačiau kol kas pavyko rasti tik netoli Chersono stovėjusios Teginkos pilies pamatus. Juos kasinėję Ukrainos archeologai rado lietuviškų monetų bei reikmenų ir nustatė, kad pamatai yra panašūs į Trakų pilies. Tuo tarpu iki tol čia statytos turkų pilys buvo kvadratinės arba stačiakampės, o jų pagrindiniuose vartuose maldoms buvo įrengta mečetė. Spėjama, jog Odesoje lietuviai Kačibėjaus pilį pastatė anksčiau italų įrengtoje laivų prieplaukoje Džinestra – anot Italijos kartografo Viskonto, 1310–1318 m. toje vietoje buvusi Džinestros gyvenvietė.
Šiltas Juodosios jūros klimatas į Odesos apylinkes žmones buvo atviliojęs dar prieš 8–14 tūkst. metų. Čia kūrėsi senovės graikų, hunų, moldavų, turkų, italų protėviai, tačiau niekas labai ilgai neužsibūdavo, nes gyvenvietes nuolat puldinėjo stepėse siautėjusios klajoklių gentys. Be to, čia trūko gėlo vandens, nebuvo statybinių medžiagų gyvenvietės sutvirtinimui.
Lietuvių pastatyta Kačibėjaus pilis buvo nedidelė, jos trikampių sienų ilgis siekė 40 metrų. Spėjama, jog lietuviai buvo įrengę ir uosto prieplauką, nes lenkų kronikininkas Dlugošas 1415 m. rašė, kad karalius Jogaila iš Kačibėjaus siuntė parduoti grūdų prikrautą laivą. 1432 m. sudarytame Švitrigailos miestų saraše Kačibėjus irgi minimas. Apie pilį rašė ir Jogailos anūkas, karalius Vladyslavas lll, kuris laiške Podolę valdžiusiam didikui Teodorykui 1442 m. įsakė suremontuoti apleistą Kačibėjaus pilį, nes planavo kryžiaus žygį į Konstantinopolį. Lietuviai Kačibėjaus pilį valdė apie pusšimtį metų, po to dar beveik šimtą metų tvarkėsi joje kartu su Lenkija. Vėliau, Dviejų tautų respublikai susilpnėjus, Kačibėjaus pilyje įsikūrė turkai, kurie ją perstatė ir pervadino į Chačubėjaus pilį. Praėjus dar 200 metų, 1789-aisiais, Rusija įveikė Chačubėjuje įsitvirtinusius turkus ir įkūrė savo uostą bei miestą Odesos pavadinimu. Blogiausia, jog carienė Jakaterina ll įsakė buvusią pilį susprogdinti taip, kad neliktų jokių žymių. Todėl Odesos archeologams, siekiantiems atrasti Vytauto Didžiojo pilies pamatus, to niekaip nepavyksta padaryti.
Odesos pedagoginio instituto Istorijos katedros vedėjas, mokslų daktaras Andrejus Krasnožonas teigia nustatęs, kurioje vietoje pilis buvo. Šį kovą jis ketino atlikti lemiamus kasinėjimus, tačiau karas tam sutrukdė. A. Krasnožonas dabar labiausiai pergyvena dėl to, jog jei Rusija pradės Odesos puolimą, Kačibėjaus liekanos gali būti visiems laikams sunaikintos. Mokslininkas baiminasi, kad Maskvos barbarai gali imti Odesą taip, kaip Mariupolį, kuriame neliko sveikų pastatų.
„Pietų Ukrainoje pusšimtį metų lietuvių valdytos pilys yra svarbi istorijos dalis ir bus labai gaila, jei jų liekanos galutinai pražus“, – sako istorikas.
Ukrainos karo ekspertai nerimavo, jog Odesos šturmą Rusija gali pradėti gegužės 9-ąją. Visgi šturmo nebuvo, nors tą dieną Odesoje beveik be perstojo skambėjo oro pavojaus pranešimai bei raginimai likti namuose. Tai buvo pati neramiausia para Odesoje per pustrečio mėnesio besitęsiančią Rusijos agresiją. Nors šešias iš Rusijos paleistų raketų Ukrainos priešlėktuvinėms karo pajėgoms pavyko numušti, trys priemiestyje visgi sprogo. Per sprogimus vienas žmogus žuvo, penki buvo sužeisti. Raketos pažeidė elektros stotį, dujų vamzdyną bei sugriovė kelis pastatus, tarp kurių – ir nedidelį viešbutį pajūryje.
Odesos meras Genadijus Truchanovas man pasisakė esąs atsargos karininkas, todėl nebijąs nei bombardavimų, nei Rusijos agresijos, bet pergyvena dėl miestiečių gyvybės ir dėl to, jog nebūtų sugriautas nuostabus Odesos senamiestis.
„Ukrainą užpuolė barbarai, kurie sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, žudo vaikus ir prievartauja moteris, jiems nėra nieko švento, todėl gali padaryti bet ką, numesti net atominę bombą“, – pareiškė meras.
Tačiau jis yra įsitikinęs, kad Odesos Rusijai užimti nepavyks, mat ji yra puikiai įtvirtinta, o miesto gynėjų moralė ir kovingumas yra nepalyginti didesni, nei okupantų.
Pasak mero, iš Odesoje gyvenančių 1,1 milijono žmonių, apie 200 tūkst. pabėgo iš miesto. Dauguma išvyko pirmą karo savaitę, išsigandę Maskvos gąsdinimų, jog Ukraina bus užimta per kelias dienas.
G. Truchanovas prašė padėkoti Lietuvai už palaikymą bei paramą.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.