„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Šis karas baisus

Senolė Nina prie sugriautų pastatų Senolė Nina prie sugriautų pastatų

91-erių Nina prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar du, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seserimi bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmeno­mis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, mamos pergyvenimus...

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, nei tai, ką regėjau vaikystėje“, –

sakė Irpinės centre gyvenanti senolė.Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą ir jį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir Ninos namas – suskilinėjo sienos, išdu­žo langai, įlūžo stogas. Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tikrųjų norėjau pašnekinti gretimo apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava šeimininką. Niekam durų ne­atidarius, užsukau į kaimyninį sklypą.

Pas Niną jau tris mėnesius gyvena jos velionės sesers duk­ra Svetlana. Ši 65-erių

pensininkė per rusų bombardavimus prarado viską: sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais asmeniniais daiktais.„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, planavau gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse sakė Svetlana.

Ji laikinai prisiglaudė pas tetą,

tačiau baiminasi žiemos šalčių.„Langus apkaliau plėvele ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos, tačiau nesulaukia­me, nes tokių kaip mes yra tūkstančiai“, – apgailestavo Svet

­la­na.Moteris panoro parodyti už puskilometrio toje pačioje gat­vėje esantį namą. Šio vaizdas apgailėtinas – išliko tik dalis pirmo aukšto sienų, kurias apžiūrint Svetlanos skruostais ėmė riedėti ašaros.

„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus primenantys daiktai, atrodo, lyg būčiau netekusi dalelės savęs“, –

pro ašaras kalbėjo moteris.Svetlana pasakojo, jog, maskoliams ėmus bombarduoti Irpinę, neketino bėgti, nes manė, kad bombos skries į arčiau Bu­čos esančius namus, o ji gyvena miestelio centre. Net įsirašė į savanores ir nešiojo vandenį bei maisto paketus senoliams. Tačiau bombardavimai stiprėjo, teko slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje.

Iš Irpinės sprukti nusprendė po to, kai netoli sprogusi bomba taip supurtė slėptuvę, kad ėmė byrėti tinkas, atšokinėjo plytelės ir atrodė, jog sugrius vi­sas pastatas. Paprašius pagalbos karių, šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per upelį.

„Vietoj tilto buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo privalėjo pereiti visi, net vaikai ir senoliai. Man pasisekė – kai ėjau liepteliu, nešaudė ir nebuvo žmo­­nių grūsties, nors prieš tai dė­josi košmariški dalykai, rusams ėmus šaudyti, kildavo panika, visi verždavosi be eilės“, – pasakojo Svetlana.

Moteris nutarė apsistoti drau­gės name Kyjive. Tai nebu­vo pats geriausias sprendimas, mat namas stovi toje vietoje, kur atlėkdavo maskolių raketos.

„Kartą naktį netoliese sprogus bombai supanikavau ir pus­nuogė išbėgau į gatvę. Laimei, draugės vyras mane pasivijo ir apsiverkusią parvedė“, – su siaubu prisiminė moteris.Senolė Nina neklausė raginimų bėgti pas Kyjive gyvenančią dukrą, išgyveno didžiausius bombardavimus, maisto stoką, žmonių aimanas.

„Patyriau pragarą, skeveld­ros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu, tačiau Dievas pasigailėjo ir leido gyventi toliau, negavau net mažiausio įbrėžimo, nors žuvo jauni žmonės, maži vaikai“, – šnekėjo senolė.

Irpinė sugriauta gerokai labiau, nei kaimyninės Buča ir Gustomelis. Rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, iš kur arčiausiai iki Irpinės, ir ją apšaudydavo. Vaizdas sukrečia – visi namai sugriauti arba apdegę, daugiabučiai stovi pajuodavę, įtrūkinėję, įgriuvusiais stogais bei  žiojėjančiomis skylėmis. Ir tarp aprūkusių bei ištuštėjusių daugiaaukščių pastebiu ant nedidelio akmeninio postamento pastatytą kryžių, prie jo padėtą skydą ir šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas Dangiškosios šimtinės didvyriams. Dangiškąja šimtine ukrainiečiai praminė jaunuolius, žuvusius 2014 m. Maidano aikštėje vykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovyčių, tačiau kovos pareikalavo ir civilių aukų. Jei tiesa, jog po mirties gyvenimas tęsiasi kitokioje plotmėje, o šį pasaulį palikę žmonės mus toliau stebi, tai Kyjivo Maidano Dangiškosios šimtinės herojai dabar vėl išgyvena didelį nerimą dėl savo tėvynės likimo...

Prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio pamačiau iškabą, jog čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu rūbų krūvoje aprangos ieškančią moterį su paaugle duk­ra. Moteris paprašė jos nefo­tografuoti, nes gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos.

„Buvome pasiturinti šeima, gvenome savo name, turėjome nedidelę įmonę, bet visko netekome. Dabar net rūbų bei maisto esu priversta prašyti“, – graudinosi 40-metė Alina.

Prie sankryžos, kurioje kelias iš Irpinės išsišakoja Bučos ir Gustomelio kryptimi, privatūs namai subombarduoti. Bet vienas išsiskiria tuo, jog virš jo griuvėsių plevėsuoja Ukrainos vėliava. Pro pravirus vartus pamatau vyriškį ir užkalbinu. Vladimiras Lozovojus papasakoja, kad, frontui artėjant, žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą. Po mėnesio frontui nutolus nuo Kyjivo, jis grįžo ir apsigyveno sugriauto namo vidiniame kieme pasistatytoje palapinėje.

„Šitą namą stačiau tam, kad galėčiau praleisti senatvę. Tačiau nors jo ir neliko, svarbiausia, jog visi sveiki. O dabar pagalvojau, kad laikas atstatinėti sodybą“, – sakė vyriškis.

Jis išvalė kiemą nuo skeveld­rų ir šiukšlių, suremontavo šilt­namį, pasodino gėlių ir daržovių, sutaisė sūpynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens, kad anūkės sode galėtų šėlioti ir pamirštų karą.

Žinote, mano pavyzdys užkrėtė ir kaimynus, jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatinėti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau  bus mūsų“, – optimizmo nepraranda V. Lozovojus.

Energetiku iki pensijos dirbęs vyriškis nežino, į jo namą pataikė priešo ar saviškių bomba. Namas yra svarbioje strateginėje sankryžoje, todėl, anot kaimynų, jame buvo įsitvirtinę maskolių snaiperiai.

„Svarbiausia, jog priešas nuvytas, jog sutrukdėme pulti Kyjivą“, – džiaugėsi Vladimiras.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

 

 

Atnaujinta Penktadienis, 29 liepos 2022 09:49