Keliauti į Padniestrę pavojinga, tačiau ten gyventi – dar pavojingiau

Kuris lietuvis nenorėtų už va­žia­vimą miesto autobusu ar trolei­bu­­su mokėti 10 eurocentų, o už du­jas ir elektrą – dvidešimt kar­tų pi­giau, nei dabar moka? Tuo dabar džiaugiasi Maskvos įkur­tos, bet nie­kieno ne­pri­pažintos Pad­niest­rės Mol­dovos respublikos (PMR) gy­ven­tojai. Tokios že­mos paslaugų bei viešojo transporto kainos čia yra įma­nomos todėl, kad Mask­va specialiai PMR parduoda dujas kelioli­ka kartų pigiau, nei kad Mol­dovai ir kitoms šalims.

Pigios komunalinės bei viešojo transporto paslaugų kainos yra savotiška apgaulė, kuri neatspindi tikros gyvenimo realybės PMR. Su ja susipažinę, panašios santvarkos Lietuvoje, manau, mažai kas pageidautų. Kokia ta realybė, nusprendžiau įsitikinti pats. Moldovos sostinę Ki­šiniovą nuo Tiraspolio skiria vos 78 ki­lo­metrai, tačiau kelionę gerokai prail­gina PMR pasienyje vykstanti patikra bei patikros postai. Moldovos pusėje stovi vos keli kariai ir nėra jokio barikadinio įtvirtinimo. Bet įvažiavimą į PMR saugo didelė ginkluotų kariškių grupė, o keleivių pasai tikrinami itin smulkmeniškai.

Vėliau jau keliaujant po PMR, kas kelis ar keliolika kilometrų tenka kirsti iš cementinių blokų sustatytas barikadas bei praeiti pro jas saugojančius karius. Nejučiomis kyla įtarimas, jog PMR vadovybė specialiai kuria įvaizdį, kad potencialia agresore yra Moldova, o ne PMR esantys Rusijos kariai. Į mano nustebimą, kodėl čia tiek daug blokpostų, mik­roautobuso kaimynė, dailės mokyk­los mokytoja pareiškė, jog bijoma moldavų. Moteris sakė, kad Moldovoje gyvena 2,5 mln. gyventojų, PMR – penkis kartus mažiau. Anot jos, akivaizdu, jog mažesnė šalis neva privalo saugotis didesnės kaimynės, su kuria prieš trisdešimt metų kariavo. Su pakeleive nesiryžau ginčytis, nes artėjome prie pasienio

kontrolės punkto ir pabijo­jau, jog, jai įskundus, galiu bū­ti ne­įleistas į PMR. Juolab, kad Kišiniovo bičiuliai perspėjo apie tokią galimybę ir prašė jokiu būdu neprasitarti, kad esu žurnalistas. Patik­ra visgi buvo neilga: kariškis paklausė, ar vykstu kaip turistas ir ar neturiu fil­mavimo įrangos. Iš­girdęs mano atsaky­mą, grą­žino pasą su ants­pauduotu popieriaus lapeliu ir nurodymu tą lapelį būtinai atiduoti grįžtant.

Pravažiavę Ban­de­rų miestą su gražia restauruota vidur­amžių pilimi, pasie­kėme Tiraspolį. Ne­žinodamas, kur išlipti, važiavau į galutinę stotelę prie ge­le­žinkelio stoties. Ten sužinojau, jog nuo stoties einanti Le­­nino gatvė yra tiesus kelias į Tiraspolio cent­rą. Pa­­ėjėjus keletą šimtų met­rų, dešinėje pusėje išnyra parkas su naujai pastatyta bažnyčia bei nebaigtu įrengti fontanu. Aplink jį pasta­tyti specialūs granitiniai paaukštinimai, ant kurių ateityje turbūt bus sumontuotos memorialinės lentos. Kol kas guli tik viena su išraižytais keturių Ru­sijos carų portretais bei prierašu, kad tai Ro­manovų dinastijos 400 metų jubiliejaus pagerbimas.

Beje, paminklų, aukštinančių carinės Rusijos laikus, yra daug, tačiau nerasi jokių užuomi­nų, kad tas žemes kelis šimt­me­čius valdė Lietuvos Didžioji Ku­ni­gaikštystė, išsiplėtusi iki Juo­do­sios jūros.

Pačiame Tiraspolio centre nau­jai įrengtas parkas pavadin­tas carienės Jekaterinos II-osios vardu bei papuoštas didžiule jos skulptūra. Šalia stovi kelių karvedžių skulptūros, o prie įėjimo į parką – specialūs stovai su informacija apie carinei Rusijai ir Padniestrei nusi­pel­niusius didikus bei kariškius. Kitoje gat­vės pusėje stovi gran­diozinė skulptūra, kurioje pavaizduotas ant žirgo sėdin­tis generolas Alek­sandras Suvorovas.

