„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Moldova baiminasi, kad Rusija puls ir ją

Cerkvė, kur 1646 m. susituokė Lietuvos didysis etmonas J. Radvila ir Moldavijos kunigaikštytė M. Lupu Cerkvė, kur 1646 m. susituokė Lietuvos didysis etmonas J. Radvila ir Moldavijos kunigaikštytė M. Lupu

Odesoje ir toliau labai bijoma, jog Maskva puls – miestą lengva apsupti, todėl gyventojams nebūtų galimybės pasprukti. Iš vienos pusės Odesą skalauja jūra, sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės: vienoje pusėje už šimto kilometrų, ties Mykolajivo miestu, yra priartėjusi fronto linija, o kitoje už tokio pat atstumo prasideda Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama Padniestrės Moldovos respublika (PMR). Ir nors ji neturi sienos su Rusija, pasiskelbė įeinanti į jos sudėtį. 

Jei PMR armija, kuriai vadovauja Mask­vos kariškiai, nuspręstų įsijungti į karą, Odesa taptų visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą. Tad nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs, ar būsiu įleistas. Juolab, kad pas­tarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Mol­do­vą, o ši – Maskvą.

Vykdamas iki Moldovos sienos įsitiki­nau, kokia trapi yra Odesos situacija. Pa­aiškėjo, jog, norint patekti į Moldovą, reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio punkto, odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra srauni ir kelių šimtų metrų pločio. Kitas tiltas – už 100 km, tačiau juo į Moldovą patekti galima, tik pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją.

Moldovos sostinę pasiekėme vėlų vakarą, mat mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos, kurią reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrelę. Ten moteris savo mamą bei tris vaikus buvo išgabenusi prieš du mėnesius, o pati grįžo vadovauti humanitarinės pagalbos centrui.

Dėl pigesnių bilietų odesiečiai keliauti labiau mėgsta ne iš Kišiniovo, bet iš už 150 km tolėliau esančio Jašio. Kirtus Moldovos ir Rumunijos sieną, laukė dide­lis nustebimas, mat stendai pakelėse skelbė, kad iš Moldovos atvykome... į Mol­do­vą.

Paaiškėjo, jog tiek šis Rumunijos regio­nas, tiek dabartinės Moldovos respub­li­kos teritorija prieš 600 metų buvo vieninga Moldovos karalystė. Ji prie Juo­do­sios jūros ribojosi su Lietuvos Didžiosios Ku­ni­gaikštystės žemėmis, jos sostinė bu­vo Ja­ši miestas, kuris dabar yra vadinamas

kultūrine Rumunijos sostine. Jaši turi sąsajų ir su Lietuva – 1646 m. cerkvėje susituokė Lietuvos didysis etmonas Janušas Radvila ir Mol­davijos kunigaikštytė Marija Lupu. Vė­liau jiedu apsigyveno Kėdainiuose.

Rumunija XlX a. susikūrė Moldovos karalystei apsijungus su Valakija ir Tran­­silvanija. 1812 m. rytinę karalystės dalį užėmusi Rusija teritoriją pavadino Besarabija, o jos sostine paskelbė Kišiniovą. 1920 m. Kišiniovas vėl tapo Rumunijos dalimi, tačiau 1940 m. Maskva dar kartą atplėšė Rytinę Mol­dovą, kurią pavadino Moldovos respub­lika ir nurodė naudoti kirilicą.

„Moldavų kalba yra visiškas Maskvos išmislas – įvedus rusiškus rašmenis, norėta dirbtinai atskirti nuo rumunų kalbos ir Rumunijos”, – paaiškino 54-erių Sergiu Durleshteanas. Šis Kišiniovo vers­lininkas gerai išmano Rumunijos istoriją, nes ją studijavo.

Jis papasakojo, jog nuo Rumunijos 1940 m. atplėšusi dalį Moldovos, Mask­va ištrėmė į Sibiro gulagus virš 100 tūkst. piliečių. Į visus vadovaujančius postus ministerijose bei įmonėse buvo atsiųsti funkcionieriai iš Rusijos, o rusifikacija čia buvo agresyvesnė, nei Lie­tu­voje, todėl miestuose ėmė dominuoti rusų kalba. Bijodami represijų, S. Dur­lesh­teano tėvai vaikus irgi leido į rusišką mokyklą, tačiau 1991 m. šaliai atgavus nepriklausomybę, verslininkas ne tik ėmė mokytis protėvių kalbos, bet ir priėmė Rumunijos pilietybę. Kadangi Moldovoje yra leidžiama dviguba pilietybė, daugybė gyventojų, be Moldovos paso, turi ir rumunišką, nes ši šalis yra Europos Sąjungos narė ir su tokiu pasu lengviau keliauti po pasaulį. 

