Kas sieja karą Ukrainoje su komedija „Dvylika kėdžių“?

Paminklas „Dvylikai kėdžių“ Paminklas „Dvylikai kėdžių“

Vyresni gyventojai puikiai prisimena sovietmečiu labai populiarią kino komediją „Dvylika kėdžių“, kurią dauguma mėgo ir gal tebemėgsta iki šiol. Todėl nenustebintų, jei šiems žmonėms klausimas, kas sieja karą Ukrainoje su „Dvylika kėdžių“, iš pirmo žvilgsnio pasirodytų kvailas ir visiškai „ne į tvorą“... 

Filme tikrai buvo daug komiškų situacijų, o pagrindinius herojus Ostapą Benderį ir Ki­są Vorobjaninovą įkūniję aktoriai jas suvaidino puikiai. Ko­me­dija sukurta prieš 50 metų ir mušė žiūrovų populiarumo rekordus visoje sovietų są­jungoje. Tiesiogiai ji tik­rai neturi jokių sąsajų su dabartiniu karu, ir jeigu jį įamžinantys pa­minklai stovėtų ne  Ode­sos centriniame skvere, nebūtų kilę jokių ginčų. Tačiau kadangi kėdės skulptūra bei Kisos Vorobjaninovo barelje­fas puikuojasi pačioje miestie­čių lankomiausioje vietoje, Odesoje pasigirdo balsų, reikalaujančių skulptūras iškelti kitur. Tvirtinama, kad tai nėra nusistatymas prieš filmą, tačiau manoma, jog toje vietoje paminklus reikia statyti ne Rusijos, o saviems aktoriams ar menininkams. Juolab, kad minėtame filme vaidinę aktoriai nebuvo odesiečiai, o veiksmas irgi nėra su­sijęs su šiuo miestu. Dis­kusiją greičiausiai pa­skatino ginčas dėl pa­minklų, aukštinančių carizmą bei soviet­metį. Tokių pamink­lų Ode­so­­je, pasirodo, dar yra daug, jie nėra griaunami, nors kituose Ukrainos miestuose, prasidėjus Rusijos agresijai, jie yra verčiami. Pavyzdžiui, Odesoje ant priešais meriją stovinčios patrankos dar prieš sa­vaitę puikavosi užrašas „Šlovė rusiškai gink­luotei“...

Keista, tačiau šiame mieste stovi paminklai  ir trims Rusijos carams,  kurie visi prieš karą buvo restauruoti.

„Manau, jog tai buvo gerai apgalvotas Maskvos ideologų sumanymas – propaguojant senus „puikius“ laikus, savotiškai pririšti Odesą prie Rusijos“, – įsitikinęs istorijos dėstytojas Vladimiras Pivtorakas.

Istorikas primena, kad Rusijos carienė Jekaterina II 1794-aisiais pasirašė nurodymą įkurti uostą bei miestą, bet tuo pačiu ji naikino ukrainiečių kalbą ir ribojo kazokų laisvę.

Paminklas carienei pastatytas 1900 m., o jau po 20 metų bolševikai jį nugriovė. Paminklo dalys buvo paslėptos muziejaus saugykloje ir ten dūlėjo beveik 100 metų.

2007-aisiais Odesos valdžia netikėtai carienės paminklą vėl pastatė, nors prieš tai protestavo vietos istorikai, patriotinės organizacijos ir net prezidentas Viktoras Juščenka. Odesos valdžia protestus ignoravo, o teismas skundus, reikalaujančius paminklą nuimti, atmetė.

„Caro laikus bei pravoslavų bažnyčią kaip tik tuo metu Maskva ėmė skatinti, ragino atstatyti carų paminklus Rusijoje ir kažkokiu būdu sugebėjo paveikti Odesos meriją, nors mes, istorikai, ir protestavome“, – tvirtina V. Piv­to­rakas.

Dėstytojas spėja, kad paminklo atstatymą inicijavo merijos darbuotojai, kurie buvo susiję su Rusija verslo ryšiais. 

Po dvejų metų valdžia nusprendė restauruoti paminklą carui Aleksandrui II – aukštesnę nei 7 metrų koloną su užrašu esą tai odesiečių „padėka carui išvaduotojui“ už miesto parko įkūrimą. Ant kolonos smaigalio vėl atsirado imperi­nės Rusijos simboliai, nors jų niekas nedrįso dėti net sovietmečiu.

„Maskva seniai planavo užgrobti Uk­rainą, o norėdama tai palengvinti, darė viską, kad rusakalbius Odesos gyventojus išlaikytų savo įtakoje, nes Odesa Rusijai visada buvo svarbus miestas“, –  neabejoja V. Pivtorakas.

