Logo
Spausdinti šį puslapį

Gostomelyje – sukrečiančios agresijos žaizdos

Po to, kai Bučoje buvo rasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Uk­rai­nos sostinės Kyjivo priemiestis tapo Kremliaus karių sadistiškumo simboliu.

Oficialiai skelbiama, kad nuo Kyjivo iki Bučos yra 24 kilometrai, tačiau realiai nuo kraštinių Kyjivo daugiaaukščių iki Bučos prieigų atstumas yra beveik per pusę trumpesnis. Kad priešas buvo priartėjęs nepaprastai arti prie Kyjivo, tampa akivaizdu, įsėdus į maršrutinį mikroautobusą, va­žiuojantį į Bučą.

Mikroautobusas Nr. 406 vyksta nuo metro sustoji­mo pa­­va­dinimu „Aka­de­mi­­nis miestelis”. Nuva­žiavimas iki Bu­čos kainuoja 50 gri­vinų arba 1,3 euro, bet vairuotojas bilietų niekam neduoda.

Pravažiavus vos ke­letą kilometrų, pa­simato į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose – daugybė iškastų apkasų bei specialių įtvirtinimų, kurių pagalba buvo ruošiamasi ginti sostinę. Dar už kelių kilometrų mikroautobusas iš greitkelio pasuka kairėn, į kelią Bučos link. Pravažiavus sankryžą, šalikelėje matyti didžiulis sudegęs sunkvežimis, o už jo – sudegusi degalinė su kavine. Karo pradžioje šis sunkvežimis buvo pastatytas kelio viduryje, kad blokuotų pravažiavimą į Kyjivą, o bombai pataikius į degalinę, buvo suniokotas ir jis. Dar už 5 km pasimato užrašas, kad čia baigiasi Kyjivas, o už jo stovinti lentelė skelbia, jog prasideda Gostomelio gyvenvietė.

Netrukus išvystu ir palei pakelę suręstus privačius namus. Pavažiavus dar kelis šimtus metrų, ima daugėti griuvėsių, kuriais virto sodybų pastatai. Kai aplink ima matytis vien griuvėsiai, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą nepraleidžiant priešo į Kyjivą Gostomeliui, kaip ir Bučai bei Irpinei, prezidento Volodymyro Zelenskio sprendimu buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.

Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai, iš karto prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, bet juose esantys pušynai, ežeriukai ir tekantis Irpinės upelis šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino, ir jos ėmė plėstis. Jas suartino išaugęs gyventojų skaičius bei naujai statomi namai, o dabar amžiams suvienijo ir vienu metu patirti žiaurūs išgyvenimai. Negalėdami įveikti Irpinės upelio, rusų tankai sustojo Bučoje, ir iš pykčio sužvėrėję kareiviai šaudė į gyvenamuosius namus Irpinėje bei Gostomelyje, o atsakomieji ukrainiečių šūviai skrido į priešo apkasus Bučoje.

Gostomelio viduryje yra didelė sank­ryža, sujungianti tris gyvenvietes. Toliau tiesiai važiuojant – pasitinka Buča, į kairę pasukus, netrukus prasideda Irpinė, o dešiniau vėl tęsiasi Gostomelis. Pagal plotą, miestas yra didelis, tačiau su 17 tūkst. gyventojų jis vadinamas miesto tipo kaimu, nors Lietuvoje tiek gyventojų turinčios vietovės, pavyzdžiui, Kretinga ar Plungė, laikomos miestais. Buča ir Irpinė turi miestų statusą, juose iki karo buvo prisiregistravę atitinkamai 28 ir 60 tūkst. gyventojų.

Okupantai tikėjosi pro šias gyvenvie­tes pravažiuoti greitai ir pulti Kyjivą, bet visus jų planus sugriovė susprogdintas Irpinės-Bučos tiltas. Tiltą susprogdinę ukrainiečiai paleido ir užtvankos vandenis, kurie keleriopai pagilino Irpinės upelį ir užblokavo rusų tankų persikėlimą. Maskoliai kelis kartus statėsi pontoninius tiltus, tačiau uk­rainiečių artilerija juos sėkmingai su­sprogdino. Priešai įstrigo Bučoje, nes miškai čia yra labai pelkėti, ir į Kyjivą tankai pravažiuoti gali tik plentu.

Negalėdami toliau prasibrauti, iš įniršio keršydami, agresoriai ėmė sprogdinti gyvenamuosius namus ir žudyti žmones, lavonus paslėpdami paskubomis iškastose duobėse. Labiausiai nukentėjo tie Irpinės bei Gostomelio mik­rorajonai, kurie stovi arčiau Bučos. Juose beveik visus namus kliudė bombos, ir dabar čia riogso griuvėsiai. Arčiausiai

Bučos esantis Gostomelio mikrorajonas vadinasi Moščicė, ir pasivaikščiojimas po jį net dabar kelia šiurpulį. Sugriautų namų kiemuose tebesklando svilėsių smarvė, ausį rėžia tyla, kurią pertraukia tik vėjo judinamo lango rėmo ar durų liekanos girgždesys. Šie garsai primena siaubo filmą, tačiau Mošcicėje slegia ne pramanyti, o realūs pojūčiai.

