Kaip neišprotėti motinai, kai sūnus pradingo rusų nelaisvėje Mariupolyje?
Apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“, tapau vieninteliu jo klientu. Todėl vakare pasijutęs nejaukiai ir žingeidumo skatinamas ėmiau šnekinti administratorę, liūdnai susimąsčiusią moterį. Pagalvojau, kad tokia prislėgta ji greičiausiai dėl karo. Ir neapsirikau. Prisistačius žurnalistu iš Lietuvos, nuo antros karo savaitės ketvirtą mėnesį stebinčiu įvykius Ukrainoje, moters veidas pagyvėjo.
„O jūs buvote Mariupolyje?“ – sukluso 42-ejų Olia Buravliova. Išgirdusi, kad ne, tyliai ištarė: „ O mano sūnus, kariškis, ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azove“, ir jau du mėnesius neturiu jokių žinių apie jį...“
Netrukus prisėdę prie kiemelyje stovinčio staliuko, ėmėme šnekučiuotis. Tiksliau – kalbėjo Olia, žodžiai liejosi be perstojo, tarsi būtų laukusi momento kažkam išsipasakoti.
Karas paženklino visą jos šeimą, mat tiek vyras Grigorijus, tiek vienturtis 26-erių sūnus Denisas yra kariškiai, o karas juos persekioja jau aštuntus metus. Iki 2014-ųjų jie gyveno Mostino kaime šalia Donecko, kur ir gimė Denisas. Prasidėjus karui, nusprendė sprukti nuo bombardavimų į Kyjivą. Tačiau neskubėjo, nes nemanė, kad viskas peraugs į tokias kruvinas kovas. Bomboms ėmus kristi į kiemą, apsigyveno rūsyje, o kai raketos pražudė dviejų gretimų namų gyventojus, puolė į paniką ir spruko. Prieš pabėgdama O. Buravliova išleido į laisvę visus kaimyno ūkininko gyvulius ir paukščius, dėl ko šis vėliau visą pusmetį jai telefonu priekaištavo, nors pats, kilus karui, saugiai ilsėjosi Ispanijoje. Kaime liko Olios namas, į kurį šeima taip ir negrįžo.
Bėgant iš Donecko, teko regėti sudarkytus žmonių lavonus bei išgyventi paralyžiuojančią baimę. Po tokių sukrėtimų moterį ėmė kamuoti širdies negalavimai, prasidėjo košmarai. Tokiomis bemiegėmis naktimis jai kilo mintis atnaujinti dvynės sesers paieškas – Olios mama tris dukras paliko vaikų namuose. Su sese dvyne iki šešerių metų Olia gyveno drauge, bet tada jas perskyrė ir išsiuntė į skirtingas prieglaudas. Olia buvo apgyvendinta ten, kur jau gyveno jos devyneriais metais vyresnė sesuo, bet ši po metų išvyko mokytis ir ryšio nepalaikė, o vėliau žuvo.
Anksti ištekėjusi ir pagimdžiusi savo vaiką, O. Buravliova seserų bei mamos paieškas pradėjo būdama trisdešimties. Deja, valstybinėse institucijose susidūrė su abejingumo siena. Pakartotinė paieška prieš kelis metus visgi buvo sėkminga, ji susitiko su seserimi ir dabar palaiko ryšį. Atradusi ją, moteris pasijuto laimingesnė, suretėjo naktiniai košmarai.
Į Mykolajivą, kur šeima gyveno ir kur jūros pėstininkų dalinyje tarnavo Denisas, okupantai įsiveržė pirmą karo dieną. Ir nors buvo pasitikti šūviais, mies-
tą užimti bandė dar keletą kartų, tačiau ukrainiečiai kariai ne tik neįleido priešų, bet ir nustūmė juos keliolika kilometrų.
„Okupantai susprogdino vandentiekį, kuriuo geriamas vanduo atitekėdavo iš Chersono, tad kelias savaites teko jį semti iš griovių ar upės ir virinti”, – prisimena O. Buravliova. Dabar vanduo atvežamas cisternomis į kiemus, o namuose iš kranų bėga tik nusimaudyti tinkamas.
