Keliauti į Padniestrę pavojinga, tačiau ten gyventi – dar pavojingiau
Kuris lietuvis nenorėtų už važiavimą miesto autobusu ar troleibusu mokėti 10 eurocentų, o už dujas ir elektrą – dvidešimt kartų pigiau, nei dabar moka? Tuo dabar džiaugiasi Maskvos įkurtos, bet niekieno nepripažintos Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) gyventojai. Tokios žemos paslaugų bei viešojo transporto kainos čia yra įmanomos todėl, kad Maskva specialiai PMR parduoda dujas keliolika kartų pigiau, nei kad Moldovai ir kitoms šalims.
Pigios komunalinės bei viešojo transporto paslaugų kainos yra savotiška apgaulė, kuri neatspindi tikros gyvenimo realybės PMR. Su ja susipažinę, panašios santvarkos Lietuvoje, manau, mažai kas pageidautų. Kokia ta realybė, nusprendžiau įsitikinti pats. Moldovos sostinę Kišiniovą nuo Tiraspolio skiria vos 78 kilometrai, tačiau kelionę gerokai prailgina PMR pasienyje vykstanti patikra bei patikros postai. Moldovos pusėje stovi vos keli kariai ir nėra jokio barikadinio įtvirtinimo. Bet įvažiavimą į PMR saugo didelė ginkluotų kariškių grupė, o keleivių pasai tikrinami itin smulkmeniškai.
Vėliau jau keliaujant po PMR, kas kelis ar keliolika kilometrų tenka kirsti iš cementinių blokų sustatytas barikadas bei praeiti pro jas saugojančius karius. Nejučiomis kyla įtarimas, jog PMR vadovybė specialiai kuria įvaizdį, kad potencialia agresore yra Moldova, o ne PMR esantys Rusijos kariai. Į mano nustebimą, kodėl čia tiek daug blokpostų, mikroautobuso kaimynė, dailės mokyklos mokytoja pareiškė, jog bijoma moldavų. Moteris sakė, kad Moldovoje gyvena 2,5 mln. gyventojų, PMR – penkis kartus mažiau. Anot jos, akivaizdu, jog mažesnė šalis neva privalo saugotis didesnės kaimynės, su kuria prieš trisdešimt metų kariavo. Su pakeleive nesiryžau ginčytis, nes artėjome prie pasienio
kontrolės punkto ir pabijojau, jog, jai įskundus, galiu būti neįleistas į PMR. Juolab, kad Kišiniovo bičiuliai perspėjo apie tokią galimybę ir prašė jokiu būdu neprasitarti, kad esu žurnalistas. Patikra visgi buvo neilga: kariškis paklausė, ar vykstu kaip turistas ir ar neturiu filmavimo įrangos. Išgirdęs mano atsakymą, grąžino pasą su antspauduotu popieriaus lapeliu ir nurodymu tą lapelį būtinai atiduoti grįžtant.
Pravažiavę Banderų miestą su gražia restauruota viduramžių pilimi, pasiekėme Tiraspolį. Nežinodamas, kur išlipti, važiavau į galutinę stotelę prie geležinkelio stoties. Ten sužinojau, jog nuo stoties einanti Lenino gatvė yra tiesus kelias į Tiraspolio centrą. Paėjėjus keletą šimtų metrų, dešinėje pusėje išnyra parkas su naujai pastatyta bažnyčia bei nebaigtu įrengti fontanu. Aplink jį pastatyti specialūs granitiniai paaukštinimai, ant kurių ateityje turbūt bus sumontuotos memorialinės lentos. Kol kas guli tik viena su išraižytais keturių Rusijos carų portretais bei prierašu, kad tai Romanovų dinastijos 400 metų jubiliejaus pagerbimas.
Beje, paminklų, aukštinančių carinės Rusijos laikus, yra daug, tačiau nerasi jokių užuominų, kad tas žemes kelis šimtmečius valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išsiplėtusi iki Juodosios jūros.
Pačiame Tiraspolio centre naujai įrengtas parkas pavadintas carienės Jekaterinos II-osios vardu bei papuoštas didžiule jos skulptūra. Šalia stovi kelių karvedžių skulptūros, o prie įėjimo į parką – specialūs stovai su informacija apie carinei Rusijai ir Padniestrei nusipelniusius didikus bei kariškius. Kitoje gatvės pusėje stovi grandiozinė skulptūra, kurioje pavaizduotas ant žirgo sėdintis generolas Aleksandras Suvorovas.
Pasijunti tarsi grįžęs į niūrius sovietmečio laikus. O tai, kad PMR gyventi yra pavojinga, papasakojo žmogaus teises ginančios organizacijos „Promo-Lex“ vadovas Ionas Manole. Advokatas priminė, jog prieš 31-erius metus Padniestrėje inicijavusi rusakalbių gyventojų sukilimą ir nepriklausomybės paskelbimą, Maskva žadėjo čia sukurti Rytų Šveicariją.
Iš tikrųjų dabar Padniestrėje atlyginimai yra apie 20 proc. mažesni, nei Moldovoje, vidutiniškai siekia apie 300–350 eurų. Vidutinė pensija – 70–100 Eur, o žmones nuo skurdo ir bado gelbėja tik maži komunaliniai mokesčiai. Maži jie todėl, kad Maskva Tiraspoliui dujas parduoda 15 kartų pigiau, nei Moldovai. Dėl to PMR gamina ir pigią elektrą, bet tik saviems. Moldovai ją parduoda keliolika kartų brangiau.
„Blogiausia, jog PMR virto kontrabandos kraštu, vyrauja visiška teisinė savivalė“, – tvirtina I. Manole.
Iš už 100 kilometrų esančio Ukrainos Odesos jūrų uosto į PMR iki karo didžiuliais kiekiais buvo gabenamos neapmokestintos prekės, kurios vėliau buvo parduodamos Ukrainoje ir Moldovoje, o iš nelegalios prekybos pelnėsi šių šalių ir galimai Rusijos oligarchai. Milžiniškos pajamos padėjo Kišiniove steigti Maskvai palankius laikraščius ir televizijas, skelbti Europos Sąjungai ir NATO nepalankią propagandą. Pavyzdžiui, PMR nepaprastai suklestėjo dvejų buvusių saugumiečių įkurta „Sheriff“ kompanija, išsikovojusi monopolinę padėtį daugelyje verslo sričių. Ji net 6 metus turėjo išimtinę teisę valdyti Moldovos muitinės antspaudą. O turėdama jį, galėjo į Odesos uostą atvykusiuose laivuose turimas prekes įforminti kaip moldaviškas, po to parduoti Vakarų valstybėms, apeinant įvairius ribojimus.
„PMR skelbia, jog rusų, ukrainiečių bei moldavų kalbos yra valstybinės, tačiau visi dokumentai pildomi tik rusiškai. Tik šia kalba leidžiami laikraščiai, vyksta parlamento posėdžiai“, – teigia I. Manole.
Tėvai, leidžiantys vaikus į moldaviškas mokyklas, anot jo, patiria spaudimą, grasinimus, o vaikai išgyvena rusakalbių agresiją.
Moldaviškas mokyklas buvo norima uždaryti jau prieš 18 metų. Per vasaros atostogas milicininkai įsilaužė į septynias ir išvežė į šiukšlyną visus vadovėlius bei mokymo priemones. Tačiau iki galo to padaryti nepavyko todėl, jog vienos mokyklos mokiniai su mokytojais užsibarikadavo pastate. Vaikų tėvai maistą bei vandens butelius mėtė į mokyklos kiemą per tvorą, o nufilmuoti vaizdai papiktino Vakarų valstybes. Paveikta skandalo, Maskva įsakė palikti moldavų mokyklas ramybėje. Tačiau jų diskriminavimas tęsiasi.
„Promo-Lex“ rengia PMR seminarus apie pilietinę visuomenę bei žmogaus teises, registruoja pažeidimus, gina nukentėjusius, todėl jų veiklą stengiasi apriboti, uždrausti.
„Vietoje Rytų Šveicarijos PMR tapo teisinės bei ekonominės savivalės šalimi, kurioje kiekvienam piliečiui kyla grėsmė patekti į kalėjimą, jei jis šnekės ar darys ne tai, ko reikalaujama“, – tvirtina I. Manole.
Maskva PMR rėmimui jau išleido virš 40 mlrd. Eur, tačiau jie nusėdo į oligarchų bei prorusiškų partijų vadovų kišenes.
„Kremlius tokius pinigus skiria ne šiaip sau, o žinodamas, kad, išlaikydama PMR, gali šantažuoti ir Moldovą, ir Ukrainą“,– neabejoja I. Manole.
Dėl to Maskva iš PMR neišveda ir savo kariuomenės, nors pagal įsipareigojimą tą privalėjo padaryti prieš 19 metų.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.