Užlipus į sudegusio mūrinio trijų aukš­tų biurų nuomos pastato viršų, ma­tyti, jog sveikų namų yra tik Moš­cicės pakraščiuose, o centre – vien griuvėsiai. Prie šio pastato stovinčiame garaže sutinku čia įrengtų mašinų remonto dirbtuvių savininką Valerijų Leš­čen­ką.

„Iš biurų nuomos pastato nieko nebus. Jo savininkas atsivežė ekspertus, o tie pareiškė, kad ugnies karštis sugadino sienas, jos trupa ir namą reikės nugriauti. O mano išsinuomoti garažai nenukentėjo, aš galėsiu tęs­ti veiklą”, – sakė meist­ras.

Tačiau 34-erių Valerijus nebuvo apsisprendęs, ar verta pradėti remontą ir gaivinti įmonę, mat gir­dėjęs, jog okupantai planuoja iš naujo pulti Ky­ji­vą. Be to, kol kas Gostomelyje atstatytas tik geriamojo vandens tiekimas, o elektra pajungta ne visiems, jos nėra ir jo garaže. Dingus elektrai, neveikė signalizacija, ir tuo pasinaudoję vagys pagrobė iš garažo brangius remonto įrankius, video­kameras.

„Vos išgirdęs apie karą, skubiai išgabenau žmoną su dviem dukromis į Vakarų Ukrainą ir puoliau į garažą”, – pasakojo Valerijus.

Vyras teigė neseniai buvęs nusipirkęs išsvajoto modelio seną „Mercedes” automobilį, kurį karo išvakarėse buvo išardęs, tad teko skubiai ją surinkinė­ti.

„Iki vakaro surinkom, susikroviau į ją brangiausius garažo reikmenis ir išvežiau, o kito meistro mašina, palikta prie garažo, sudegė“, – pasakojo Valerijus.

Karas, V. Leščenkos teigimu, apnuogino tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių savybes. Jo brolis su šeima gyvena Bučoje. Prasidėjus bombardavimams, slėpėsi rūsyje, o kai buvo atidarytas „žaliasis koridorius” pabėgėliams, važiavo mašina, bet pakeliui ji sugedo.

„Buvo žiema, žmona su dvejų metukų sūneliu puolė į paniką. Tačiau sustojęs vienas vyriškis pasisiūlė padėti: nuvažiavęs 30 km, nupirko naują akumuliatorių ir parvežė. To brolis sakė niekada nepamiršiąs”, – pasakojo meistras.

V. Leščenka su šeima gyvena Ky­jive, o mašinų remonto dirbtu­ves Moščicėje įsteigė tik prieš ketverius metus. Ir būdama nėščia žmona priiminėjo užsakymus, abu džiaugėsi, kad įmonė tampa rentabili. Šeima planavo gerintis būstą, vykti atostogauti į užsienį, bet karas sugriovė visus planus.

„Dabartinė mūsų ekonominė situacija yra labai prasta – praradome pajamas, naujo gerai apmokamo darbo rasti nepavyko, tad teko parduoti auksinius žmonos papuošalus ir prašyti tėvų paramos”, – apgailestavo vy­ras.

Valerijaus teigimu, dėl baimės, jog okupantų puolimas gali vėl atsinaujinti, Moščicėje niekas neskuba gaivinti įmonių ar remontuoti sugriautų namų. Visi laukia pergalės, tačiau dalis žmonių čia gali nebegrįžti, nes per skaudu grįžti ten, kur žuvo artimieji ir griuvėsiais virto namai.

Užsiropštęs ant kito subombarduoto namo stogo liekanos, pamačiau ne per toliausiai stovintį paminklą. Priėjęs supratau, kad tai monumentas sovietų kariams „išvaduotojams”, žuvusiems per antrąjį pasaulinį karą. Į monumento karį atskriejusios kulkos paliko tris dideles skyles jo paminkliniame kūne ir perskrodė rankoje laikomą vėliavą.

Neabejoju, jog po karo ukrainiečiai vietoje šio monumento pastatys kitą, o penkiakampės sovietinės žvaigždės simboliai išnyks visiems laikams. Ukrainiečiai nepamirš dabartinių okupantų žiaurumų ir įamžins su jais kovojusius savus didvyrius – jaunus bei pagyvenusius, vyrus ir moteris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos