„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Rusijos kariai žiaurumu pasižymi ne pirmą kartą

V. Greku su kovų bendražygiu Valera Caimacan prie paminklo žuvusiems Kučerų kaime V. Greku su kovų bendražygiu Valera Caimacan prie paminklo žuvusiems Kučerų kaime

„Klystate, jeigu manote, kad Rusijos karių žiaurumai atsiskleidė Ukrainos Bučoje – jie tai pademonstravo dar 1992-aisiais Moldovoje, bet apie tai pasaulis nežino“, – teigia Ki­šiniovo žurnalistas bei rašytojas Vlad Greku.

Buvęs tų kruvinų įvykių epi­cent­re V. Greku tvirtina, jog Maskva tada specialiai iš kelių Sibiro kalėjimų išleido nuteistuosius, kad jie padėtų Pad­niestrei „sukilti“ ir atsiskirti nuo Moldovos. Į Padniestrę ėmė plūsti ir Rusijos kazokai, ku­rie kartu su vietos gvardiečiais bei Sibiro kaliniais netrukus išgarsėjo žiaurumu. Mas­koliai sadistai prievartavo moldavų moteris ir paaugles mergaites, žudė jas bei jų tėvus, vyrus, prieš nušaudami, kankino elektra ir ugnimi, išbadydavo akis, nupjaudavo ausis... 

Šie nusikaltimai pasauliui nebuvo viešinami esą dėl Krem­lius gąsdinimo, jog apie tai pra­kalbusi Moldova nebegaus du­jų bei elektros. Moldovą valdę komunistai, anot rašytojo, pakluso Kremliui ir Rusijos karių žvėriškumo ne tik negarsino, bet ir neįkūrė institucijos, kuri kauptų faktus ir keltų bylas galvažudžiams. Tuo pasinaudodama, Maskva ėmė falsifikuoti įvykius ir skelbti, jog žudynes Padniestrėje rengė ne separatistai, bet patys moldavai.

Inžinieriumi statybos firmoje Dubosarų mieste dirbęs V. Gre­ku gerai žino 30 metų senumo įvykius, nes pats kariavo prieš Kremliaus okupantus. 

„Kišiniovui 1989 m. pranešus apie ryžtą išstoti iš sovietų sąjungos ir moldavų kalbą skelbti valstybine, rusakalbiai gyventojai ėmė mokytis mūsų kalbos, kuri iki tol buvo podukros vietoje“, – pasakoja V. Greku.

Tačiau Kremlius nenorėjo suteikti laisvės nei Lietuvai, nei Moldovai ir ėmė kurti planus, kaip sukelti vidaus konfliktą. Tiek Vilniuje, tiek Kišiniove rusakalbiai ėmė burtis į neva jų teises turintį ginti „Interfontą“. Šis ėmė agituoti nuo Lietuvos atskirti lenkišką Vilniaus rajoną, o nuo Moldovos – rusišką Padniestrę bei tiurkų kalba šnekančią Gagaūziją. Rusakalbiai gyventojai Padniestrėje nustojo lankyti moldavų kalbos kursus ir ėmė reikalauti autonomijos, jų kalbą skelbti antra valstybine. Demonstracijos vyko Padniestrės sostinėjė Tiraspolyje, tačiau netrukus persimetė ir į 50 kilometrų nuo sostinės nutolusius Dubosarus, kur gyveno 30 tūkst. žmonių. 

„Kremlius siūlė kurti federacinę autonominių regionų respubliką, kad Padniestrė su Gagaūzija parlamente turėtų balsų daugumą, bet mes nesutikome, nes norėjome vieningos šalies“,– teigia V.Greko.

1990 m. gruodį Padniestrė paskelbė įkurianti nepriklausomą Padniestrės Moldovos respubliką (PMR) ir ėmė formuoti savo gvardiją, kuriai ginklų davė čia karinę bazę turinti Rusijos armija. Realiai Padniestrėje tuo metu vyravo dvivaldystė, Kišiniovas PMR nepripažino, čia toliau veikė Moldovos policija ir įstaigos, tačiau tuo pačiu gatvėse ėmė budėti ir gvardiečiai. Pastarieji po kiek laiko paskelbė, jog Moldovos policija Padniestrėje yra neteisėta, o tvarką palaikys jie. Savo tvarką Maskvos šalininkai netrukus ėmė įvedinėti ir Dubosaruose.