Nepaisant dažnų bombardavimų, moteris po darbo Odesoje grįžta į butą Mykolajive, nutolusiame per 100 kilometrų.
„Ten mano sūnaus kambarys, jo daiktai, privalau juos tvarkyti, liesti”, – sako O. Buravliova.
Sužinojusi, kad sūnus paimtas į nelaisvę, ji kelias savaites raudojo ir meldėsi.
„Išverkiau upes ašarų, dabar jau galiu apie tai kalbėti, nors naktimis ir toliau nemiegu, vaikštau”, – prisipažįsta Olia.
Sūnaus vadai ją guodžia, jog maskoliai suimtų medikų paprastai nežudo, labai nekankina tardydami, nes šie esą žino nedaug karinių paslapčių. Bet tai nelabai guodžia, nes apie sūnų nėra jokių žinių.
O. Buravliova prasitaria beveik kasdien gaunanti žinučių, kuriose kariūnai dėkoja už tai, kad jos sūnus išgelbėjo jų gyvybę. Tokius pat laiškus siunčia ir išgydytų karių mamos, visi drąsina, jog Denisas sugrįš.
„Tie laiškai ir džiugina, ir liūdina, nes paguoda situacijos nekeičia – ir toliau esu priversta gyventi vien laukimu bei viltimi”, – sako O. Buravliova.
Ji prasitaria beveik kasdien pildanti Gynybos ministerijos formuliarus dėl dingusio kario paieškos ir nuolat gaunanti neigiamus atsakymus.
„Ta nežinia nepaprastai slegia, kartais nebeturiu noro nei valgyti, nei dirbti, nei eiti į cerkvę, nors pradžioje bėgdavau ten po kelis kartus per dieną ir ant žemės parkritusi maldavau gelbėti sūnų”, – prisipažįsta moteris.
Prieš man išvažiuojant iš Odesos į Dniprą, hostelio administratorė vėl pasiūlė prisėsti lauke. Ji ir vėl gėrė labai stiprią kavą, aš tenkinausi žaliąja arbata.
„Kodėl Dievas man skyrė tiek daug išbandymų: užaugau nepažinusi nei mamos nei tėčio, skendau upėje, patyriau namo gaisrą ir karo bombų siaubą, o dabar – sūnus nelaisvėje”, – labiau savęs, o ne manęs klausė moteris.
Ji išsidavė nemigo naktimis rašanti eilėraščius.
„Nemanau, kad jie yra vertingi, aš juk neišsilavinusi, neturėjau galimybės gilintis į literatūrą, tačiau eilių kūrimas apramina sielą. Ypač tada, kai skausmas rauna stogą”, – sako kario mama.
Kai prasitariau, jog svarstau vykti į Kramatorsko miestą, esantį Donbaso fronto sūkuryje, ji paprašė to nedaryti.
„Mano sūnus išgelbėjo ne vieno kario gyvybę ant operacinio stalo, tuo didžiuojuosi, bet visiems sakau: nerizikuokite savo gyvybe, laikykitės kuo toliau nuo fronto, nes jis neša žūtį ir skausmingą nežinią artimiesiems”, – įspėjo O. Buravliova.
Traukiniu vykdamas į Dniprą, mąsčiau, jog karas labai pakeis Ukrainos visuomenę, traumuoti liks daugybė žmonių. Ar galima išlikti normaliam, kai kasdien girdi pavojaus sirenas, sprogimų aidus, pranešimus apie žuvusius, o galvoje tiksi suvokimas, kad saugu niekur nėra? Fizinius bei psichinius sužalojimus patirs ne tik kovotojai, bet ir jų artimieji, kasdien nervingai laukiantys teigiamų žinių iš fronto. O daugybė sūnų ir sutuoktinių negrįš arba parvyks suluošinti, šeimos niekada nebebus tokios laimingos, kaip anksčiau.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.