Pasijunti tarsi grįžęs į niūrius sovietmečio laikus. O tai, kad PMR gyventi yra pavojinga, papasakojo žmogaus teises ginančios organizacijos „Promo-Lex“ vadovas Ionas Manole. Advokatas priminė, jog prieš 31-erius metus Padniestrėje ini­­cijavusi rusakalbių gyventojų sukilimą ir nepriklausomybės paskelbimą, Maskva žadėjo čia sukurti Rytų Šveicariją.

Iš tikrųjų dabar Padniestrėje atlyginimai yra apie 20 proc. mažes­ni, nei Moldovoje, vidutiniškai siekia apie 300–350 eurų. Vi­du­tinė pensija – 70–100 Eur, o žmones nuo skurdo ir bado gel­­bėja tik maži komunaliniai mokesčiai. Maži jie todėl, kad Mask­va Tiraspoliui dujas parduoda 15 kartų pigiau, nei Moldovai. Dėl to PMR gamina ir pigią elektrą, bet tik saviems. Moldovai ją parduoda keliolika kartų brangiau.

„Blogiausia, jog PMR virto kontrabandos kraštu, vyrauja visiška teisinė savivalė“, – tvirtina I. Manole.

Iš už 100 kilometrų esančio Uk­rainos Odesos jūrų uosto į PMR iki karo didžiuliais kie­kiais buvo gabenamos neapmokestintos prekės, kurios vėliau buvo parduodamos Uk­rai­noje ir Mol­do­voje, o iš nele­galios prekybos pelnėsi šių šalių ir galimai Rusijos oligarchai. Mil­žiniškos pajamos padėjo Ki­šiniove steigti Maskvai palankius laikraščius ir televizijas, skelbti Europos Sąjungai ir NATO nepalankią propagandą. Pa­vyzdžiui, PMR nepaprastai suklestėjo dvejų buvusių saugumiečių įkurta „Sheriff“ kompanija, išsikovojusi monopolinę padėtį daugelyje verslo sričių. Ji net 6 metus turėjo išimtinę teisę valdyti Moldovos muitinės antspaudą. O turėdama jį, galėjo į Odesos uostą atvykusiuose laivuose turimas prekes įforminti kaip moldaviškas, po to parduoti Vakarų valstybėms, ap­einant įvairius ribojimus. 

„PMR skelbia, jog rusų, ukrainiečių bei moldavų kalbos yra valstybinės, tačiau visi dokumentai pildomi tik rusiškai. Tik šia kalba leidžiami laikraščiai, vyksta parlamento posėdžiai“, – teigia I. Manole.

Tėvai, leidžiantys vaikus į mol­daviškas mokyklas, anot jo, patiria spaudimą, grasinimus, o vaikai išgyvena rusakalbių ag­re­siją. 

Moldaviškas mokyklas bu­vo norima uždaryti jau prieš 18 metų. Per vasaros atostogas milicininkai įsilaužė į septynias ir išvežė į šiukšlyną visus vadovėlius bei mokymo priemones. Tačiau iki galo to padaryti nepavyko todėl, jog vienos mokyk­los mokiniai su mokytojais užsibarikadavo pastate. Vaikų tėvai maistą bei vandens butelius mėtė į mokyk­los kiemą per tvorą, o nufilmuoti vaizdai papiktino Vakarų valstybes. Paveikta skandalo, Mask­va įsakė palikti moldavų mokyklas ramybėje. Ta­­čiau jų diskriminavimas tęsiasi.

„Promo-Lex“ rengia PMR seminarus apie pilietinę visuomenę bei žmogaus teises, regist­ruoja pažeidimus, gina nukentėjusius, todėl jų veiklą stengiasi apriboti, uždrausti.

„Vietoje Rytų Šveicarijos PMR tapo teisinės bei ekonominės savivalės šalimi, kurioje kiek­vienam piliečiui kyla grėsmė patekti į kalėjimą, jei jis šnekės ar darys ne tai, ko reikalaujama“, – tvirtina I. Manole. 

Maskva PMR rėmimui jau išleido virš 40 mlrd. Eur, tačiau jie nusėdo į oligarchų bei prorusiškų partijų vadovų kišenes.

„Kremlius tokius pinigus skiria ne šiaip sau, o žinodamas, kad, išlaikydama PMR, gali šantažuoti ir Moldovą, ir Ukrainą“,– neabejoja I. Manole.

Dėl to Maskva iš PMR neišveda ir savo kariuomenės, nors pagal įsipareigojimą tą privalėjo padaryti prieš 19 metų.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.