„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Mykolajivas alsuoja nerimu – frontas vos už 30 kilometrų

Mieste veikia nedaug parduotuvių ir kavinių, tačiau ir jų langai bei durys apkalti apsauginiais skydais Mieste veikia nedaug parduotuvių ir kavinių, tačiau ir jų langai bei durys apkalti apsauginiais skydais

Aprašęs sudėtingą situaciją Moldovos Padniestrės regione, vėl grįžau į karo kamuojamą Ukrainą. Odesa pa­sitiko vasaros atostogų nuotaika – šioje Ukrainos kurortų sostinėje karo griausmų pastaruoju metu be­veik nesijaučia. Tiesa, pirmą kartą į Ukrainą atvykusiam žmogui pavojaus sirenų gausmas, kasdien bent ke­lis kartus Odesoje pusvalandžiui užgožiantis visus kitus gatvės garsus, gali pasirodyti labai gąsdinantis. Ta­čiau sirenos čia automatiškai įsijungia net tada, kai iš Rusijos laivų paleistos raketos nuskuodžia į kitus Ukrainos regionus.

Odesos priešlėktuvinės apsaugos tarnyba gauna vis naujesnės ir modernesnės vakarietiškos įrangos ir veikia vis geriau. Kadangi numušamos beveik visos raketos, skrendančios į miestą, odesiečiai jaučiasi vis saugesni ir nebekreipia dėmesio į sirenas. Jau atsidarė beveik visos parduotuvės ir restoranai, tačiau prekeiviai bei viešbučių savininkai dejuoja dėl bankroto, mat šiemet visiškai neatvyksta poilsiautojų. Žmones, kurie investavo į turistų aptarnavimo verslą, tikrai galima užjausti. Tačiau jų nerimas yra niekis, palyginus su tuo, kokį išgyvena už šimto kilometrų nuo Odesos esančio Mykolajivo gyventojai. Šis miestas nuo karo pradžios atsidūrė mūšių lauke ir žmonėms čia rūpi ne turizmas, bet kaip išlikti gyviems per kasdienius bombardavimus.

Dėl susprogdintų bėgių traukinių eismas į Mykolajivą yra nutrūkęs, o į pusmilijoninį miestą, devintą pagal dydį Ukrainoje, dabar galima nuvykti tik privačiais mikroautobusais. Jų per dieną iš Odesos išvažiuoja vos penki, nes norinčiųjų ten keliauti yra mažai. Užtat gerokai daugiau pageidaujančiųjų iš Mykolajivo išvykti, todėl juos kasdien į Odesą gabena nemokami autobusai. Iš čia dauguma pabėgėlių keliauja į Vakarų Ukrainą arba į užsienį.

Mykolajivą jau paliko daugiau kaip pu­sė gyventojų. Išlipus miesto centre, į akis krenta tai, jog kone visos parduo­tuvės ir kavinės uždarytos, o net ir veikiančių langai bei durys apkalti apsau­ginėmis medžio plokštėmis. Gatvėse ne­daug mašinų ir praeivių, o pastarieji beveik vien pensininkai ar kariškiai. Labai mažai mamų su mažyliais, nes jie buvo skubiai išgabenti. Mykolajivas Ukrainoje yra vadinamas nuotakų miestu, nes čia esą labai gražios merginos ir visos šalies vyrai pageidauja jas imti į žmonas. Man, deja, išskirtinių gražuolių gat­vėje pamatyti neteko, nes jaunų merginų išvis nedaug sutikau. 

Ištuštėjusiame mieste daugiau žmonių galima pamatyti tik prie Raudonojo Kryžiaus labdaros skyrių. Vienur pagal specialius sąrašus dalijami maisto daviniai, kitur – rūbai, o trečiuose žmonės ri­kiuojasi, kad gautų nemokamus pietus.

Jaunimo nedaug ir tai beveik išimtinai vyrai, nes šiems ne tik draudžiama išvykti iš šalies, tačiau be rimtos priežasties negalima palikti ir prisiregist­ravimo vietos – kad prireikus bet kada būtų pašaukti į kariuomenę.

