Paskutiniai štrichai prieš paliekant Etiopiją

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46, 49)

Iš kol kas aplankytųjų mano šalių įspūdingiausia kelionė buvo į Etiopiją. Vienareikšmiškai. Alkaną, tamsią, iki begalybės skurdžią, bauginančią ir be didesnių prošvaisčių, jog kada nors bus kitaip.

Apie žuvį ir meškerę

Apie paramą skurstančiai Afrikai girdime jau labai seniai. Kartais tokios paramos baigiasi skandalais, o ypač kai mūsų scenos „žvaigždutės“ sumano už UNICEF pinigus po Etiopiją pakeliauti ir su snarglinais vaikais nusifotografuoja... O iš tikrųjų ten reikėtų ne žuvies, bet meškerės. Labai daug meškerių. Net jeigu vagoną dolerių į Etiopiją nusiųsi, jie šalies neišgelbės, nes tuos pinigus išleidę, etiopai lauks naujos siuntos. Etiopijai reikia investicijų, o ne išmaldos, kurios ji ištisai kaulija. Ubagauti šios varganos šalies žmones pasaulis jau išmokė. Tačiau ir su „meškerėmis“ Etiopijoje nėra paprasta, nes ten reikia visko: drėkinimo sistemų, grūdų sandėlių, elementariausios technikos, o bene svarbiausia – kelių. 

Štai UNICEF ėmėsi iniciatyvos skatinti ūkininkus imti paskolas geresnėms sėkloms bei trąšoms. Derlius užaugo neįtikėtinai puikus. Tačiau dėl itin blogų kelių ar net jų nebuvimo jis visas nuėjo perniek, liko tik skolos bankams. Matėme, jog Etiopijoje kelius jau tiesia kinai. Tik mūsų gidas Teklu tuo nebuvo sužavėtas, nes jis tame matė Etiopijos kolonizaciją, kinų invaziją į jo šalį. Gidas neabejojo, kad humanitarinė pagalba padeda ir karams tęstis, kadangi tiesioginis maisto bei vaistų tiekimas aprūpina ne tik civilius, bet ir kareivius. Pasak Teklu, bet koks įsikišimas iš išorės, net jeigu tai yra humanitarinė pagalba, sukelia problemų. Vienintelė pagalba – žmonių švietimas, jų mokymas. 

Tačiau kaip tai padaryti gūdžiose gentyse, kai žmonės nežino, kada jie gimė, neturi jokių asmens dokumentų ir net nežino, kas tai yra, kai jų genties tapatybė nustatoma pagal kūno piešinius, randus, šukuosenas, kai jie net laiką savitai skaičiuoja – pagal mėnulio pilnatį: kai ji ateina, užriša mazgelį. Ir mūsų grupė į kai kurias gentis pagal išankstinį gido Teklu susitarimą turėjo atvykti po aštuonių pilnačių... Be patikimų vietinių vedlių į kai kurias gentis visai nepateksi. Etiopų vaikai ir tėvai net neturi bendros pavardės: vaikams pavardę atstoja tėvo vardas. Daugelyje genčių neegzistuoja net pinigai. Pagrindinė valiuta – ginklai, už kuriuos jie perka galvijus, nuotakas. Ir karai tarp jų vyksta dėl galvijų. Dėl moterų – rečiau. Tačiau būtent dėl tokių unikalių genčių ir leidausi į Etiopiją, į kelionę laiku atgal, kai iš XXI amžiaus patenki į pirmąjį. Tik čia patekęs iš tikrųjų supranti, ką reiškė kelionės organizatorių perspėjimas, kad ši kelionė pareikalaus psichologinio pasiruošimo, nes tai, ką pamatai, smegenys atsisako suprasti.

Po labdaros priedanga

Mus lydėję gidai nesidžiaugė ir įvairiomis labdaringomis organizacijomis, netgi tomis, kurios susijusios su vaikais. Sakė, jokia čia labdara, tai – verslas, nes yra daugybė atvejų, kai vaikus paimdavo net iš šeimų, kad tik gautų labdaros.

Epiopai neturi jokių socialinių garantijų, jiems niekas nemoka pensijos, išskyrus labai mažą ratą valstybės tarnautojų. Nusenusiais žmonėmis, invalidais rūpinasi šeima, bendruomenė. Sveikatos apsauga prieinama tik „patiems pačiausiems“, yra labai brangi ir paprastam mirtingajam nepasiekiama. Tiesiog išlieka stipriausieji.

Etiopijoje labai neigiamas požiūris į gė­jus. Tokį jie iškart gali nulinčiuoti be per­spėjimo. Tuomet supratome, ką reiškė mūsų viešbučiuose ant sienų ir durų pakabintos taisyklės, jog tos pačios lyties turistams, tarpusavyje nesusijusiems giminyste, viename kambaryje nak­voti draudžiama. Vadinasi, mes su kambarioke rizikavome būti skaudžiai nubaustos. Gidas perspėjo, kad vienas iš požymių, leidžiančių atskirti turistus ho­moseksualus, yra basos jų kojos batuose...