„Dubosarai buvo vienintelis miestas Padniestrėje, kuriame vyravo ne rusakalbiai, bet moldavai, todėl akivaizdu, kad būtent čia ir kilo pirmi susirėmimai“,– sako V. Greku. 

Ginkluoti susirėmimai Dubosaruose prasidėjo po to, kai gvardiečiai pabandė užgrobti  policijos būstinę, o moldavai atėjo policininkams į pagalbą ir traktoriais išvaikė okupantus. Nepasisekus užimti būstinės, gvardiečiai Dubosarų merijoje įkūrė savo policiją ir ėmė suiminėti moldavų policininkus, atiminėti iš jų ginklus, o budėdami keliuose šaudė į sustoti atsisakančius moldavus ir kelis nušovė arba sužeidė. 

„Tikrasis karas Dubosaruose prasidėjo 1992 m. kovo 2-ąją, aš prisijungiau prie savanorių armijos po dviejų dienų, nes pirmiau turėjau saugiai išgabenti žmoną su dviem mažais vaikais“,– prisimena V. Greko.

Tuo metu jam buvo 33-eji, jis su šeima vos prieš penkis mėnesius buvo įsikraustęs į nuosavą butą, kurio, anot jo paties, laukė 11 vienuolika metų ir kurį per karą okupantai atėmė. Sužinoję, kad V. Greko prisijungė prie moldavų savanorių kovotojų, Padniestrės gvardiečiai perėmė jo nuosavybę ir išvarė iš buto rašytojo seserį.

Vlado gimtojo Kočerų kaimo vyrai dalyvavo keturis mėnesius užsitęsusiose kovose. Per karą žuvo 61 žmogus, iš kurių tik septyni buvo savanoriai kovotojai. Kiti gyventojai žuvo, į jų namus pataikius priešo bomboms arba užpuolus sužvėrėjusiems gvardiečiams. „Kaip ir dabar Ukrainoje, jie ir iš mūsų vežėsi pagrobtus šaldytuvus, skalbimo mašinas ir televizorius, kilimus, maistą ir net vyną“,– prisimena V. Greko.

Anot jo, gvardiečiai buvo nepaprastai žiaurūs – kai po vieno bombardavimo kaime iš rūsio išlindo pasislėpusi šeima ir pamatė svetimą turtą grobiančius okupantus, šie nužudė devynis liudininkus, išsigelbėjo tik vienas, likęs pasislėpęs statinėje rūsyje. Dešimties ir trylikos metų mergaitės buvo pirma išprievartautos, o po to nušautos kontroliniu šūviu į ausį, taip, kaip mėgsta daryti KGB agentai.

„Prieš rašydamas knygą aš susitikau su aukų artimaisiais ir jie man pripasakojo tokių dalykų, jog net plaukai piestu stojosi“, – teigia V. Greko.

Nužudytas aukas okupantai įmesdavo į upę, užkasdavo miške ar laukuose, todėl žemę ardami kaimiečiai ir dabar iškasa žmonių kaulų, o keliasdešimt moldavų tebėra laikomi dingę be žinios.

Kišiniovui sutikus negarsinti karo nusikaltimų, Padniestrė ėmė melagingai tvirtinti, jog sadistines žudynes rengė moldavai, jie prievartavo bei žudė... 

Rašytojas panoro perduoti ir patarimą lietuviams: jokiu būdu nepasitikėti Kremliumi, kurio atstovai sugeba dalinti tik gražius pažadus, o daro tai, ką yra numatę ir nesiskaito su jokiomis priemonėmis, įgyvendindami savo imperinius tikslus, nesibodi jokių apgaulių, nusikaltimų bei šmeižto.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.