Maskoliams pragarą žada net kaimų gynėjai

Nenorėdamas provokuoti vyrų, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau už pusšimčio metrų. Ne­pai­sant to, dar neišlipus iš mašinos, prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, jog esu žurnalistas ir vykstu į Lvivą bei planuo­ju nu­si­gauti iki Kyjivo, siekdamas aprašyti uk­rai­nie­čių kovą su agresoriumi, neužteko: pri­va­­lė­jau parodyti dokumentus bei žurnalisto pa­­žy­mė­jimą, kuriuos apžiūrėję, vyrai tapo drau­giš­kes­ni ir pakvietė prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti ba­ri­kadą bei pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas sėkmingas.

Kirtus Ukrainos sieną ties Pe­remyšliu ir vykstant į už šimto kilometrų esantį Lvivą, barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma, didelė ir saugoma ginkluotų kariškių, pasitinka greitkelio į Lvivą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio. Ji stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženk­las sulėtinti greitį iki 20 km. Išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškė, kad jokiu būdu. Tas pats vėliau nutiko prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvive, priminę, jog, įsigaliojus karinei padėčiai, korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų.

Sėkmingu tapo penktas bandymas greitkelyje, nes Čolgini kaimelio, esančio 30 km nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvarė ir leido apžiūrėti jų tvirtovę. Tiesa, vėliau gavau leidimą fotografuoti barikadą ir kitoje vietoje, tačiau ten gynėjai nebuvo tokie šnekūs. Čolgini kaimelio vyrai perspėjo, kad fotografuoti juos galėsiu tik nusisukusius. Tą patį Lvive pareiškė ir patruliavę kariškiai, kurie leido juos fotografuoti tik iš nugaros.

Čolgini kaimelio barikada ne­didelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai bei mašinų padangos. Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos. Ties smėlio maišais ir ant padangų plevėsuoja Ukrainos vėliavos. Ant vienos stiebo kabo lentelė su užrašu „Čolgini kaimo savigyna“, o mažesnėmis raidėmis parašyta: „Seniūnė Svit­lana Škarpinec“. 

Šone prie barikados pastatyta palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas. Paklausęs, ar galėčiau susitikti su seniūne, sužinau, jog ši išvykusi ir bus tik vakare.

„Pakelėje matyti daugybė barikadų. Ar tai reiškia, kad nujaučiate, jog Kyjivas bus užimtas, ir ruošiatės patys gintis nuo priešo?“ – klausiu.

„Į Vakarų Ukrainą ruskiai kojos neįkels, nes neįveiks Kyjivo, sostinėje mūsiškiai taip įsitvirtino, kad gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos“, – tikina savanoriai.

„Bet jei okupantai nežengs to­liau Kyjivo, kodėl jūsų regio­ne barikados stovi prie kiek­vieno kaimo?“– kamantinėju.

„Taip mes saugomės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, kurie šnipinėja, pranešinėja svarbią informaciją“, – paaiškina gynėjai.

Vyrų teigimu, keliolika kilo­met­rų nuo jų kaimelio į vieną pusę yra nedidelis aerodromas, į kitą – karinis dalinys, tad blokuodami kelius ir tik­rin­da­mi pravažiuojančius asmenis, jie nori užtikrinti, kad neprasmuktų šnipai.

Iš Čolginio eina trys keliai, prie visų jų suręstos barikados. Kai­melio vyrai susitelkė į tris grupes po 40 žmonių ir pakaitomis budi prie priskirto posto. Lygiai taip pat visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę „molotovo kokteilių“ bei metalinių spyglių mašinoms stabdyti. 

„Jei rusai įžengtų į Vakarų Uk­rainą, juos sprogmenimis ir šūviais pasitiktų kiekvienas kai­mas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali“, – garan­ta­vo kalbiausias kaimo sa­vano­ris. Jis teigė, kad jie yra pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas jiems keletą kartų rengė mokymus. Kaimo vyrai buvo įsitikinę, jog karas netrukus baig­sis, nes Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojančios uk­rainiečių gynybos.

„Ten pas juos juk betvarkė, matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų, o kol jų ieškojo, vienas romas tą tanką nuvarė!“ – sušuko malkas ka­pojęs gynėjas.

Šią repliką palydėjo linksmas vyrų juokas ir jie, pertraukdami vienas kitą, ėmė pasakoti istorijas apie betvarkę rusų kariuomenėje bei ukrainiečių žygius. Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai, savanoriai peikė Vakarus ir gy­rė Lietuvos bei Lenkijos pagalbą.

„Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi taip, kaip jūs, Rusija jau senai būtų parklupdyta“, – sakė savanorių lyderis. 

Tvirtindami, kad tiki Ukrai­nos kariuomenės pergale, gynėjai visgi išdavė, jog žmonas su vaikais išvežė ar planuoja išgabenti į Lenkiją.

„Atsarga gėdos nedaro, be to, žinant, kad šeima yra saugi, bus drąsiau kovoti“, – paaiškino mal­kas kapojęs gynėjas.

Pasak vyrų, kaime gyvena apie 800 žmonių, iš kurių jau beveik 100 persikėlė į Lenkiją, pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.

Bet rečiau apie sugrįžimą kalba ukrainiečiai karo pabėgėliai, sutikti Lvivo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis yra didesnė ir įspūdingesnė nei Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu po ją vaikščioti yra labai niūru. Čia dabar telkiasi žmonės, patyrę bombardavimų žiaurumus ir norintys kuo toliau bėgti nuo karo baisumų. Pervargę ir išgąstingomis akimis žmonės kantriai laukia ilgose eilėse sodinimo į trauki­nius, vykstančius į Lenkiją.

Už­­kalbinu nuošaliau, prie palapinės, skirtos kūdikius maiti­nan­čioms mamoms, sėdinčią senutę, iš Charkivo pasprukusią ligotą 83-ejų Nadeždą Na­viš­čevą, buvusią biologijos mokytoją. Prasidėjus bombardavimams, ji dešimt dienų nėjo iš namų ir maitinosi tuo, ką atnešdavo draugiški kaimynai. Ta­čiau jų kasdien mažėjo, kol jos laiptinėje penkiaaukščiame na­me Saltavkos mikrorajone li­ko vos dvi šeimos. Nebelikus kaimynų, moteris buvo priversta pati eiti pirkti kraujo spaudimą mažinančių vaistų. Išstovėjus eilėje tris valandas ir ruošiantis namo, už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Raketa pataikė į netoliese buvusį mašinų garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi jų lavonus, moteris sako taip persigandusi, jog pagaliau irgi nusprendusi bėgti iš miesto. Ly­di­­ma buvusios savo mokinės pen­­sininkė tikisi nusigauti pas Pran­cūzijoje gyvenančią duk­rą. 

„Aš neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones. Nesuvokiu ir to, kad rusai bom­barduoja rusakalbius – Char­kive juk beveik visi rusakalbiai. To Putinui niekada neatleisim“, – tvirtino buvusi pedagogė.

Kalbantis su ja, tapau kitos pabėgėlės isterijos priepuolio liudininku – moteris nesuvaldė emocijų, nes apsaugos tar­nybos atsisakė į trauki­nį įleis­ti jos sūnų. Apie tai – reportažo tęsinyje kitame laik­raš­čio numeryje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.