„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Buča baiminasi naujo Kremlius puolimo ir žudynių

Čia tai, kas liko iš Rusijos tankų ir sunkiosios artilerijos, kuri trečią karo dieną įvažiavo į Bučą ir buvo sunaikinta Čia tai, kas liko iš Rusijos tankų ir sunkiosios artilerijos, kuri trečią karo dieną įvažiavo į Bučą ir buvo sunaikinta

Iš Kyjivo vykstant į Bučą, tenka pravažiuoti Gostomelio gyvenvietės Moščicės mikrorajoną, kur atsiveria daugybė bombų sugriautų privačių namų. Čia automobilių greitis sulėtėja, nes su­sidaro spūstis – susprogdinus Bučos-Irpinės tiltą, buvo skubiai suręstas laikinas, ir dėl keleriopai siauresnio pravažiavimo mašinoms eilėje tenka stovėti po pusvalandį ir ilgiau.

Buča prasideda vešliais pušynais ir dešinėje kelio pusėje prieš dvejus metus pagal čekišką projektą pastatytu nauju prestižiniu privačių namų rajonu Čekiški rūmai. Tačiau jų grožiu pasigėrėti netenka – per maskolių bombardavimus pastatai virto luženomis. Suniokoti ir namų kiemuose buvę prabangūs automobiliai, kai kurie žmonės jų neteko net po tris.

„Šį namą stačiau su savo meistrų brigada, o dabar šeimininko prašymu atvykau įvertinti jo būklės. Deja, namas tinka tik nugriovimui, spėju, jog visi gretimi – taip pat“, – sakė statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.

Buča dar prieš dvidešimt metų buvo nedidelė gyvenvietė su dauguma penkiaaukščių namų, o pastaruoju metu pradėti statyti 9–16 aukštų namų mikrorajonai.

Rusų tankai trečią karo dieną įsiveržė į Bučą, tačiau ukrainiečiai Stoties gat­vė­je jiems surengė pasalą ir visus sunaikino.

„Tuo metu dar buvo elektra ir veikė interentas, todėl per mano kavinėje „Jul‘s“ įrengtas videokameras mačiau, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšė kavinės duris, prisigrobė dešrų, tortų, vaisių. Nelietė tik alkoholio“, – pasakojo Olegas Sidorovas.

Kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, rusai kiek stabtelėjo, ir prasidėjo pozicinė kova. Visgi kovo 10-ąją Buča buvo užimta. Ukrainiečiai pasitraukė į Irpinę, o užpuolikų tankai bei sunkioji artilerija įsikūrė Continent mikrorajone, kuris yra arčiausiai Irpinės. Jis buvo naujas ir didžiausias Bučoje – ką tik buvo apsigyvenę 1200 šeimų.

Maskoliai be perstojo šaudė į Irpinę bei Gostomelį, žinodami, kad ukrainiečiai jų nebombarduos, bijodami pataikyti į gyvenamuosius namus. Okupantai vaikščiojo po butus, prekybos cent­rą bei kioskus ir grobė vertingus daiktus, į krovinines mašinas tempė viską – kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius.

Blogiausiai esą elgėsi ne čečėnai, bet Rusijos šiaurės tautų atstovai. Kartą vienas orkas buriatas su sėb­rais šventė gimtadienį ir panoro „pasilinksminti“ – iš požeminio garažo išvaryti jame nuo bombardavimų pasislėpusius ukrainiečius ir sušaudyti. Tai išgirdęs rusas neva sušukęs, jog neliestų tų civilių, nes jie ir taip vos gyvi nuo streso, šalčio ir bado. Jis paleidęs automato šūvių seriją į orą ir taip nubaidęs buriatus.

Pasak O. Sidorovo, prievartavimai bei civilių žudynės tik įrodo okupantų nužmogėjimą. Žmoną su penkiais mažamečiais vaikais Olegas teigė išsiuntęs ? Kipr?, o pats lik?s Bu?oje pri?i?r?į Kiprą, o pats likęs Bučoje prižiūrėti savo įmonių – iš naujausiame Continent mikrorajone pastatytų keliolikos kios­kų jis turėjo įsigijęs penkis. Čia buvo įkūręs kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, gyvūnų maisto bei alkoholio parduotuves, ketino verslą dar plėsti. Po Bučoje vykusių kautynių kios­kai sudegė arba buvo apgriauti, ir dabar Olegas ryžosi atkurti tik kavinę, kurios išbyrėjusius langų stik­lus pakeitė fanera.

„Baisu, jog okupantai vėl gali pulti Kyjivą, ir būsim iš naujo bombarduojami, tad investuoti į remontą neapsimoka“, – sakė verslininkas.

Jo žodžius patvirtino padavėja Aliona, rodydama skeveldras bei šovinius, rastus kavinėje po okupantų pasišalinimo.

Kavinė „Jul‘s“ taikos metu buvo tapu­si kultūros renginių centru – savaitgaliais čia vykdavo klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai, popietės vaikams ir šeimoms. Dabar niūriai atrodo ne tik kavinė, bet ir visas mikrorajonas, kur gyventi kol kas grįžo vos 1071200 šeimų. Beje, daugiausia vyrai, palikę žmonas su vaikais saugesnėse vietose.

„Žmonės ėmė kreditus ar kitaip skolinosi, kad įsigytų butus, o dabar dauguma tų, kurie liko, yra rimtai apgadinti, o kai kurie visai sudegė“, – apgailestavo Olegas.

Eidamas Bučos centro link, išvydau paminklą istoriniam Ukrainos herojui Tarasui Ševčenkai. Pagalvo­jau, jog prieš du šimtus me­tų carinės priespaudos žiau­­rumus patyrusio poeto dva­­sia ir dabar jaučia didelį skausmą... Vos 41-erius me­tus gyvenęs T. Ševčenka (1814– 1861) iš vergiškos baudžia­vos buvo išpirktas tik sulaukęs 24-erių, o vėliau dar dešimt metų praleido tremtyje Sibire. Laisvę jam atgauti padėjo taurūs žmonės (rusai, len­kai, lietuviai – T. Šev­čenka trejus metus gyve­no Vilniuje, kur mokėsi dai­lės), įžiūrėję didžiulį jo poetinį bei tapytojo talentą. Taip, kaip kentėjo T. Šev­čenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Uk­rainos tauta.

Nuo paminklo pasukus į kairę, už kelių šimtų metrų yra nedidelė pėsčiųjų alėja, simbolizuojanti centrinę senojo miesto dalį. Čia stovi gaublio formos skulptūra su užrašu „Buča“. Einant pagrindine gatve toliau – Bučos merija, nuo kurios netoli ir iki apaštalo And­riejaus cerkvės. Ji vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, atsisakė priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapo pavaldi Ukrainos pravoslavų bažnyčiai.

Cerkvės kieme tebežiojėja neužkasta duobė – broliškame kape buvo palaido­ti žmonės, rasti negyvi gatvėje. Vėliau jų asmenybės buvo nustatytos, ir giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur. Ateityje prie šios buvusios kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas ji tarsi simbo­lizuoja tebesitęsiantį karą ir nesibaigiančias ukrainiečių kančias bei netektis.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.