Vykdamas į Mykolajivą visgi nemaniau, jog trumpas pasisvečiavimas pa­frontės mieste atgaivins baimę, kurią patyriau per karo pradžioje išgyventus bombardavimus Charkive. Apsirikau: karas yra karas, todėl šalia pasigirdę sprogimų aidai ir baiminga miesto  dvasia vėl persidavė. Juolab, kad centrinėje gatvėje kalbinant eilėje prie maisto paketų stovinčius žmones, nudundėjo du sprogimai ir dauguma pensininkų išsigandę išsilakstė. Vėliau paaiškėjo, jog bomba sugriovė namą priemiestyje ir sužeidė penkis žmones. O per tą parą nuo sprogimų Mykolajivo rajone sužeidimus patyrė 19 žmonių, laimei, niekas nežuvo.

Mykolajivui Ukrainos prezidentas su­teikė miesto didvyrio vardą, nes jisai su­gebėjo ne tik išvyti karo pradžioje įsiveržusius okupantus, bet ir stebuklingai sustabdė keleriopai gausesnį puolimą. Kremlius labai norėjo užimti Mykolajivą, nes tai būtų leidę pereiti prie Odesos šturmo ir tuo pačiu palikti Uk­rainą be priėjimo prie Juodosios jūros. Okupantai susprogdino gėlo vandens vamzdyną, kuriuo į Mykolajivą vanduo buvo tiekiamas iš Chersono. Po to kelias savaites žmonės vandenį sėmė iš griovių ir pelkių. Būtent tada miestą skubiai paliko dauguma moterų su mažais vaikais bei gimdyvės.

Pašnekintos 69 ir 72 metų pensininkės Aleksandra bei Nadežda, viena buvusi fizikos mokytoja, kita – vaikų gydytoja, sakė, jog neturi giminaičių, pas kuriuos galėtų išvykti. Moterys neslėpė pykčio, kad Maskva savo agresiją teisina tariama kova su fašistais.

„Nei mes fašistės, nei mūsų mieste jų buvo. Visi kalbėjom rusiškai ir netikėjom, jog gali būti bombarduojami gyvenamieji rajonai. Jaučiamės tarsi mus pultų sužvėrėję nacistai“, – sakė Aleksandra.

„Neturim jėgų vykti kitur ir nenorim palikti savo namų. Tikime Ukrainos per­gale ir greita karo baigtimi, tačiau į gat­vę einame su baime, kad galim žūti, netoliese sprogus bombai“, – pritarė jai Na­dežda.

Apie kasdien lydinčią baimę prasitarė ir prie humanitarinės pagalbos cent­ro sutikta 26-erių Svetlana. Moteris į miestą su šešerių sūnumi Andriuša at­sikraustė po to, kai jų Blagadatny kai­mą, esantį už 20 km nuo rusų užimto Chersono, ėmė intensyviai bom­bar­duoti okupantų artilerija.

„Mūsiškiai gynėjai buvo įsitvirtinę už kaimo, tačiau maskoliai kažkodėl bombardavo ne tik juos, bet ir kaimą. Kai žuvo kelios kaimynų šeimos, visi, kas galėjom, puolėm bėgti, palikę ir gyvulius, ir techniką. Iš kaimo nieko neliko“, – teigė Svetlana.

Ji Mykolajive apsistojo tuščiame giminaičių bute, nes jie išbėgo į Moldovą.

Pasak moters, toliau vykti nenori, prie bombardavimų priprato, tad į lauką nei­na tik tada, kai sprogimai yra garsūs ir griaudėja arti, o šiaip stengiasi gyventi tikėdami, kad mirtis aplenks. Moteriai tą dieną eilėje prie maisto davinio teko laukti šešias valandas, bet ji nesipiktino – tokia pafrontės kasdienybė.

Tačiau 28-erių Nina, su kuria įsikalbėjau grįždamas į Odesą, taip rizikuoti neketino. Į Mykolajivą ji buvo nuvykusi trims dienoms: aplankyti kariškio vyro ir aptvarkyti palikto buto.

„Čia per didelė rizika žūti civiliui, todėl miesto meras ragina visus, kas gali, išvažiuoti. Mano vyras nenori, kad aš net trumpam atvykčiau, bet ilgiuosi tiek jo, tiek namų, tad kas dvi savaites aplankau, nors miegu čia labai neramiai“, –  prisipažino informatike dirbanti moteris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 28 birželio 2022 12:56