„Rumunišką pasą daug kas išsiėmė dėl baimės, kad Rusija vėl gali okupuoti Moldovą. O su tokiu pasu būtų galima pabėgti į Vakarus”, – sakė S. Dur­leshteanas. Verslininkas prisipažino, jog Maskvai vasario 24-ąją užpuolus Uk­rainą, jis susidėjo svarbiausius daiktus, kad, rusams įsiveržus, galėtų emigruoti į Rumuniją.

S. Durleshteano nuomone, tokiam pabėgimui yra pasiruošę nemažai Kiši­nio­vo gyventojų. Baimę žmonėms labiausiai kelia tai, jog Moldovos teritorijoje įsikūrusi Maskvai pavaldi PMR, kurioje dabar vyksta keistos provokacijos. 

Kišiniove užkalbinta buvusi universiteto dėstytoja, matematikė Liuda Cibuk patvirtino, kad žmonės planuoja bėgti į Rumuniją, o iš ten – į kitas šalis. Du moters sūnūs visiems šeimos nariams išėmė Rumunijos pasus, taip apsidrausdami nuo galimos okupantų savivalės. Neoficialiais duomenimis, rumuniškus pasus jau turi pusė milijono iš šalyje gyvenančių 2,6 mln. Moldovos gyventojų, o prašymus dėl to yra padavę dar 40 tūkst. asmenų. Rumunija pasus išduoda tiems, kurie turi įrodymų, kad jų tėvai ar seneliai gyveno į Rumunijos teritoriją įėjusioje Moldovoje.

Atvykus į Kišiniovą, apima keistas įspūdis. Pagal oficialią statistiką, Mol­do­va yra pati neturtingiausia Euro­pos šalis, kurios trečdalis gyventojų darbo ieškoti yra išvykę į užsienį. Tačiau vaikštant po sostinės centrą, vargingumas visiškai nesijaučia – zuja naujos ar apynaujės mašinos, keliai ir šaligat­viai tvarkingi, namai išpuoselėti. Visgi pabendravus su gyventojais paaiškėjo, jog sostinės centro vaizdas yra apgaulingas, o provincijoje su darbu labai striuka. Istorijos muziejaus apsaugi­nin­kas Dorinas pasakojo, kad jo gimtajame kaime, esančiame 50 km nuo sostinės, net 62 proc. žmonių yra išvykę į užsienį. Dorinas sakė tiksliai žinantis skaičius, nes yra kaimo seniūno pavaduotojas.

Kišiniovas nustebino ir tuo, kad jo gyventojai noriai bendrauja, tačiau atsisako fotografuotis ir pasakyti savo pavardes. Teisinasi paprastai – čia gyvena nemažai rusų bei ukrainiečių, todėl esą savo nuomonę geriau nutylėti. Klau­siami apie politiką, atvirauti irgi nenori, bet pripažįsta, jog pas juos valdžios keičiasi labai dažnai, todėl pažiūrų geriau neviešinti.

Apie nenorą atvirauti užsiminė ir verslininko S. Durleshteano dukra. Vy­no eksporto firmai vadovaujanti mergina kartu su tėvu buvo įkūrusi pagalbos Uk­rainos pabėgėliams centrą, bet daugiau pasakoti sakė nenorinti. Šeima pabėgė­lius apgyvendino ne tik savo name, bet ir dviejose turimose sporto salėse. Vers­lininkai priglobė net dešimtadalį iš 400 tūkst. į Moldovą atvykusių ukrainiečių, tačiau to nereklamuoja, mat nors dalis merginos užsienio partnerių ir bičiulių tokią jos veiklą gyrė ir net rėmė, buvo ir tokių, kurie nustojo bendrauti.

S. Durleshteanas yra laikomas skvošo pradininku Moldovoje, šią sporto šaką prieš 20 metų išpopuliarinęs Ukrainoje ir Baltarusijoje. Prasidėjus karui, jis pasisiūlė padėti keliems seniems skvošo bičiuliams, o su šiais paramos prašytis ėmė tūkstančiai.

„Negaila nei laiko, nei lėšų – tik kenčiančių pabėgėlių, ypač matant, kai, išgirdę greitosios pagalbos mašinos sireną, ukrainiečiai puldavo slėptis po lovomis ir stalais“, – tvirtino Julia Dur­lesh­tean.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 24 gegužės 2022 08:24