Jis stebisi, kad mieste nėra jokios atminimo lentos, jog, prieš Jekaterinai II įkuriant Ode­są, šioje vietoje stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilis. Per mažai akcentuojama ir tai, kad dar anksčiau čia buvo senovės Graikijos gyvenvietė, o visas dėmesys skirtas šlovinti carinės Rusijos laikus.

„Neabejoju, jog po karo situacija pasikeis, Odesoje atsiras daugiau ukrainietiškam, lietuviškam bei antikiniam laik­mečiui skirtų įamžinimų, o „Dvylikai kė­džių“ bei Kisai Vorobjaninovui skirti paminklai iš centrinio sodo bus perkelti į menininkų namus ar privatų muziejų“, – teigia V. Pivtorakas.

Paminklas carui Pavelui I pastatytas 2004 m. ir oficialiai vadinasi „Paminklas apelsinui, kuris išgelbėjo Odesą“. Jis primena istoriją, kai, mirus miesto įkūrėjai Jekaterinai II, caru tapęs Pavelas I sustabdė Odesos statybas ir finansavimą. Miestą nuo bank­roto išgelbėjo gud­rus sprendimas nusiųsti žiemą carui 3000 geriausių graikiškų apelsinų su prašymu suteikti Odesai paskolą ir mokesčių lengvatas. Carui dovana patiko ir jis įvykdė odesiečių prašymą, nulėmusį miesto suklestėjimą. Odesa iš grūdų eksporto pelnydavo keliolika procentų Rusijos biudžeto įplaukų ir per 100 metų iš nedidelio kaimelio tapo milijoniniu miestu, trečiu Rusijoje po Sankt Peterburgo ir Maskvos. Tačiau šis paminklas kelia mažiau ginčų, nors irgi stovi centre ir iškilo tuo metu, kai Maskva ėmė aukštinti carinę praeitį.

Beje, V. Pivtorakas mano, kad Odesoje labiausiai trūksta paminklo, kuris įamžintų visą miesto praeitį – antikinės Graikijos įkurtą gyvenvietę, LDK pilis, turkų valdymą, nenuslepiant ir carizmo epochos. Istorikas primena, jog LDK į Ukrainos pietus plėstis nusprendė po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kyjivo, kai sutriuškino Aukso Ordą ir mūsų valdovai nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas. LDK pastatė keletą nedidelių pilių, iš kurių mažiausiai dvi buvo suręstos prie Juodosios jūros. Taginkos pilis buvo prie dabartinio Chersono miesto, o dabartinės Odesos krantinėje iškilo Kačibėjaus pilis. Ją po pusantro šimto metų perstatė ir pervadino į Chacubejaus turkai, o šiuos 1789 m. nugalėję carinės Rusijos kariai pilį susprogdino, nes to pareikalavo carienė Jekaterina II. Ji, beje, įsakė sunaikinti ir turkiško bei lietuviško laik­mečio atmintį, ukrainiečių kalbą, bet vis tiek prieš 15 metų jos paminklas vėl iškilo Odesos centre.

Prie Odesos kūrimo ir klestėjimo prisidėjo įvairių tautų žmonės. Ir nors dominavo (maždaug po 30 proc.) žydai, rusai bei ukrainiečiai, svarbų vaidmenį suvaidino ir kitų tautybių atstovai. Pavyzdžiui, miestą projektavo bei pirmais jo merais buvo prancūzai, architektūra rūpinosi italai su belgais, graikai statė laivus ir kartu su žydais bei lenkais vystė prekybą. Tai, jog Odesą puoselėjo įvairių šalių gyventojai, liudija iki dabar išlikę gatvių ir miesto kvartalų pavadinimai bei įvairioms religijoms atstovaujančios bažnyčios.

Odesoje įamžinti mero pareigas ėję prancūzai ir graikas, Lietuvos ir Len­­kijos poetas Adomas Mickevičius, Ru­­sijos rašytojas Aleksandras Puš­ki­nas

bei mokslininkas Dmitrijus Men­de­­le­je­vas ir kt. Tačiau pastaruosius ke­lio­li­ka metų didžiausias dėmesys buvo skirtas carizmo epochai. Odesos žur­na­­listas, ekologinės organizacijos ak­ty­vis­­tas Vladislavas Balinskis spėja, kad Mask­­vos ideologams talkino kai kurie Ode­­sos valdininkai. Pasak jo, Ukrainos parlamentui priėmus nurodymą keisti komunizmą aukštinančių gatvių pavadinimus, Odesos valdžia tam priešinosi net teisme.

„Odesos gatvėse dar nemažai pamink­linių lentų su penkiakampėmis žvaigž­dėmis – akivaizdu, kad neįvyko nei tik­ra dekomunizacija, nei rusiškų pamink­lų atsikratymas“, – apgailestauja V. Ba­linskis.

Žurnalistas tikisi, jog po karo Odesoje įvyks rimtų permainų ir miestas ryžtingai atsikratys sovietmečio bei carizmo simbolių.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.