Pamirštas įstatymas

Minėjau, kad etiopai labai žiauriai elgiasi su savo gyvūnais. Vištas, surištas už kojų, turguje pakabina galvomis žemyn, nusipirktą ožką velka prisirišę prie asilo... Tačiau būtent Etiopija buvo pirmoji šalis, kuri įstatymu uždraudė skriausti gyvūnus. Istorija buvusi tokia ir, mūsų gido tvirtinimu, tikra. Gondere rezidavęs karalius Johanesas (tai – tikra asmenybė), kuris buvęs visiems labai teisingas. Jis prieš savo rezidenciją aikštėje pakabinęs varpą, kad kiek­vienas, kuris jautėsi patyręs neteisybę, galėtų tuo varpu paskambinti ir būtų paties karaliaus išklausytas. Sako, sparčiai mažėjo neteisybės, nes niekas nenorėjo būti prieš karalių apskųstas, varpas skambėjo vis rečiau ir rečiau. 

Bet vieną dieną jis suskambo. Karalius pasiuntė patarėją atvesti skambinusįjį. Tačiau šis aikštėje prie varpo rado tik asilą. Taip ir pasakė grįžęs. O varpas netrukus vėl suskambėjo. Ir vėl karaliaus patarėjas grįžo nieko nepešęs. Suskambo ir trečią kartą. Tada patarėjas karaliui atvedė tą asilą: nušašusį, ligotą, siaubingai nuplaktą. Karalius negaišuodamas pasirašė įsakymą, draudžiantį skriausti gyvūnus. Ir toks įsakymas tikrai buvo ir, sako, tebėra. Tačiau nebėra karaliaus Johaneso ir nebėra kas asilus išklauso...

Gražūs žmonės

Žavėjomės, kad etiopai – labai gražūs žmonės. Dailiai sudėti, gražių veido bruožų, gana aukšti. Ir nė vieno nors kiek stambesnio. Lieknučiai, it iš madų katalogo. Spalva – nuo pieniško šokolado iki smalos juodumo. Kuo toliau į pie­tus, tuo žmonės tamsesni. Atkreipėme dėmesį į jų labai dideles pėdas. Jos daug didesnės nei mūsų, europiečių. Gal ne vien todėl, kad jie visąlaik vaikšto basi? Gidas Teklu priminė, jog dėl šios savybės etiopai yra labai geri bėgikai. Jų pasididžiavimas – 1960 m. Abebe Bikila, pirmasis afrikietis, basas įveikęs Romoje maratoną ir laimėjęs olimpinį auksą. Kodėl basas? Sakė, paprasčiausiai jam nerado tinkamos avalynės, visi siūlomi batai buvo per maži. Po ketverių metų jis vėl laimėjo auksą Tokijo olimpiadoje. Sako, tokių maratonininkų bei kitokių bėgikų Etiopijoje yra devynios galybės, tik niekas jų nepastebi. Tad laksto jie paskui savo bandas ir tiek. 

Falašai

Etiopijoje aplankėme ir žydų, čia vadinamų falašais, gyvenvietę. Nedaug jų belikę, bet jų nameliai byloja, kad žydų čia gausiai gyventa. Sako, jog tai – paties Saliamono ir Sabos karalienės Mikaldos (Mikedos) palikuonys, patys tik­riausi žydai. Tik visiškai juodi. Apie pustrečio tūkstančio metų falašai nežinojo, kad pasaulyje yra ir kitokių žydų negu jie. Nedaug žydų čia beliko po 1984-aisiais Izraelio vykdytos šešių savaičių trukmės „Mozės operacijos“, per kurią slapta į Izraelį buvo išskraidinta per 20 tūkst. žydų (iš viso Etiopiją paliko apie 35 tūkst.), gelbstint juos nuo buvusio komunistinio režimo. Patys Etiopijos žydai nenori būti vadinami falašais, nes taip vadinami atėjūnai. Izraelyje jie buvo pavadinti falašmura (perkrikštytais falašais). Izraelio valdžia neleidžia visiems falašmura atvykti į šalį, nes būgštauja, jog tai išprovokuos nekontroliuojamą visų giminių pervežimo į Izraelį srautą.                  

Tačiau, sako, falašai ir Izraelyje laimės nerado. Jiems atiteko antrarūšių vieta ar net blogiau, nes jie – juodaodžiai. O giliai po jų istoriją niekas nenori kapstytis. Didžiausias falašų rūpestis – tiesiog išgyventi. Gidas Teklu pabrėžė, jog vis tik geriau jiems būtų Etiopijoje, kur bent jau dėl odos spalvos nebūtų diskriminuojami.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)