„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Lietuvos ir Moldovos istoriją vienija ne tik bendri viduramžių mūšiai

Sorokų pilis yra vienintelė išlikusi nesugriauta viduramžių pilis Moldovoje Sorokų pilis yra vienintelė išlikusi nesugriauta viduramžių pilis Moldovoje

1374-aisiais kunigaikščio Gedimino anūkas, Podolės val­­dytojas Jurgis Karijotaitis buvo išrinktas Moldovos val­dovu. Deja, trumpam, nes tais pačiais metais dėl šio ti­tulo varžęsi moldavų didikai jį nunuodijo.

Po pusės amžiaus į Moldovos sostą pateko kita lietuvė – ku­nigaikščio Kęstučio dukra Rimgailė. Ji 1419 m. tapo Moldovos karaliaus Aleksando Gero­jo žmona. Ši santuoka įvyko gry­nai dėl politinių sumetimų, nes Aleksandras Gerasis tai ieškojo Lietuvos didikų paramos, tai nuo jų nusisukdavo. Jauno­ji pora vaikų nesusilaukė, o po dvejų metų santuoka, kuri Alek­sandrui Gerajam jau buvo trečia, buvo nutraukta.

„Moldovos karalystė ir Lietu­vos didžioji kunigaikštystė (LDK) tarpusavyje nekariavo, nors viduramžiais jas skyrė tik Dnepro upė“, – pasakoja vienu geriausiu Moldovos istorijos žinovu laikomas profesorius Viktoras Butnaru.

Su profesoriumi susitikome So­rokų pilyje, kurią pastatė garsiausias Moldovos kunigaikštis Stefanas III Didysis (1433–1504), praplėtęs šalies ribas nuo Karpatų kalnų iki Juodosios jūros. Tuo metu LDK ribos irgi buvo išsiplėtusios iki Juodosios jūros ir Dnep­ro upės, tad LDK netikėtai tapo Moldovos kaimyne. Moldovai, kaip ir Lietuvai, istorija ne visada buvo dėkinga, viduramžių klestėjimą bei valstybės išsiplėti­mą vėliau lydėjo įtakos suma­žėjimas ir grėsmė būti užkariautiems stipresnių kaimynų. Lie­tuva, kenčianti kryžiuočių bei Maskvos puldinėjimus, ryžosi apsijungti su Lenkija, o Mol­dovos didikai priėmė kitokį sprendimą. Jie nesijungė su jokia kita karalyste, bet pasirašydavo pavaldumo sutartis su galingesnėmis valstybėmis ir mo­kėdavo joms duoklę. Moldo­va dažniausiai duoklę mo­­kė­jo Osmanų imperijai arba Abiejų tautų respublikai, taip išsaugodama didelę kunigaikščių autonomiją.  

„Tačiau apie didingą šalies praeitį ar ryšius su LDK ir kitomis Europos valstybėmis nei Moldovos mokyklose, nei universitetuose sovietmečiu nebuvo mokoma“, – liūdnai pripažįsta 59-erių V. Butnaru.

Sorokų pilis yra vienintelė Mol­dovoje išlikusi nesugriauta viduramžių pilis, jos direktoriaus pavaduotoju ir dirba V. Butnaru. Jo kabinetas yra vargingame Sorokų kraštotyros muziejuje, nes garsiosios pilies per trisdešimt nepriklausomybės me­tų taip ir neįstengta suremontuoti. Kodėl? 

„Todėl, kad mus valdė arba komunistai, arba kitos prorusiškos partijos, kurios nebuvo suinteresuotos Moldovos tapatybės įtvirtinimu“, – teigia istorikas.

O. Butnaru istorines žinias gilino Rusijos, Rumunijos, Belgijos ir Vokietijos universitetuo­se. Tik tada, kai Lietuvos pavyzdžiu 1989 m. Moldova ėmė rengti demonstracijas, reikalaujančias pasitraukimo iš sovietų sąjungos, vietos istorikai pradėjo viešinti nuo tautos slėptus istorinius  faktus. Iš pradžių apie daugelį šeimų palietusius sovietinės okupacijos žiaurumus – į Sibirą ištremtus 100 tūkst. tautiečių, apie kas dešimtą iš bado per priverstinį kolūkių steigimą mirusį moldavą bei kt. Tada penktakursis V. Butnaru ir tapo vienu iš studentų judėjimo lyderių, įkūrė bei vadovavo organizacijai „Karolis XII“, kuri siekė atskleisti nuslėptą istoriją. Pavyzdžiui, apie tai, jog Švedijos karalius Karolis XII carinės Rusijos imperiją laikė blogio įsikūnijimu ir, padedamas moldavų bei lietuvių karių, tikėjosi ją nugalėti, bet pralaimėjo.

„Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą, jog Moldova laiminga ir klestinčia tapo, tik įsiliejusi į sovietinių tautų sudėtį, o tikroji mūsų abėcėlė yra ne lotyniška, bet rusų kirilica, jog turime kalbėti rusiškai“, – pasakoja V. Butnaru.

1992 m. Kremlius sukurstė rusakalbį Padniestrės regioną atsiskirti nuo Moldovos. Tada Mokslų akademijoje ką tik pradėjęs dirbti V. Butnaru nuėjo į karinį komisariatą, norėdamas stoti į steigiamą armiją ir vykti kovoti į Padniestrę.  Tačiau išgirdo, kad tokie kaip jis yra reikalingi mokslo fronte. Netrukus V. Butnaru išvyko studijuoti į užsienį, bet grįžęs patyrė šoką, kai paaiškėjo, kad jo nebenori įdarbinti Mokslų akademijoje.

„Moldavijoje darbo pagal pro­fesiją negausi, mes tuo pasirūpinsime“, – taip esą pareiškė tuometinio prezidento, komunistų partijos lyderio Vladimiro Voronino pavaldinys.

V. Butnaru spėja, jog komunistus pykdė ne tik jo rašiniai, bet ir siūlymas Moldovai tapti monarchine valstybe bei jungtis su Rumunija. Jis prisipažįsta, jog tada, išgirdęs grasinimą, nesusilaikęs ir pareiškęs: „Nesitikėkite, kad vykdysiu komunistų užgaidas falsifikuoti istoriją“. 

Ir teigia, kad jeigu jo nebūtų įdarbinęs Vokietijos V. Gėtės instituto filialas Kišiniove, turbūt būtų tekę išvykti į užsienį dirbti statybininku, jog išmaitintų šeimą.

Viešai apšauktas nacio­nalistu radikalu, jis tris kartus buvo nežinomų asmenų užpultas ir sumuštas. Po paskutinio sumušimo mėnesį praleidęs ligoninėje, istorikas nusprendė keltis į gimtąjį Sorokų miestą ir įsidarbino tenykščiame krašto­tyros muziejuje. Dabar kar­tu su kolegomis iš Ru­mu­nijos ruošia projektą, kaip, gavus ES finansavimą, užbaigti Sorokų pilies remontą, kad joje būtų galima įrengti ekspoziciją lankytojams.

„Rusija, 200 metų valdžiusi Moldovą, yra išsi­vežusi į savo archyvus vi­sus archeologinius radinius ir net kaulus“, – apgailestauja V. Butnaru.

Jam pikta, jog Kultūros ministerija bei visos vyriausybės atsiribojo nuo pilies ir ja rūpintis nurodė Sorokų miesteliui, kurio biudžete tokių pinigų nėra.  

„Maskva tyčiojosi iš mū­sų istorijos – nepriklausomy­bės sim­boliu laikomos Sorokų pilies rū­siuose po antrojo pasaulinio ka­ro laikė ir tardė suimtus patrio­tus“, – piktinasi profesorius.

Rusija, anot jo, esą nutyli ir tai, jog Kremlių statė valahai, meist-rai iš Moldovos. Bet V. But­naru viliasi, kad Sorokų pilyje įkurtoje ekspozicijoje atsiras skyrius ir apie Moldovos karalystės bei LDK bendradarbiavimą.

„Žalgirio mūšyje LDK sąjungininkais buvo būtent moldavų pulkai“, – didžiavosi istorikas. 

Ir priminė, jog po Aleksand­ro Gerojo mirties į Moldovą ėmė kėsintis Osmanų imperija, Vengrija ir Abiejų tautų respublika. 1457 m. valdovu tapęs Stefanas III Didysis laimėjo 34 iš 36 mūšių ir rekordiškai išplėtė karalystės valdas. Po jo mirties kito tokio didžiūno neatsirado, todėl ir Moldova 300 metų tapo pavaldi Osmanų imperijai. Vėliau dalį Moldovos 200 metų valdė carinė Rusija, o kita pusė, kartu su Valakija ir Transilvanija, apsijungė į Rumunijos karalystę. 

Sorokų pilis viduramžiais atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Pastatyta ant aukšto Dnepro upės šlaito ji leido iš toli matyti artėjantį priešą, todėl gerai įtvirtintą pilį, saugomą sraunios upės, nedaug kas ryžosi pulti. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.